Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ten jis. Girdit? Ššš!

— Ką? — paklausė Frankas, kaip vaiduoklis; visi žinojom, kad kaip tik taip būtų paklausęs Egas.

— Liaukis, Lili, — sušnibždėjo Franė.

— Ne, paklausykit, — reikalavo Lili. Ir visi tą akimirką pasijutome taip, lyg gulėtume kubrike, ant jūreiviškų gultų, ir girdėtume, kaip mums virš galvų, kaukšėdamas savo dirbtine koja, vaikšto niekaip nenurimstantis Ahabas. Šiurpus kaulinės kojos, lyg medinės lazdos, stuksėjimas. Iš tikrųjų ten buvo tik Froido beisbolo lazda; aklas senukas šlubčiojo antrame aukšte — ėjo pas kažkurią iš prostitučių.

— Pas kurią jis eina? — paklausiau.

— Pas Seną Pigmeną, — atsakė meškutė Suzė.

— Senė seniui, — šyptelėjo Franė.

— Manau, tai labai miela, — tarė Lili.

— Na, šįvakar pas Seną Pigmeną, — pasakė meškutė Suzė. — Tikriausiai jaučiasi pavargęs.

— Tai jis su visomis ? — nustebo Frankas.

— Tik ne su Jolanta, — pasakė Suzė. — Jolantos jis bijo.

— Aš irgi, — prisipažinau.

— Ir ne su Juočke Inga, žinoma, — pridūrė Suzė. — Froidas jos juk nemato.

Man nė į galvą neatėjo, kad galėčiau lankytis pas prostitutes, — pas vieną arba pas visas. Ronda Rei buvo ne visai tokia kaip jos. Su Ronda Rei buvo tik seksas, už kurį mokėjau tam tikrą mokestį; o Vienoje seksas — tikras verslas. Galėjau masturbuotis įsivaizduodamas Jolantą; taip pakankamai susijaudindavau. O jei kalbėtume... na, apie meilę, tai įsivaizduodavau Franę. O vėlyvais vasaros vakarais dar būdavo panelė Felgeburt. „Mobi Dikas“ — išties milžiniškas skaitinys, todėl vakarais Felgeburt viešbutyje užtrukdavo ilgiau. Paskui mudu su Franku palydėdavom ją namo.

Ji nuomojosi kambarį prastai prižiūrimame name už rotušės, netoli universiteto, ir jai būdavo nemalonu naktį vienai eiti Kėrntnerio arba Graben gatve, nes kartais žmonės ją palaikydavo prostitute.

Tik labai lakią vaizduotę turintis žmogus galėjo panelę Felgeburt palaikyti prostitute; nes šiaip jau buvo akivaizdu, kad ji — studentė. Negalėjai sakyti, kad panelė Felgeburt negraži, bet ji pati turbūt išvis negalvojo apie savo išvaizdą. Kūno grožį, kurio jai netrūko, ji arba slėpė, arba juo tiesiog nesirūpino. Jos plaukai amžinai būdavo kažkokie išdrikę; netgi kai ji — labai retai — išsitrinkdavo galvą, jie vis tiek atrodydavo neprižiūrimi. Panelė Felgeburt nuolat mūvėdavo melsvais džinsais ir vilkėdavo megztinį aukšta atlenkiama apykakle arba trumparankovius marškinėlius, o iš jos lūpų bei pavargusių akių buvo galima suprasti, kad ji per daug skaito, per daug rašo ir per daug galvoja — per daug laiko skiria tam, kas jai atrodo svarbiau už rūpinimąsi savo kūnu ir jo malonumais. Ji buvo maždaug Suzės amžiaus, tačiau pernelyg rimta, kad galėtų būti meška, — o jos neapykanta naktiniam „Naujojo Hampšyro“ viešbučio gyvenimui labai panėšėjo į tą jausmą, kurį Ernstas būtų pavadinęs pasišlykštėjimu. Kai lydavo, mudu su Franku panelę Felgeburt palydėdavom tik iki Ringo gatvėje, prie Operos teatro, esančios tramvajaus stotelės; bet kai oras būdavo gražus, visi pereidavom Didvyrių aikštę ir Ringo gatve traukdavom universiteto link. Tada būdavom tiesiog trys vaikai, dar tebegalvojantys apie banginius, žingsniuojantys palei didžiulius pastatus mieste, kuris mums, visiems, buvo per senas. Tokiais vakarais man dažniausiai atrodydavo, kad Frankas kažkur kitur, ne su mumis.

— Lili tik vienuolika, — šnekėjo Felgeburt. — Nuostabu, kad jai taip patinka literatūra. Tai gali būti jos vienintelis išsigelbėjimas. Tas viešbutis — ne tokia vieta, kokioje ji turėtų gyventi.

— Wo ist die Gemutlichkeit? — dainavo Frankas.

— Tu labai gražiai bendrauji su Lili. O pati ar norėtum kada nors turėti šeimą? — paklausiau panelės Persileidėlės.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis! — užtraukė Frankas.

— Vaikų norėčiau tik po revoliucijos, — labai rimtai atsakė Felgeburt.

