Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Lili Vienoje rašė. Ją taip paveikė Felgeburt skaitymas. Lili norėjo būti rašytoja — tik pamanykit! — ir tai mus taip trikdė, kad mes, kalbėdami su ja, apie tai nė karto net neužsiminėm, nors ir supratom, kad ji rašo, nuolat. Lili ir pati dėl to jautėsi nesmagiai, todėl taip ir neprisipažino, ką veikia. Tačiau visi žinojom, kad Lili kažką rašo. Beveik septynerius metus ji rašė ir rašė. Mes atpažindavom jos rašomosios mašinėlės stuksėjimą; jis skyrėsi nuo radikalų mašinėlių tarškesio. Lili rašė labai lėtai.

— Ką ten veiki, Lili? — klausdavom, belsdami į visada užrakintas jos kambario duris.

— Mėginu paaugti, — atsakydavo Lili.

Mes irgi vartojom tą eufemizmą šnekėdami apie tai, ką Lili veikia. Juk Franė galėjo tvirtinti, kad ją sumušė, nors iš tiesų ją išprievartavo, — mes jai leidom taip elgtis, — todėl dabar, mano supratimu, turėjom leisti Lili sakyti, kad ji „mėgina paaugti“, nors visi žinojom, kad ji mėgina rašyti.

Taigi kai pasakiau Lili, kad tų sutuoktinių iš Naujojo Hampšyro duktė kaip tik jos amžiaus, Lili tarė:

— Na ir kas? Man dar reikia paaugti. Gal vėliau, po vakarienės, užeisiu pas juos susipažinti.

Viena iš baikščių žmonių nelaimių — prastuose viešbučiuose — yra ta, jog jie dažnai būna pernelyg baikštūs, kad laiku išvyktų. Jie tokie baikštūs, kad net nedrįsta skųstis. Iš baimės jie tampa itin mandagūs; net jeigu išvyksta dėl to, kad juos laiptinėje išgąsdino koks nors Šraubenšliuselis, arba todėl, kad kokia nors Jolanta vestibiulyje kažkam įkando į veidą, arba kokia nors Rėksnė Anė savo stūgavimu vos nenuvarė jų į kapus, — ir net jeigu bidė randa meškos plaukų, išsiregistruodami baikštuoliai vis tiek dar atsiprašo.

Tačiau ta moteris iš Naujojo Hampšyro neatsiprašinėjo. Ji pasirodė esanti kivirčnesnė už daugumą mūsų viešbutyje gyvenusių baikštuolių. Pavakary, kai prostitutės ėmė medžioti klientus, ji dar nieko nesakė (tada tie amerikiečiai tikriausiai buvo išėję pietauti). Visa šeima nesiskųsdama kentėjo iki vidurnakčio, o gal ir šiek tiek ilgiau; jie netgi neskambino į registratūrą ir nieko neklausinėjo. Frankas, prižiūrimas siuvėjos manekeno, ruošė pamokas. Lili mėgino paaugti. Franė sėdėjo vestibiulyje, prie registratūros stalo; ten sukiojosi ir meškutė Suzė — ją matydami prostitučių klientai būdavo ramesni. Aš neradau sau vietos. (Na, neradau sau vietos ištisus septynerius metus, tačiau tą naktį man buvo ypač neramu.) Užėjęs į „Kaffee Mowatt“, kurį laiką žaidžiau smiginį su Juočke Inga ir Sena Pigmeną. Senai Pigmenai tai buvo dar viena nuobodi naktis. Tuoj po vidurnakčio Rėksnė Anė pasigavo klientą, einantį iš Kėrntnerio į Kruger gatvę. Aš laukiau savo eilės prie taikinio, kai Rėksnė Anė su slapukiškai besidairančiu klientu užsuko į „Kaffee Mowatt“; Rėksnė Anė pamatė Juočkę Ingą su manimi ir Sena Pigmeną.

— Jau po vidurnakčio, — pasakė ji dukteriai. — Eik, pailsėk. Juk rytoj į mokyklą.

Taigi mes visi beveik kartu grįžom į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį. Rėksnė Anė su klientu ėjo pirmi. Sena Pigmeną žingsniavo tarp manęs ir Ingos; ji mums pasakojo apie Prancūzijoje esantį Luaros slėnį.

— Norėčiau ten gyventi, kai išeisiu į pensiją, — šnekėjo Sena Pigmeną, — ar bent jau nukeliauti ten per kitas atostogas.

Mudu su Juočke Inga žinojom, kad Sena Pigmeną atostogas visada praleidžia — kiekvienas atostogas — pas seserį Badene. Tiesiog sėda į autobusą arba į traukinį stotelėje priešais Operos teatrą; Senai Pigmenai visada buvo daug lengviau nukeliauti į Badeną negu į Prancūziją.

