Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kada? — sušnypščiau, bet tėtis suėmė mano galvą kabliu iš priekio ir pakštelėjo man į kaktą.

— Greitai, — pasakė. — Šitas viešbutis tuoj suklestės. Aš jaučiu.

Bet mes iš Vienos išvykom tik tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtaisiais; išgyvenom ten septynerius metus.

— Aš ten pasenau, — vėliau vis sakydavo Lili; kai išvykom iš Vienos, jai buvo aštuoniolika. Vienoje Lili subrendo, bet beveik nepaaugo, kaip sakė Franė.

Bėda iškyla į paviršių. Mes tai žinojom. Neturėjom taip nustebti.

Tačiau tą vakarą, kai meškutė Suzė padėjo Franei pamiršti pornografiją, — tą vakarą, kai ji privertė mano seserį taip gražiai uždainuoti, — mudu su Franku pribloškė kitas panašumas, dar aiškesnis negu pornografo Ernsto panašumas į Čiperį Davą. Tamsiame Franko kambaryje, už rėmę duris manekenu, mudu su Franku gulėjom ant lovos ir šnibždėjomės.

— Matei mešką? — paklausiau.

— Jos galvos išvis nebuvo matyti, — tarė Frankas.

— Aha, — linktelėjau. — Tik meškos kostiumas — Suzė buvo taip susikūprinusi.

— Kodėl ji nenusivilko to kostiumo? — paklausė Frankas.

— Nežinau, — atsakiau.

— Gal jos buvo ką tik pradėjusios? — garsiai mąstė Frankas.

— Bet kaip ta meška atrodė... — sušnibždėjau. — Matei?

— Suprantu, — šnibžtelėjo Frankas.

— Tas kailis, visas tas susirietęs kūnas...

— Žinau, ką nori pasakyti, — tarė Frankas. — Nereikia.

Gulėdami tamsoje, mes abu žinojom, ką mums priminė meškutė Suzė, — abu matėm, į ką ji panaši. Franė buvo mus perspėjusi, kad turime būti budrūs: turime žiūrėti, kokiu dar pavidalu pasirodys Bėda, ir atpažinti naujas jo pozas.

— Bėda, — sušnibždėjo Frankas. — Meškutė Suzė — Bėda.

— Bent jau atrodė tai tikrai kaip jis, — pritariau.

— Ji — Bėda, aš žinau, — tarė Frankas.

— Na, dabar gal ir taip, — pasakiau. — Dabar ji — Bėda.

— Bėda, — vis kartojo Frankas, kol užmigo. — Čia Bėda, — murmėjo. — Jo nenužudysi, — vapeno per miegus. — Čia Bėda. Visada iškyla į paviršių.

9 Antrasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

Paskutinė naujojo „Gasthaus Freud“ vestibiulio renovacija buvo mūsų tėvo sumanymas. Įsivaizduoju, kaip jis vieną rytą stovėjo priešais Kruger gatvėje esantį pašto skyrių ir iš tolo žiūrėjo į naująjį vestibiulį, kuriame pranyko saldumynų parduotuvė, — senos iškabos, tarsi pavargusių kareivių šautuvai, buvo atremtos į darbininkų jau ardomus pastolius. BONBONS, KONDITOREI, ZUCKERWAREN, SCHOKOLADEN ir GASTHAUS FREUD. Tada tėtis suprato, kad jas visas reikia išmesti: nebebus čia jokios saldumynų parduotuvės, jokio „Gasthaus Freud“.

— „Naujojo Hampšyro“ viešbutis? — kiek nustebo Rėksnė Anė, kuri visada ateidavo anksčiau negu kitos prostitutės (o išeidavo paskutinė).

— Keičiasi laikai, keičiamės ir mes, — tarė Sena Pigmena, radikalas. — Kad ir kas būtų, kertam iš peties, nenukabinam nosies. „Naujojo Hampšyro“ viešbutis... skamba neblogai, mano manymu.

— Dar vienas etapas, dar vienas etapas, — sumurmėjo pornografas Ernstas.

— Puiki mintis! — sušuko Froidas. — Tik pagalvok, kaip tai patrauks klientus iš Amerikos! Ir nebebus to antisemitizmo, — pridūrė senukas.

— Pavadinimas nebeatbaidys žmonių, nemėgstančių Froido, — tarė Frankas.

— O kaip dar, po velnių, jis galėjo jį pavadinti? — paklausė manęs Franė. — Juk čia tėčio viešbutis, ar ne?

„Kaip prikaltas — visam gyvenimui!“ — tikriausiai būtų pasakęs Ajovos Bobas.

— Manau, jog tai labai miela, — pareiškė Lili. — Gražus paskutinis potėpis — smulkmena, bet miela.

