Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Davo, kaip įžaidėjo, rankos irgi atrodė pernelyg dailios. Prisiminiau, kaip Čiperis Davas — susikūprinęs, apsauginiais antpečiais pridengtus pečius atkišęs į priekį — ristele pribėgdavo prie į krūvą susispietusios komandos, galvodamas apie kitą signalą, kitą nurodymą, ir jo plaštakos, tarsi lengvučiai paukšteliai, nutūpdavo ant šlaunų apsaugų. Tada aš, žinoma, supratau, kas yra Ernstas: radikalų įžaidėjas, prireikus duodantis signalą, paslaptingas jų veiklos planuotojas, apie kurį spiečiasi visi kiti. Tada supratau ir ką mato Franė, žiūrėdama į Ernstą. Ne tik išorinis panašumas į Čiperį Davą, bet ir beribis Ernsto pasitikėjimas savimi, tas blogio krislas, polinkis viską naikinti, beatodairiškas noras vadovauti — štai kas rado landą į mano sesers širdį, štai kas ją iš tikrųjų palietė, štai dėl ko Franė neteko stiprybės.

— Mes visi norim grįžti namo, — pasakiau tėčiui. — Į Jungtines Valstijas. Į Ameriką. Mums čia nepatinka.

Lili laikė mane už rankos. Vėl visi buvom Franko kambaryje; Frankas nervingai boksavosi su manekenu, o Franė, įsitaisiusi ant Franko lovos, žiūrėjo pro langą. Ji matė kitapus Kruger gatvės esančią „Kaffee Mowatt“. Buvo ankstus rytas, kažkas šlavė nuorūkas: pro kavinės duris į lauką, skersai šaligatvio ir į nutekamąjį griovelį. Radikalai vakarais toje kavinėje ilgai nesėdėdavo; naktimis ten užsukdavo prostitutės, — kai norėdavo pailsėti, pažaisti biliardą, išgerti bokalą alaus arba taurę vyno, arba ką nors pakabinti, — be to, tėtis leisdavo Frankui, Franei ir man nueiti ten pamėtyti strėlyčių.

— Mes ilgimės namų, — pasakė Lili, stengdamasi nepravirkti. Dar buvo vasara, mama ir Egas žuvę ne taip seniai, kad galėtume leistis į kalbas apie ilgėjimąsi.

— Čia nieko neišeis, tėti, — tarė Frankas. — Padėtis atrodo beviltiška.

— Ir dabar pats laikas išvykti, — pareiškiau, — kol nepradėjom lankyti mokyklos, kol nė vienas čia neturim jokių įsipareigojimų.

— Bet aš jau įsipareigojau, — tyliai pasakė tėtis. — Froidui.

„Nejaugi tas aklas senukas toks pat svarbus kaip mes?“ — norėjom surėkti tėčiui, bet jis neleido mums išsakyti savo nuomonės apie jo įsipareigojimą Froidui.

— O ką tu manai, Frane? — paklausė, bet Franė nieko neatsakė — žiūrėjo pro langą į anksti rytą bundančią gatvelę. Štai atėjo Sena Pigmena (radikalas), išėjo Rėksnė Anė. Abu atrodė pavargę, bet ir prostitutė, ir radikalas, kaip tikri vieniečiai, buvo labai mandagūs: pro atdarą Franko kambario langą puikiai girdėjom jų draugišką pasisveikinimą.

— Klausyk, — pasakė tėčiui Frankas. — Mes, žinoma, pirmajame rajone, bet Froidas, matyt, užmiršo mums parašyti, kad mūsų gatvelė šiame rajone, ko gero, prasčiausia.

— Kaip koks vienos krypties skersgatvis, — pridūriau.

— Čia net automobilio nepastatysi, — tarė Lili.

Tam tikrai nebuvo vietos, nes kaip tik Kruger gatve įvairių tiekėjų sunkvežimiai privažiuodavo prie prašmatnių Kėrntnerio gatvės kavinių, viešbučių bei parduotuvių užpakalinių durų.

Negana to, mūsų gatvelėje buvo viso šio rajono pašto skyrius — niūrus, purvinas pastatas, vargu ar galintis į viešbutį privilioti daugiau galimų klientų.

— Ir dar prostitutės... — sušnibždėjo Lili.

— Antrarūšė skylė, — padarė išvadą Frankas. — Jokios vilties, kad pavyks ką nors pagerinti. Mes prie pat Kėrntnerio gatvės, bet niekada nebūsime Kėrntnerio gatvėje.

— Net jei turėtume naują vestibiulį, — pasakiau tėčiui, — net jeigu jis būtų gražus , jo vis tiek niekas nematytų. Be to, vis tiek reikėtų apgyvendinti žmones tarp prostitučių ir revoliucijos.

— Tarp nuodėmės ir pavojaus, tėti, — tarė Lili.

