Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kodėl? — paklausiau.

— Būk geras, išvyk, — pasakė ji.

Įėjęs į ją pamaniau, kad jos akys ašaromis paplūdo todėl, kad jai suskaudo, bet paaiškėjo, kad ne dėl to.

— Aš tau pirmas? — paklausiau. Felgeburt tada buvo dvidešimt devyneri.

— Pirmas ir paskutinis, — verkdama atsakė ji.

— Turi ką nors, kad apsisaugotum? — dar paklausiau, tebebūdamas joje. — Na, supranti, kad netaptum Schwanger.

— Tai nesvarbu, — pasakė ji, visai kaip Frankas; aš net pyktelėjau.

— Kodėl? — paklausiau, stengdamasis judėti atsargiau.

— Nes aš mirsiu anksčiau, negu galėtų gimti tas kūdikis, — tarė ji.

Išėjau iš jos. Pasisodinau ją šalia, bet ji — labai nustebindama tokia jėga — užsivertė mane ant savęs ir suėmusi vėl įsikišo mano galą.

— Nagi, — nekantriai paragino, tačiau ne todėl, kad ją būtų apėmusi aistra. Tai buvo kažkas kita. — Dulkink mane, — pasakė, tiesiai ir aiškiai. — O paskui gali nakvoti čia, arba eik namo. Man vis tiek. Tik išvyk iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio, būk geras, išvyk — ir žiūrėk, kad išvyktų Lili, ypač Lili, — maldavo. Paskui dar labiau įsiverkė ir išvis nebegalvojo apie seksą. Gulėjau nejudėdamas, mano galas vis mažėjo. Man pasidarė šalta — pajutau tą patį ledinį požemių skersvėjį, kurį prisiminiau jautęs ir tada, kai Frankas mums pirmą kartą skaitė Ernsto pornografiją.

— Ką jie veikia naktimis penktame aukšte? — paklausiau Felgeburt, bet ji tik įkando man į petį ir papurtė galvą, tvirtai užsimerkusi. — Ką jie sumanė? — neatstojau.

Mano galas visai susitraukė ir išslydo iš jos. Jaučiau, kad ji dreba; mane patį irgi krėtė drebulys.

— Jie nori susprogdinti Operos teatrą, — sušnibždėjo Felgeburt, — kai ten bus daugiausia žmonių, — pridūrė. — Gal per „Figaro vedybas“ — arba per kurį nors kitą tokį pat populiarų spektaklį. O gal pasirinks kokį niūresnį kūrinį, — šnibždėjo. — Nežinau — jie patys dar neapsisprendė. Bet sprogdins tada, kai žiūrovų salė bus pilnutėlė. Visą Operos teatrą.

— Jie tikrai pakvaišo, — pasakiau ir pats nepažinau savo balso. Akimirką pamaniau, kad čia sugergždė Sena Pigmeną — prostitutė arba radikalas.

Felgeburt po manimi vėl ėmė purtyti galvą; ploni jos plaukai čaižė man veidą.

— Būk geras, išsivežk savo šeimą, — šnibždėjo ji. — Ypač Lili, mažąją Lili, — sušniurkščiojo.

— Bet jie juk nesirengia sprogdinti ir viešbučio? — paklausiau Felgeburt.

— Visi bus į tai įtraukti, — grėsmingai atsakė ji. — Reikia įtraukti visus, kitaip nieko neišeitų, — pridūrė, ir aš beveik išgirdau Arbaiterio balsą; supratau, kad čia viską apimanti Ernsto logika.

Toks etapas, tiesiog būtinas etapas. Viskas. Schlagobers, erotika, Operos teatras, „Naujojo Hampšyro“ viešbutis — viskas turi išnykti. Girdėjau juos sakant, jog visa tai — dekadansas. Visa tai kelia pasibjaurėjimą. Jie nuklos Ringo gatvę meno mėgėjų — senoviškų idealistų, nuo tikrovės atitrūkusių kvailių, mėgstančių operą, — lavonais. Taip viską susprogdindami jie išreikš vienoki ar kitokį savo požiūrį.

— Pažadėk, — sušnibždėjo man į ausį Felgeburt. — Pažadėk, kad juos išsiveši. Savo šeimą. Visus.

— Pažadu, — tariau. — Žinoma.

— Ir niekam neprasitark, kad aš tau pasakiau, — dar paprašė ji.

— Žinoma.

— O dabar vėl įeik į mane, — tarė Felgeburt. — Prašau tavęs — įeik. Noriu tai pajausti — tik vieną kartą, — pridūrė.

— Kodėl tik vieną? — paklausiau.

— Tiesiog daryk, ko prašau, — tarė ji. — Daryk viską.

Aš ir padariau viską. Dabar dėl to gailiuosi; visada jausiuosi nusikaltęs; tai buvo toks pat bedžiaugsmis pasimylėjimas, kupinas nevilties, kaip ir seksas antrajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje.

— Jei manai, kad mirsi net nespėjusi susilaukti kūdikio, tai kodėl nenori išvykti tada, kai išvyksim mes? — paskui paklausiau Felgeburt. — Kodėl nenori dingti iš čia anksčiau, negu jie tai padarys ar bent jau pamėgins padaryti?

— Negaliu, — labai paprastai atsakė ji.

— Kodėl? — paklausiau. Bendraudamas su tais „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje įsikūrusiais radikalais aš nuolat klausinėjau kodėl.

— Todėl, kad aš turėsiu vairuoti automobilį, — paaiškino Felgeburt. — Aš būsiu vairuotoja. O tame automobilyje — pagrindinė bomba, kuri susprogdins ir visas kitas. Kas nors juk turi vairuoti tą automobilį, ir tai būsiu aš — aš vešiu bombą.

— Kodėl tu ? — paklausiau, apkabindamas ją, kad ji taip nedrebėtų.

— Todėl, kad aš pati nereikalingiausia, — tarė Felgeburt, ir aš vėl išgirdau bejausmį Ernsto balsą, atpažinau tiesią kaip Žoliapjovės Arbaiterio minčių eigą. Dabar suprantu, kad ir mūsų švelnioji Švanger padėjo įtikinti Felgeburt.

— Kodėl ne Švanger? — paklausiau panelės Persileidėlės.

— Ji pernelyg svarbi, — atsakė Felgeburt. — Tiesiog nuostabi, — pridūrė žavėdamasi kolege — ir bjaurėdamasi savimi.

— Kodėl ne Veržliaraktis? — paklausiau. — Jis tikrai nusimano apie automobilius.

— Kaip tik todėl, kad nusimano, — atsakė Felgeburt. — Jis labai reikalingas. Juk reikės montuoti kitas bombas, į kitus automobilius. Labiausiai man nepatinka tai, kad jie ims žmones įkaitais! — staiga išpyškino. — Šį kartą tai tikrai nebūtina, — pridūrė. — Kitąsyk susirastų geresnių.

— O kas bus tie įkaitai? — paklausiau.

— Jūsų šeima, — tarė Felgeburt. — Nes jūs amerikiečiai. Tada mus pastebės ne tik Austrija, — paaiškino. — Toks sumanymas.

— Kieno sumanymas?

— Ernsto.

— Tai gal leiskit pačiam Ernstui vairuoti tą automobilį, — pasiūliau.

— Ernstas — ideologas, — pasakė Felgeburt. — Jis viską sugalvoja. Viską, — pridūrė.

„Taigi. Viską“, — mąsčiau.

— O Arbaiteris? — paklausiau. — Jis nemoka vairuoti?

— Jis pernelyg ištikimas, — atsakė Felgeburt. — Negalim prarasti tokių ištikimų žmonių. O aš ne tokia ištikima, — sušnibždėjo. — Tik pažiūrėk! — sušuko. — Juk aš visa tai pasakoju tau !

— O Sena Pigmeną? — dar paklausiau, norėdamas greičiau užbaigti tą pokalbį.

— Juo negalima pasitikėti, — tarė Felgeburt. — Sena Pigmeną net nežino apie šį sumanymą. Jis pernelyg slidus. Jam rūpi tik kad pats išliktų gyvas.

— O tai blogai ? — paklausiau, nubraukdamas plaukus nuo ašaroto Felgeburt veidelio.

— Šiame etape — blogai, — atsakė ji.

Tada aš supratau, kas ji iš tikrųjų yra: skaitovė, tik skaitovė. Ji gražiai skaito kitų žmonių sukurtas istorijas; eina, kur jai liepiama; seka paskui vadą. Aš norėjau, kad ji man skaitytų „Mobi Diką“, o radikalai dėl tos pačios priežasties nusprendė, kad kaip tik ji turi vairuoti tą automobilį. Ir aš, ir jie žinojom, kad ji tai padarys; kad nesustos pusiaukelėje.

— Mes viską padarėm? — paklausė manęs Felgeburt.

— Ką? — tariau — ir krūptelėjau; visada krūpteliu, išgirdęs Ego balso aidą. Netgi iš savo paties lūpų.

— Ar viską padarėm? Na, turiu omeny seksą, — paaiškino Felgeburt. — Baigėm? Čia jau viskas?

Mėginau prisiminti.

— Lyg ir viskas, — atsakiau. — Norėtum dar?

— Nelabai, — tarė ji. — Aš tik norėjau bent kartą tai patirti. Jeigu jau viską padarėm, tai gali eiti namo, jei nori, — pasakė.