Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Frane? — tyliai tarė tėtis.

— Manau, mums reikėtų pasilikti čia, — pasakė Franė, — ir pažiūrėti, kas iš to išeis, — pridūrė, atsigręžusi į mus.

Mes, vaikai, nusukom akis į šalį, o tėtis apkabino Franę ir pabučiavo.

— Bravo, Frane! — pagyrė.

Franė gūžtelėjo pečiais, visai kaip mama, be abejo, — tuo judesiu kaskart pavergdavo tėtį.

Kažkas man sakė, kad dabar Kruger gatvėje automobilių eismas draudžiamas, ji paversta pėsčiųjų zona, ir kad joje dabar yra du viešbučiai, restoranas, baras, kavinė — ir netgi kino teatras, ir garso bei vaizdo įrašų parduotuvė. Kažkas sakė, kad dabar ta gatvė gana prabangi. Na, man sunku tuo patikėti. Ir aš nieku gyvu nenorėčiau vėl pamatyti Kruger gatvės, kad ir kaip ji pasikeitė.

Girdėjau, kad dabar Kruger gatvėje yra tikrai prašmatnių įstaigų: brangių moteriškų drabužių parduotuvė, kirpykla, knygynas, muzikos, kailių ir vonios įrangos parduotuvės. Tik pamanykite!

Kažkas sakė, kad ten tebėra ir pašto skyrius. Žmonės vis dar rašo laiškus.

Kruger gatvėje, be abejo, ir dabar yra prostitučių; to nereikia nė sakyti — pats žinau, kad prostitucija klesti.

Kitą rytą pažadinau meškutę Suzę.

— Erl! — suurzgė ji dar ne visai pabudusi. — Kas, po velnių, atsitiko?

— Man reikia tavo pagalbos, — pasakiau. — Turi apsaugoti Franę.

— Franė nepėsčia, — tarė meškutė Suzė. — Graži ir tikrai nepėsčia, — pridūrė, versdamasi ant kito šono. — Jai manęs nereikia.

— Tu darai jai įspūdį, — viltingai pamelavau. Suzė buvo dvidešimtmetė, tik ketveriais metais vyresnė už Franę, bet kai tau šešiolika, ketveri metai — didelis amžiaus skirtumas. — Tu jai patinki, — tariau; žinojau, kad čia jau tiesa. — Bent jau esi vyresnė — kaip vyresnioji sesuo, supranti?

— Erl! — vėl suurzgė meškutė Suzė, vis dar slėpdamasi.

— Gal tu ir keistoka, — pasakė Suzei Frankas, — bet tau lengviau paveikti Franę negu mums.

— Nuo ko turėčiau ją saugoti? — paklausė meškutė Suzė.

— Nuo Ernsto, — pasakiau.

— Nuo pačios pornografijos, — krūptelėjusi tarė Lili.

— Padėk jai atsipeikėti, — prašė meškutės Frankas.

— Paprastai su nepilnametėmis nesiterlioju, — pareiškė Suzė.

— Norim, kad jai padėtum, o ne terliotumeisi su ja, — pasakiau Suzei, bet meškutė tik nusišypsojo. Ji atsisėdo lovoje, meškos kostiumas gulėjo nudrėbtas ant grindų, pasišiaušę jos pačios plaukai, nelyginant tikros meškos gaurai, styrojo į visas puses, grublėtas veidas virš nudriskusių marškinėlių atrodė kaip gyva žaizda.

— Kai kam nors padedi, tai ir terliojiesi, — tarė meškutė Suzė.

— Gal galėtum bent pamėginti ? — paprašiau.

— Ir tu dar klausi manęs, nuo ko prasidėjo tikri nemalonumai, — vėliau pasakė man Frankas. — Na, mano manymu, ne nuo tos pornografijos. Tai, žinoma, nesvarbu, bet aš žinau, nuo ko prasidėjo nemalonumai, tokie skaudūs tau.

Apie tai, kaip ir apie pornografiją, nenorėčiau daug pasakoti; mudu su Franku tai matėm tik akimirką, bet mums to trumpo įspūdžio buvo per akis. Visa tai prasidėjo vieną rugpjūčio vakarą, kai buvo taip karšta, kad prabudusi Lili pažadino Franką ir mane — paprašė atnešti jai stiklinę vandens, kaip kokia mažvaikė. Tą baisiai karštą vakarą Kruger gatve einantys vyrai negalvojo apie prostitutes, todėl Froido viešbutyje buvo tylu. Niekas nerėkdė Rėksnės Anės, niekam nesinorėjo pakriokti su Jolanta, painkšti su Babete, pasiderėti su Sena Pigmena ar bent jau žvilgtelėti į Juočkę Ingą. Buvo pernelyg karšta, kad kas karksotų savo mėgstamoje „Kaffee Mowatt“; prostitutės sėdėjo ant laiptų jau pertvarkomame vėsiame, tamsiame Froido viešbučio vestibiulyje. Froidas gulėjo savo lovoje ir, žinoma, miegojo; jis juk nematė to karščio. Miegojo ir tėtis, kuris ateitį matė aiškiau negu dabartį.

