Jas atidaręs Ernstas nusišypsojo.
— Kas atsitiko? — paklausė. — Negali užmigti? Per daug orgazmų? — Tada pamatė už manęs stovinčią Jolantą. — Ieškot nuošalesnio kambario? — tarė. Paskui pakvietė mus užeiti.
Tas kambarys buvo pereinamas, už jo — dar du, nors aiškiai prisiminiau, kad kadaise mačiau tik vieną tolimesnį kambarį; ir baldai dabar ten buvo visai kitokie, nors per visus tuos metus nė karto nepastebėjau, kad radikalai išneštų ar įsineštų kokį nors didelį daiktą; tik Šraubenšliuselis vis nešiojo kažkokias detales, kurių, kaip maniau, reikėjo jo automobiliui.
Tame kambaryje buvo ir Šraubenšliuselis, ir Arbaiteris — darbštusis Arbaiteris. Mudu su Sena Pigmeną tikriausiai girdėjom, kaip nuo stalo nukrito viena iš didžiulių dėžių, panašių į akumuliatorius, nes rašomosios mašinėlės stovėjo kitoje kambario pusėje ir niekas nieko nespausdino. Mačiau kelis išskleistus žemėlapius, — o gal kažkokius brėžinius? — be to, ten buvo pilna visokių lyg ir automobilių remonto reikmenų: chemikalų ir laidų, kurie paprastai laikomi garažuose arba dirbtuvėse, o ne kontorose. Senos Pigmenos, radikalo, laiptinėje šaukusio, kad Arbaiteris „suvis pakvaišo“, čia nebuvo. Ir mano mieloji Felgeburt, kaip gera amerikiečių literatūros studentė, tikriausiai buvo namuose — skaitė arba miegojo. Mano supratimu, čia buvo tik blogieji radikalai: Ernstas, Arbaiteris ir Veržliaraktis.
— Tai bent orgazmas šiąnakt! — pasakė Šraubenšliuselis, geidulingai spoksodamas į Jolantą.
— Suvaidintas, kaip visada, — tarė Jolanta.
— Šitas gal buvo tikras, — nenorėjo sutikti Arbaiteris.
— Pasvajok, — vyptelėjo Jolanta.
— Tai vaikštinėji su kiečiausia, a? — kreipėsi į mane Ernstas. — Kietą kąsnį pastvėrei, kaip matau.
— O tu apie tai tik rašai, — tarė jam Jolanta. — Tau gal nestovi.
— Žinau vieną kaip tik tau tinkamą pozą, — pasakė jai Ernstas.
Bet aš nenorėjau išgirsti, kokia ta poza. Jie visi man kėlė šiurpą.
— Mes jau eisim, — tariau. — Atsiprašau, kad sutrukdėm. Tiesiog nemanėm, kad čia šiąnakt kažkas yra.
— Kai ko nors nespėjam, kartais tenka padirbėti ilgiau, — paaiškino Arbaiteris.
Stovėdamas šalia Jolantos, kuri stipriomis rankomis kažką spaudė savo rankinėje, palinkėjau radikalams labos nakties. Ir man tikrai nepasivaideno: kai jau ėjom pro duris, tolimiausio kambario tamsoje pastebėjau dar vieną žmogų. Ta moteris irgi turėjo rankinę, tačiau tai, ką joje nešiojosi, dabar buvo ištraukusi — ir laikė rankoje, nutaikiusi į mane su Jolanta. Mačiau ją — ir ginklą — tik akimirką, ji tuoj pat žingtelėjo atgal į tamsą, o Jolanta uždarė duris. Jolanta jos nematė; Jolanta neatitraukė akių nuo Ernsto. Bet aš ją mačiau: mūsų švelniąją, tokią motinišką radikalę Švanger — su ginklu rankoje.
— Beje, ką turi rankinėj? — paklausiau Jolantos.
Ji tik gūžtelėjo pečiais. Pasakiau jai „labanakt“, bet ji perbraukė savo letena man per kelnių praskiepą ir akimirką palaikė suėmusi; po vidurnakčio išgirdęs riksmą, iššokau iš lovos ir greitai užsitempiau po ranka pasitaikiusius drabužius, nebuvo kada ieškoti apatinių.
— Nejaugi vėl išsiusi mane į gatvę? — tarė Jolanta. — Man reikia tik dar vieno kliento, ir šiai nakčiai pakaks.
— Man jau per vėlu, — pasakiau, bet ji jautė, kad mano galas jos rankoje standėja.
— Neatrodo, kad būtų per vėlu, — tarė.
— Mano piniginė, ko gero, kitų kelnių kišenėj, — mėginau išsisukti.
— Sumokėsi vėliau, — šyptelėjo Jolanta. — Aš tavimi pasitikiu.
— Kiek? — paklausiau, kai ji dar smarkiau suspaudė man galą.
— Iš tavęs paimsiu tik tris šimtus šilingų, — atsakė Jolanta.
Žinojau, kad visiems tai kainuoja tris šimtus šilingų.
— Labai jau daug, — pareiškiau.
— Neatrodo, kad būtų per daug, — tarė Jolanta ir staiga suktelėjo mano galą; jis jau kaip reikiant stovėjo, todėl man baisiai suskaudo.
