Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Man tik vėliau atėjo į galvą, kad mes visi Frankui gal padarėm meškos paslaugą, deramai neįvertinę jo lytinio diskretiškumo. Visus tuos septynerius metus Vienoje mes nežinojom, kas jo draugužiai; jis mums sakė, jog tai vaikinai iš amerikiečių mokyklos, — o kadangi Frankas buvo vyriausias ir toliausiai pažengęs į priekį mokydamasis vokiečių kalbos, jis dažnai ilgiau užtrukdavo mokykloje ir grįždavo namo vienas. Gal dėl sekso pertekliaus antrajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje Frankas buvo toks diskretiškas, — juk ir aš prie įjungto garsiakalbio pirmąkart mylėdamasis su Ronda Rei kalbėjau pašnibždomis. O Franė kol kas turėjo savo mešką; be to, jai reikėjo atsigauti po išprievartavimo, kaip man vis sakė Suzė.

— Ji jau atsigavo, — kartą patikinau Suzę.

— Tu dar neatsigavai, — tarė ji. — Vis galvoji apie Čiperį Davą. Franė irgi.

— Vadinasi, Franė niekaip negali išmesti iš galvos Čiperio Davo, — šnekėjau. — O išprievartavimą ji jau pamiršo.

— Pažiūrėsim, — tarė Suzė. — Aš — protinga meška.

Kartkartėmis sulaukdavom baikštuolių; tiesa, jie neplūdo miniomis; baikštuolių gal apskritai negali būti labai daug, — tai jau būtų savotiškas loginis prieštaravimas, — nors mums norėjosi, kad jų būtų daugiau. Bet, šiaip ar taip, mūsų svečių registracijos žurnalas nebuvo toks tuščias, koks būdavo pirmajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje.

Mums buvo lengviau priimti turistų grupes negu pavienius svečius. Pavieniui keliaujantys baikštuoliai būna daug baikštesni negu visa jų grupė. Kaip tik tuos vienišus baikštuolius ir baikščias poras, kartais su taip pat įsibaiminusiais vaikais, labiausiai trikdė kasdienė ir kasnaktinė kitų viešbučio įnamių, tarp kurių jie būdavo įsprausti, veikla. Tačiau per pirmus trejus ar ketverius metus, kai gyvenome antrajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, tik viena viešnia išdrįso pasiskųsti, — štai kokie iš tikrųjų baikštūs buvo tie baikštuoliai.

Pasiskundė amerikietė. Ta moteris keliavo su vyru ir dukterimi, maždaug Lili amžiaus. Jie buvo iš Naujojo Hampšyro, bet ne iš Dejerio apylinkių. Kai jie atvyko, prie registratūros stalo sėdėjo Frankas — pavakary, po pamokų. Pasak Franko, ta moteris iškart ėmė kvarksėti, kad pasigenda „paprasčiausio nuoširdaus padorumo“, kurį mintyse, matyt, siejo su Naujuoju Hampšyru.

— Vėl tos pačios nesąmonės — kaip ir apie „paprastą, bet gerą“ maistą, — susiraukė Franė, prisiminusi ponią Urik.

— Mus apiplėšinėjo visoje Europoje, — pasiguodė Frankui tos iš Naujojo Hampšyro atvykusios moters vyras.

Vestibiulyje buvo ir Ernstas — jis mudviem su Frane kažką aiškino apie keisčiausias „tantrinio susijungimo“ pozas. Kalbėjo vokiškai, todėl mums buvo sunkoka sekti jo mintį; bet šiaip, nors nei aš, nei Franė mokydamiesi vokiečių kalbos taip ir nepasivijom Franko, — o Lili jau po metų vokiškai šnekėjo beveik taip pat gerai kaip jis, — amerikiečių mokykloje ir mudu su Frane daug ko išmokom. Tik apie lytines sueitis ten, žinoma, niekas nepasakojo. Tą kursą mums dėstė Ernstas, ir nors Ernstas man kėlė šiurpą, negalėjau jam leisti vienam kalbėtis su Frane, todėl kiekvieną kartą, vos pamatęs, kad jis sustojo su ja šnektelėti, prisigretindavau ir atidžiai klausydavausi. Meškutė Suzė irgi mėgdavo pasiklausyti jų pokalbių — ir klausydamasi visada liesdavo mano seserį, glostinėdavo didžiule, gražia letena taip, kad Ernstas matytų. Tačiau tada, kai registravosi tie iš Naujojo Hampšyro atvykę amerikiečiai, meškutė Suzė buvo tualete.

— Ir plaukai voniose, — pasakojo Frankui ta moteris. — Jūs nė neįsivaizduojate, kokios bjaurasties prisižiūrėjom.

— Išmetėm visas kelionių brošiūras ir turisto vadovus, — pasakė Frankui jos vyras. — Tomis knygiūkštėmis negalima pasikliauti.

— Dabar pasikliaujam tik savo nuojauta, — pareiškė moteris, apžvelgdama neseniai įrengtą „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulį. — Ieškom ko nors, kas būtų amerikietiška.

— Taip noriu greičiau grįžti namo, — kaip pelytė sucypsėjo duktė.

— Turiu du gražius kambarius trečiame aukšte, — tarė Frankas. — Gretimus kambarius, — pridūrė. Bet paskui susivokė, kad tų amerikiečių gal nereikėtų įkurdinti prie pat prostitučių, tik vienu aukštu aukščiau. — Kita vertus, — pasakė Frankas, — iš ketvirto aukšto daug geresnis vaizdas.

— Velniai nematė to vaizdo! — numojo ranka moteris. — Imam du gretimus trečiame. Tik kad nebūtų jokių plaukų, — grėsmingai pridūrė, kaip tik tą akimirką, kai meškutė Suzė įlapsėjo į vestibiulį ir, pamačiusi mažąją viešnią, demonstratyviai pakratė galvą, meškiškai sušnarpštė ir tyliai urgztelėjo.

— Žiūrėkit, meška, — tarė mergaitė, apsikabinusi tėvo koją.

Frankas trenkė ranka per skambutį — pasigirdo šaižus dzingtelėjimas.

— Nešike! — subliovė Frankas.

Turėjau atsitraukti nuo Ernsto, pasakojančio apie tantrines pozas.

— Yra dvi pagrindinės vyantos pozos, — monotoniškai šnekėjo Ernstas. — Moteris lenkiasi į priekį, kol rankomis atsiremia į žemę, o vyras paima ją iš užpakalio, stovėdamas. Tai dhenukavyanta-asana, arba karvės poza, — paaiškino Ernstas, smaksodamas į Franę.

— Karvės poza? — pasitikslino Franė.

— Erl! — nepritariamai suurzgė Suzė ir padėjo galvą Franei ant kelių — prie ką tik atvykusių svečių toliau vaidino mešką.

Čiupau lagaminus ir ėmiau lipti laiptais į viršų. Mažoji mergaitė nenuleido akių nuo meškos.

— Turiu sesutę, maždaug tavo amžiaus, — pasakiau jai.

Lili buvo išvedusi Froidą pasivaikščioti — ir Froidas jai, be abejo, skaitė paskaitą apie miesto įžymybes, kurių nebematė.

Taip Froidas su mumis ir ekskursuodavo. Vienoje rankoje laikydavo beisbolo lazdą, o kita įsikibdavo į kurį nors iš mūsų, vaikų, arba į Suzę. Mes vesdavomės jį per miestą, prie kiekvienos sankryžos garsiai surėkdami gatvių pavadinimus. Froidas jau buvo ir prikurtęs, ne tik aklas.

— Čia Blutgasse ? — riktelėdavo Froidas. — Mes Kruvinajame skersgatvyje? — paklausdavo.

O Lili arba Frankas, arba Franė, arba aš sušukdavom:

— Ja! Blutgasse!

— Sukam į dešinę, — vadovaudavo Froidas. — Kai prieisim Nomgasse, vaikai, — sakydavo, — ieškosim penkto numerio. Ten bus durys į Figaro namą, kur Mocartas parašė „Figaro vedybas“. Kelintais metais, Frankai? — surėkdavo Froidas.

— Tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt penktais! — visa gerkle atsakydavo Frankas.

— O dar svarbiau negu Mocartas, — toliau šnekėdavo Froidas, — pirmoji Vienos kavinė. Mes vis dar Kruvinajame skersgatvyje, vaikai?

— Ja! Kruvinajame skersgatvyje, — riktelėdavom.

— Pažiūrėkit į šeštą namą, — šaukdavo Froidas. — Pirmoji Vienos kavinė! Net Švanger to nežino. Jai patinka Schlagobers, bet ji kaip visi politikai, — sakydavo Froidas. — Neturi istorijos jausmo.

Tai tiesa: iš panelės Švanger mes nieko nesužinojom apie Vienos istoriją. Tik įpratom mėgautis kava, vis gurkštelėdami vandens iš mažų stiklinaičių; pamėgom netgi spaustuvės dažus, nuo kurių įjuosdavo mūsų pirštai, kai sklaidydavom laikraščius. Mudu su Frane dažnai susipešdavom dėl vienintelio „International Herald Tribūne“ egzemplioriaus. Visus tuos septynerius metus, kai gyvenom Vienoje, tame laikraštyje kaskart rasdavom kokių nors naujienų apie Jaunėlį Džounsą.