— Kaip manai, ar aš patinku Felgeburt? — paklausiau Franko, kai mudu jau ėjom namo.

— Palauk, kol pradėsim lankyti mokyklą, — patarė Frankas. — Susirask jauną, gražią paną — savo amžiaus.

Taigi, nors gyvenau viename iš Vienos kekšynų, mano lytinis gyvenimas — tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintaisiais — buvo tikriausiai toks pat kaip ir daugumos penkiolikmečių amerikiečių; aš smaukiausi, įsivaizduodamas pavojingai šiurkščią prostitutę, lydėdavau jauną „vyresnę“ merginą namo ir laukiau dienos, kada galbūt išdrįsiu ją pabučiuoti ar bent jau paimti už rankos.

Maniau, kad tie „baikštuoliai“ — svečiai, kuriuos (kaip pranašavo panelė Švanger) į mūsų viešbutį sutrauks naujasis pavadinimas, — bus panašūs į mane. Bet jie buvo kitokie. Retkarčiais atvykdavo autobusais: keistos turistų grupės — ir kai kurie jų maršrutai atrodė tokie pat keisti kaip ir pačios grupės. Bibliotekininkai iš Devono, Kento ir Kornvalio; ornitologai iš Ohajo — jie Ruste stebėjo gandrus. Visi laikėsi savo įpročių: gulti eidavo prostitutėms dar net nepradėjus darbo, ramiai sau miegodavo, nekreipdami dėmesio į kasnakt kylantį triukšmą, o rytą į kokią nors ekskursiją išvykdavo anksčiau, negu Rėksnė Anė suvaidindavo paskutinį orgazmą, — anksčiau, negu į viešbutį įžengdavo Sena Pigmeną, radikalas, karštančioje savo vaizduotėje jau matantis nušvitusį naują pasaulį. Turistai būdavo labai išsiblaškę, taigi Frankas kartais dar papildomai užsidirbdavo pinigų vedžiodamas jų grupes į „ekskursijas pėsčiomis“. Turistų grupės nė karto nepridarė jokių rūpesčių, netgi vyrų choras iš Japonijos; visi tie dainininkai drauge atrado prostitutes (ir visi drauge jomis pasinaudojo). Kokios keistos, triukšmingos buvo tos dienos: visi dulkinosi ir dainavo! Tie japonai turėjo atsivežę daugybę fotoaparatų ir nuolat ką nors fotografavo — mūsų šeimą irgi. Tiesą sakant, Frankas ir dabar vis apgailestauja, kad daugiau neturim jokių nuotraukų, kurios mums primintų Vienoje praleistus metus, tik tas, kurias tada padarė choristai iš Japonijos. Štai Lili su Felgeburt — ir su knyga, žinoma. Yra ir labai jaudinanti abiejų Senų Pigmenų nuotrauka; juodu atrodo, kaip pasakytų Lili, tarsi „miela“ senukų porelė. O štai Franė, atsišliejusi į tvirtą meškutės Suzės petį; Franė kiek sulysusi, bet įžūli ir stipri, „keistai pasitikinti savimi“ — tokia, pasak Franko, tada buvo Franė. Itin keista nuotrauka, kurioje tėtis su Froidu. Atrodo, kad jie žaidžia su viena beisbolo lazda — arba ką tik dėl jos kivirčijosi; galima pamanyti, kad abu pešėsi, kuriam eilė mušti, ir pertraukė peštynes tik tam, kad nusifotografuotų.

Aš stoviu su Juočke Inga. Prisimenu tą japoną, kuris prašė, kad mudu atsistotume; mes sėdėjom, lošėm kvailį, tačiau tas japonas pasakė, kad negerai krinta šviesa, todėl turėjom atsistoti. Visa tai atrodo nelabai natūraliai; Rėksnė Anė tebesėdi, — toje stalo pusėje, kur šviesos pakako, — o storai nusipudravusi Babetė kažką šnibžda Jolantai, kuri stovi tolėliau nuo stalo, sunėrusi rankas ant įspūdingos krūtinės. Jolanta niekaip negalėjo įsidėmėti kvailio taisyklių. Šioje nuotraukoje Jolanta atrodo taip, lyg rengtųsi mus išvaikyti. Prisimenu, kad ir japonai jos bijojo, — gal todėl, kad ji buvo už juos visus gerokai aukštesnė.

Šios nuotraukos — vieninteliai vaizdai, įamžinti per mūsų Vienoje praleistus metus, nuo penkiasdešimt septintųjų iki šešiasdešimt ketvirtųjų, — iš kitų išsiskiria tuo, kad visi žmonės, kuriuos pažinojom, nufotografuoti su vienu ar keliais japonais, visiškais prašaliečiais. Net pornografas Ernstas, lauke atsišliejęs į automobilį. Šalia jo — Arbaiteris, uždėjęs ranką ant automobilio sparno; iš po senojo mersedeso buferio kyšančios kojos — Veržliarakčio; viso Šraubenšliuselio nematyti nė vienoje nuotraukoje, tik jo kojos. O aplink automobilį stovi japonai — svetimi žmonės, kurių nė vienas iš mūsų daugiau nebesutiksim.