— Žinoma, jei kalbėtume apie perspektyvą, visa tai gal neturi jokios reikšmės, — pareiškė Frankas; vos jam neįspyriau. — Na, vis tiek ritamės į pakalnę — nesvarbu, kada išvyksim, tiesiog aišku, kad išvyksim. Čia žemyn besiritantis viešbutis. Galim išvykti, kai jis dar tik žlunga, arba kai jau bus visai sužlugęs.

— Bet mes norim išvykti dabar, Frankai, — pasakiau.

— Taip, visi norim, — linktelėjo Lili.

— Frane? — paklausė tėtis, bet Franė žiūrėjo pro langą.

Siauroje gatvelėje pašto automobilis mėgino apvažiuoti kažkokį prekes atvežusį sunkvežimį. Franė visada žiūrėdavo, kaip atvežamas ir išvežamas paštas; ji laukė Jaunėlio Džounso — ir, ko gero, Čiperio Davo — laiškų. Rašė jiems abiem, nuolat, bet jai atrašydavo tik Jaunėlis Džounsas.

— Na, — toliau abejingai filosofavo Frankas, — galim išvykti, kai visos prostitutės nepereis medicininio patikrinimo, kai Juočkė Inga pagaliau subręs, kai sprogs Šraubenšliuselio automobilis, kai pirmas svečias... arba paskutinis... iškels mums bylą...

— Bet mes negalim išvykti, — pertraukė Franką tėtis, — kol visko čia neįsukom. — Net Franė pažvelgė į jį. — Noriu pasakyti, — tarė tėtis, — kai šitas viešbutis bus pelningas, tada galėsim išvykti. Neišlėksim, kai čia viskas žlunga, nes tiesiog neišgalėtume.

— Tu čia apie pinigus? — paklausiau. Tėtis linktelėjo.

— Jau sukišai čia visus pinigus? — pasibaisėjo Franė.

— Dar iki vasaros pabaigos statybininkai pradės tvarkyti vestibiulį, — pasakė tėtis.

— Tai dar ne vėlu! — sušuko Frankas. — Na, ar jau?..

— Atsiimk pinigus, tėti! — paprašė Lili.

Tėtis geranoriškai šypsodamasis papurtė galvą. Mudu su Frane žiūrėjom pro langą — pro „Kaffee Mowatt“ ėjo pornografas Ernstas; atrodė viskuo pasibjaurėjęs. Eidamas per gatvę nuspyrė į šalį kažkokią šiukšlę, žingsniavo ryžtingai kaip katinas, persekiojantis pelę, tačiau neabejotinai buvo nusivylęs savimi dėl to, kad visada ateina į darbą vėliau negu Sena Pigmena. Jis mažiausiai tris valandas rašys pornografiją, paskui priešpiečiaus, skaitys paskaitą universitete (pats Ernstas tai vadino „estetikos valanda“) ir galiausiai dar turės ištverti kelias varginančias, nesmagias vėlyvos popietės valandas, kurias, kaip sakė mums, vaikams, skiria „ideologijai“: prisideda prie Rytų ir Vakarų santykių apžvalgininkų leidžiamų informacinių biuletenių. Na ir dienelė jo laukia! Aiškiai mačiau, kad jis iš anksto ja baisisi. O Franė negalėjo atitraukti akių nuo Ernsto.

— Turėtume išvykti dabar, — pasakiau tėčiui, — nesvarbu, ar žlungam, ar ne.

— Neturim kur vykti, — švelniai atsakė tėtis. Jis kilstelėjo rankas; tarytum gūžtelėjo pečiais.

— Geriau išvykti į niekur negu pasilikti čia, — tarė Lili.

— Pritariu, — pasakiau.

— Kalbat nelogiškai, — pareiškė Frankas, ir aš pervėriau jį akimis.

Tėtis pažvelgė į Franę. Taip pat, kaip kartais žiūrėdavo į mamą; jis vėl žvelgė į ateitį ir prašė atleidimo — iš anksto. Norėjo, kad jam atleistume už tai, kas nutiks. Jo svajonės tikriausiai buvo tokios vaizdžios, kad jis jautėsi turįs įgyvendinti viską, ką mato ateityje, — ir prašė mūsų pakęsti tai, kad kurį laiką bus atitrūkęs nuo tikrovės ir jam gal netgi nerūpės, kaip mes gyvenam. Tai ir yra „gryna meilė“: ateitis. Kaip tik tokiu žvilgsniu tėtis pažvelgė į Franę.

— Frane? — paklausė. — Ką tu manai?

Visada laukdavom, ką pasakys Franė. Ji žiūrėjo į gatvę, kurią ką tik perėjo Ernstas — pornografas, erotikos „estetas“, širdžių ėdikas. Mačiau, kad visai Franės esybei iškilo pavojus; kažkas jau buvo negerai jos širdžiai.