Kai įžengėm į vestibiulį, Franė pasakė, kad visi svečiai jau viešbutyje. Ta šeima iš Naujojo Hampšyro nuėjo gulti gal prieš valandą. Jauna švedų pora atgulė dar anksčiau. Kažkoks senukas iš Burgenlando visą vakarą pralindėjo savo numeryje, o dviratininkai, britai, grįžo girti, du kartus patikrino, ar jų dviračiai saugiai stovi rūsyje, vis lindo prie meškutės Suzės norėdami pažaisti (kol ji garsiai suurzgė) ir dabar jau, be abejo, drybso nusmigę kambariuose. Aš iškart pasukau į savo kambarį, nusprendęs dar pakilnoti štangą. Kaip tik tą akimirką, kai ėjau pro Lili duris, ji užgesino šviesą; bent jau naktį trumpam liovėsi mėginusi paaugti. Šiek tiek pakilnojau ilgąją štangą sėdomis, atrėmęs dilbius į šlaunis, bet kaip reikiant neįsismaginau; buvo jau per vėlu. Mankštinausi tik todėl, kad mane pjovė nuobodulys. Paskui išgirdau, kaip siuvėjos manekenas atsitrenkė į sieną tarp mano ir Franko kambarių; Frankas mokydamasis, matyt, dėl kažko susinervino ir išliejo pyktį ant manekeno. O gal ir jam buvo nuobodu? Pabeldžiau į sieną.

— Ramiai praeik pro atdarus langus, — tarė Frankas.

— Wo ist die Gemtitlichkeit? — tingiai užtraukiau.

Tada išgirdau, kad pro mano kambarį tykina Franė su meškute Suze.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis, Frane! — sušnibždėjau.

Garsiai dunkstelėjo Froido lazda, nukritusi nuo lovos man virš galvos. Nuo Babetės lovos, kaip supratau. Tėtis, kaip visada, kietai miegojo — ir, be abejo, sapnavo gražius sapnus; jis vis sapnavo ir sapnavo. Išgirdau antro aukšto aikštelėje kažką vebliojančio nepatenkinto vyriškio balsą ir Jolantos atsakymą. Ji tiesiog nustūmė tą vyriškį nuo laiptų — tai ir buvo jos atsakymas.

— Bėda, — sumurmėjo Frankas.

Franė jau dainavo — taip, kaip dainuodavo tik būdama su Suze, todėl aš stengiausi sutelkti dėmesį į muštynes vestibiulyje. Iškart supratau, kad Jolantai tai vieni juokai. Iš skausmo dejavo tik vyriškis.

— Tavo pimpalas kaip šlapia kojinė, ir dar sakai, kad čia aš kalta? — piktinosi Jolanta.

Pasigirdo duslus smūgis — turbūt delno apačia vyriškiui į žiauną, bent jau man taip atrodė. Na, nematydamas galėjau tik spėlioti, bet aiškiai išgirdau, kad vyriškis vėl parvirto. Jis buvo dar kažką besakąs, tačiau tik sušvokštė. Gal Jolanta jį smaugia? — pagalvojau. Gal reikėtų pertraukti Franės dainą? Ko gero, meškutei Suzei pats laikas padirbėti.

Tada išgirdau Rėksnės Anės riksmą. Neabejoju, kad jį girdėjo visa Kruger gatvė. Manau, kad netgi kai kurie stileivos, praleidę vakarą Operos teatre, paskui dar užsukę į „Sacher“ barą ir kaip tik einantys namo Kėrntnerio gatve, girdėjo tą riksmą.

Vieną tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt devintųjų lapkričio dieną, — praėjus penkeriems metams po to, kai mes išvykom iš Vienos, — dvi, regis, niekaip nesusijusios naujienos pateko į pirmuosius rytinių miesto laikraščių puslapius. Buvo pranešta, kad nuo šešiasdešimt devintų metų lapkričio septynioliktos dienos prostitutėms draudžiama vaikštinėti Graben ir Kėrntnerio gatvėmis — ir visais šalia Kėrntnerio esančiais skersgatviais, išskyrus Kruger gatvelę. Tris šimtus metų tos gatvės priklausė prostitutėms, o po šešiasdešimt devintųjų joms liko tik Kruger gatvelė. Mano manymu, Vienos gyventojai dar iki šešiasdešimt devintųjų neteko vilties išgelbėti Kruger gatvę. Manau, kad oficialų sprendimą nulėmė apsimestinis Rėksnės Anės orgazmas tą naktį, kai mūsų viešbutyje nakvojo amerikiečių šeima iš Naujojo Hampšyro. Kaip tik tas apsimestinis orgazmas ir pribaigė Kruger gatvelę.

Tą pačią tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt devintųjų dieną, kai Austrijos valdžia paskelbė, kad prostitutės išvaromos iš Kėrntnerio į Kruger gatvę, laikraščiai rašė ir apie tai, kad įskilo per Dunojų nutiestas naujas tiltas; po atidarymo ceremonijos praėjo vos kelios valandos — ir tiltas įskilo. Oficialiai visa kaltė dėl atsiradusio plyšio buvo suversta vargšei saulei. Bet man atrodo, kad saulė čia niekuo dėta. Tik Rėksnė Anė galėjo įskelti tiltą — netgi naują. Ji tikriausiai dirbo prie atdaro lango.