— Tu mane skriaudi, — pasakiau. — Atsiprašau, bet nenoriu.
— Tai kad nori, — paprieštaravo Jolanta, bet pagaliau mane paleido.
Ji pažvelgė į rankinį laikrodėlį ir vėl gūžtelėjo pečiais. Drauge su manimi nulipo laiptais į vestibiulį; vėl palinkėjau jai labos nakties. Kai ėjau į savo kambarį, o Jolanta — į Kruger gatvę, grįžo Rėksnė Anė — su dar vienu klientu. Gulėjau lovoje ir galvojau, ar spėsiu kaip reikiant įmigti, kad kitas apsimestinis orgazmas manęs nebepažadintų; netrukus supratau, kad tikrai nespėsiu, todėl nesumerkdamas akių laukiau riksmo — tikėjausi, kad paskui dar turėsiu pakankamai laiko pamiegoti. Bet šį kartą laukti teko ilgai; man jau atrodė, kad gal snustelėjau ir pražiopsojau; kaip dažnai būna gyvenime, aš įtikėjau, kad tai, kas turėjo nutikti, jau nutiko, kad viskas jau pasibaigė; taigi galiausiai išmečiau tai iš galvos — ir po kelių akimirkų baisiai nustebau. Dar vienas Rėksnės Anės suvaidintas orgazmas išplėšė mane iš giliausio miego, į kokį nugrimzti ką tik sudėjęs bluostą.
— Bėda! — per miegus suriko Frankas, kaip kadaise rėkė vargšas Ajovos Bobas, išsigandęs pasivaidenusio žvėries ir apimtas „nuojautos“, kad tas žvėris jį nužudys.
Dievaži pajutau, kaip įsitempė gretimame kambaryje mieganti Franė. Suzė sušnarpštė. Lili paklausė: „Ką?“ Visas „Naujojo Hampšyro“ viešbutis nušiurpo, kai po netikėto riksmo vėl stojo tyla. Vėliau, turbūt jau per miegus, lyg ir išgirdau, kad kažkas neša kažkokį sunkų daiktą laiptais žemyn, paskui pro vestibiulio duris į lauką ir prie Šraubenšliuselio automobilio. Iš pradžių pamaniau, kad ten, ko gero, Jolanta tempia lauk mirusį klientą, bet ji tikrai nebūtų taip stengusis netriukšmauti. Kaip reikiant net neprabudęs nusprendžiau, kad man tik pasigirdo, tačiau tada Frankas pabeldė į sieną.
— Ramiai praeik pro atdarus langus, — sušnibždėjau.
Mudu su Franku susitikom koridoriuje. Išėję į vestibiulį, pro langą žiūrėjom, kaip radikalai kažką kelia į automobilį. Tas daiktas atrodė sunkus ir nejudėjo; iš pradžių man smilktelėjo, kad ten gal Senos Pigmenos, radikalo, lavonas, bet jie pernelyg atsargiai elgėsi su tuo daiktu, kad tai galėtų būti negyvėlis. Kad ir kas tai buvo, jie padėjo tą daiktą ant užpakalinės sėdynės, tarp Arbaiterio ir Ernsto. Tada Šraubenšliuselis jį kažkur išvežė.
Mudu su Franku žiūrėjom į pro galinį tolstančio automobilio langą matomą paslaptingojo daikto siluetą — šiek tiek pasvirusį į Ernstą, didesnį negu jis ir lyg atsitraukusį nuo Arbaiterio, kuris laikė jį apkabinęs ranka, tarytum tuščiai stengdamasis susigrąžinti mylimąją, linkstančią į jo varžovą. Mačiau, kad tas daiktas tikrai ne žmogus; jis atrodė keistai panašus į nemažą gyvulį. Dabar, be abejo, žinau, jog tai buvo mechaninis įtaisas, tačiau jo siluetas nuvažiuojančiame automobilyje priminė kažkokį žvėrį — galėjai pamanyti, kad tarp pornografo Ernsto ir Arbaiterio sėdi meška arba didelis šuo. Vėliau mudu su Franku — ir apskritai mes visi — sužinojom, kad tame automobilyje radikalai vežė tikrą bėdą, tačiau po tos nakties aš ilgai sukau galvą, kas ten galėjo būti.
Mėginau nupasakoti, kaip atrodė tas daiktas (ir ką mudu su Jolanta matėm penktame aukšte), tėčiui ir Froidui. Franei ir meškutei Suzei papasakojau, kaip jaučiausi į jį žiūrėdamas. Be to, mudu su Franku ilgai kalbėjomės apie Švanger.
— Aš įsitikinęs, kad dėl ginklo tu klysti, — pasakė Frankas. — Tik jau ne Švanger. Gal ji ten ir buvo. Gal nenorėjo, kad žinotum, jog ji išvien su jais, todėl ir pasislėpė. Bet vargu ar ji turėjo ginklą. Ir jau tikrai negalėjo taikyti į tave. Mes jai kaip savi vaikai — juk pati sakė! Tu vėl prisigalvojai nebūtų dalykų.
Читать дальше