Užėjau į Franko kambarį ir boksuodamasis šiek tiek pastraksėjau aplink manekeną.

— Dieve mano! — tarė Frankas. — Kaip aš džiaugsiuosi, kai tu pagaliau rasi kokią štangą ir atstosi nuo mano manekeno!

Bet ir Frankas negalėjo užmigti; mudu kurį laiką stumdėm manekeną tarp savęs.

To garso negalėjai supainioti nei su Rėksnės Anės riksmu, nei su kitų prostitučių skleidžiamais garsais. Tas garsas tikrai neturėjo nieko bendra su sielvartu; jis atrodė pernelyg skaidrus, kad galėtum jį palaikyti liūdesio išraiška, — tas melodingas garsas buvo pernelyg panašus į vandens čiurlenimą, kad mudu su Franku pamanytume, jog ten kažkas santykiauja už pinigus arba tiesiog tenkindamas geidulį. Mudu su Franku pirmąsyk girdėjom tą garsą, — ir dabar aš, jau keturiasdešimtmetis, neprisimenu, kad dar bent kartą būčiau girdėjęs tokią dainą; niekas niekada tos dainos man taip nesudainuos.

Meškutė Suzė privertė Franę taip uždainuoti. Suzė į vonią eidavo per Franės kambarį. Mudu su Franku į tą pačią vonią įėjom iš mano kambario ir šiek tiek pravėrę duris žvilgtelėjom, ką savo kambaryje veikia Franė.

Meškos galva ant kilimėlio Franės lovos kojūgalyje iš pirmo žvilgsnio atrodė kraupiai, tarsi kažkas įsibrovusiai Suzei būtų nukirtęs galvą. Tačiau mudviem su Franku rūpėjo ne meškos galva. Mūsų dėmesį patraukė Franės balsas — aistringas ir švelnus, malonus kaip mamos ir džiugus kaip Ego. Franės skleidžiami garsai lyg ir neturėjo nieko bendra su seksu, nors kaip tik seksas buvo pagrindinė jos dainos tema, — Franė gulėjo ant lovos atmetusi rankas už galvos, užvertusi aukštyn smakrą, o tarp jos ilgų kojų (kurias ji judino lyg stengdamasi išsilaikyti vandenyje stačiomis), tamsiame mano sesers tarpukojyje (kurio aš išvis neturėjau matyti) buvo begalvė meška — begalvė meška ten kažką ryte rijo, kaip žvėrys ryja ką tik sumedžiotą grobį, kaip laka vandenį miško tankmėje.

Tas vaizdas išgąsdino ir Franką, ir mane. Tai pamatę mes nežinojom, kur dėtis, ir kažkodėl, kadangi mūsų galvose buvo tuščia — arba, atvirkščiai, per daug minčių, — išsvirduliavom į vestibiulį. Ten mus šūksniais sutiko ant laiptų įsitaisiusios prostitutės; išvargintos karščio ir nuobodulio, per ilgai užsisėdėjusios, jos tarytum labiau negu visada apsidžiaugė mus matydamos, nors ir šiaip būdavo draugiškos. Tik Rėksnė Anė lyg ir nusivylė, kad čia mes, — tarsi pirmą akimirką būtų pamaniusi, kad ateina klientai.

Juočkė Inga tarė:

— Ei, vaikinai, atrodot lyg išvydę vaiduoklį.

— Kažką negera suvalgėt, meilučiai? — susirūpino Sena Pigmena. — Jau turėtumėt miegoti.

— Gal strypukai neleidžia jums užmigti? — pasidomėjo Jolanta.

— Oui, oui, — sumurkė Babetė. — Neškit čia savo strypukus!

— Gana, — pasakė Sena Pigmena. — Vis tiek per karšta dulkintis.

— Niekada nebūna per karšta, — paprieštaravo Jolanta.

— Nei per karšta, nei per šalta, — pritarė jai Rėksnė Anė.

— Gal norit palošti kortom? — paklausė mūsų Juočkė Inga. — Gal kvailį?

Bet mudu su Franku, tarsi prisukamieji kareivėliai, kiek patrepsėjom laiptų papėdėje, apsisukom ir grįžom į Franko kambarį, o paskui mus kaip magnetas pritraukė tėtis.

— Mes norim namo, — pasakiau jam. Jis pabudo ir priėmė mus abu, Franką ir mane, lyg mažus berniukus, į savo lovą.

— Prašau tavęs — grįžkim namo, tėti, — sušnibždėjo Frankas.

— Grįšim, kai tik mums čia pradės sektis, — patikino mus tėtis. — Kai tik pamatysim, kad čia viskas gerai. Pažadu.