— Miela? — vyptelėjo Franė. — Dievulėliau, mes patekom į bėdą: Lili mano, jog tai labai miela.

— Labai sentimentalu, — filosofiškai tarė Frankas, — tačiau tai neturi jokios reikšmės.

Jau maniau, kad imsiu rėkti, jei Frankas dar apie ką nors pasakys, kad tai neturi jokios reikšmės. Suvaidinsiu ne orgazmą, o ką nors dar įspūdingiau, jeigu jis dar taip šnekės. Bet mane vėl išgelbėjo meškutė Suzė.

— Klausykit, mažiai, — tarė Suzė. — Jūsų senis žengė praktiniu požiūriu tikslingą žingsnį. Ar įsivaizduojat, kiek turistų iš Jungtinių Valstijų ir Anglijos tas pavadinimas nuramins?

— Tikrai, — maloniai pasakė panelė Švanger. — Britų ir amerikiečių supratimu, čia — Rytų miestas. Net kai kurių bažnyčių formos — tie bauginantys svogūnų pavidalo kupolai, — šnekėjo Švanger, — ir jų sąsaja su pasauliu, kurio vakariečiai nesupranta... na, jei atvykote iš labai tolimų Vakarų, netgi Vidurio Europa jums gali atrodyti kaip Rytai, — pasakė Švanger. — Naujasis pavadinimas čia sutrauks baikštuolius, — pranašavo, tarsi kurdama dar vieną knygą apie nėštumą ir abortą. — „Naujojo Hampšyro“ viešbutis jiems atrodys savas — primins namus.

— Puiku! — tarė Froidas. — Laukiam baikštuolių, — atsiduso ir ištiesė rankas, norėdamas paglostyti arčiausiai jo esančias galvas. Užčiuopęs Franės galvą, paplekšnojo jai per pakaušį, bet meškutė Suzė didžiule minkšta letena tuoj nustūmė jo ranką.

Ilgainiui aš prie jos pripratau — prie tos valdingos letenos. Šiame pasaulyje dažnai taip būna: tai, kas iš pradžių mums kelia nerimą, vėliau tampa kasdienybe ir mus netgi ramina. O kas iš pradžių veikė raminamai, gali pasidaryti pavojinga. Bet aš turėjau pripažinti, kad meškutė Suzė daro gerą įtaką Franei. Turėjau jaustis dėkingas, kad Suzė neleidžia Franei suartėti su Ernstu, — o gal netgi galėjau tikėtis, kad meškutė Suzė įtikins Franę, jog nereikėtų rašyti laiškų Čiperiui Davui?

— Manai, kad tu lesbietė, Frane? — paklausiau saugioje Kruger gatvės tamsoje — tėčio įtaisyta rausva neoninė iškaba vos vos blikčiojo: „NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS! „NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS! „NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS! Ir taip toliau.

— Abejoju, — tyliai atsakė Franė. — Manau, man tiesiog patinka Suzė.

Aš, žinoma, galvojau, kad jeigu Frankas jau žino, jog yra homoseksualus, be to, dabar Franė susidėjo su meškute Suze, tai gal po kurio laiko ir mudu su Lili pasijusim turį panašų polinkį. Bet Franė — kaip visada — skaitė mano mintis.

— Man ne taip, — sušnibždėjo ji. — Frankas įsitikinęs. O aš nieko tikrai nežinau — tik, ko gero, jaučiu, kad man taip lengviau. Dabar. Turiu omeny, lengviau mylėti tos pačios lyties žmogų. Nereikia taip smarkiai įsipareigoti, ir mažiau rizikos, — pasakė. — Su Suze jaučiuosi saugesnė, — pridūrė pašnibždomis. — Tai viskas, ką galiu pasakyti. Vyrai visai kitokie.

— Toks etapas, — vis kartojo Ernstas, kad ir apie ką šnekėtų.

O panelė Felgeburt, paskatinta mūsų reakcijos į „Didįjį Getsbį“, pradėjo mums skaityti „Mobi Diką“. Dėl to, kas nutiko mamai ir Egui, mums buvo sunku klausytis pasakojimo apie vandenyną, bet pamažu apsipratom; sutelkėm dėmesį į banginį ir — ypač — į žeberklininkus (kiekvienas turėjom savo numylėtinį) ir atidžiai stebėjom Lili, laukdami, kada ji pasakys, kad tėtis — tikras Ahabas.

— O gal jai pasirodys, kad Frankas — Baltasis Banginis? — kartą pašnibždėjo man Franė.

Bet Lili pirmiausia suprato, kas yra Froidas.

Vieną vakarą, kai siuvėjos manekenas stovėjo tarytum išgirdęs komandą „ramiai“, o panelės Felgeburt balsas skambėjo lyg monotoniškas vandenyno bangų ošimas, Lili staiga tarė: