Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Trockis, — staiga tarstelėjo su barzdočiumi sėdinti mergina — taip, lyg būtų sakiusi „ačiū“.

— Trockis? — paklausiau, palinkęs virš jų staliuko; tai buvo nedidelis kvadratinis staliukas.

Tada aš viena ranka iškeldavau trisdešimt keturis kilogramus — po tiek užsimaudavau ant abiejų hantelių. Staliukas tikrai nebuvo toks sunkus, taigi atsargiai pakėliau jį — viena ranka — ir laikiau sau virš galvos, kaip padavėjai laiko padėklus.

— O dabar senasis draugužis Trockis... — tariau. — „Jei norite lengvo gyvenimo, — pasakė senasis draugužis Trockis, — tai gimėte ne tame šimtmetyje.“ Kaip manote, ar tai tiesa? — paklausiau barzdočiaus.

Barzdočius tylėjo, bet mergina bakstelėjo jam alkūne, ir jis lyg atgijęs pakėlė galvą.

— Aš manau, kad tiesa, — tarė mergina.

— Žinoma, kad tiesa, — linktelėjau.

Mačiau, kad sunerimę padavėjai žiūri į peleninę ir gėrimus, po truputį slystančius į šoną ant staliuko man virš galvos, bet aš buvau ne Ajovos Bobas; svorio diskai niekada nenuslysdavo nuo strypo, kai mankštindavausi; dabar jau nebe. Man geriau sekėsi kilnoti štangą negu Ajovos Bobui.

— Trockį nužudė kirtikliu, — niauriai tarė barzdočius, stengdamasis neišsiduoti, kad padariau jam įspūdį.

— Bet jis vis tiek gyvas, ar ne? — paklausiau pamišėliškai šypsodamasis. — Niekas iš tikrųjų nemirė. Viskas, ką jis pasakė, tebėra gyva, — šnekėjau. — Ir paveikslai, kuriuos iki šiol matom, gyvi. Ir personažai — jie nemiršta, kai baigiam skaityti knygą.

Barzdočius žiūrėjo į tą vietą, kur turėjo stovėti jo staliukas. Pagalvojau, kad jis, tiesą sakant, laikosi gana oriai, o aš buvau bjauriai nusiteikęs ir elgiausi nederamai; tiesiog ieškojau priekabių, todėl dabar susigėdau. Atidaviau tai porai staliuką; nepraliejau nė vieno gėrimo.

— Suprantu, ką norėjote pasakyti! — šūktelėjo man mergina, kai jau žengiau pro duris.

Bet aš žinojau, kad niekam nesugebu išsaugoti gyvybės, niekada: neišgelbėsiu ir tų žmonių Operos teatre, nes tarp jų, be abejo, jau sėdi tas padaras, kurio siluetą mudu su Franku matėm nuvažiuojančiame automobilyje, tarp Ernsto ir Arbaiterio, — pati mirtis kažkokio gyvulio pavidalu, mechaninė meška, chemikalų prikimšta šuns galva, elektrinis bėdos užtaisas. Ir Trockis, kad ir ką jis sakė, jau seniai negyvas; ir mama su Egu, ir Ajovos Bobas — jie negyvi, kad ir ką kada šnekėjo, kad ir kokie mums buvo svarbūs. Priėjau Graben gatvę, jausdamas, kad darausi vis panašesnis į Franką, kad esu nusiteikęs prieš viską; jaučiau, jog netenku savitvardos. Negerai, kai sunkumų kilnotojas jaučia, jog netenka savitvardos.

Pirma prostitutė, pro kurią praėjau, buvo ne mūsų, bet prisiminiau, kad ją kažkada mačiau kavinėje — „Kaffee Mowatt“.

— Guten Abend, — tarė ji.

— Eik šikt, — atrėžiau.

— Užsikišk! — riktelėjo prostitutė; tai mokėjo pasakyti ir angliškai; pasijutau šlykščiai.

Vėl keikiuosi. Sulaužiau mamai duotą pažadą. Sulaužiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Nors man buvo jau dvidešimt dveji, aš pravirkau. Pasukau į Špygelio skersgatvį. Ir ten stoviniavo prostitutės, bet ne mūsų, taigi dėl jų nesijaudinau. Visoms, kurios sakė Guten Abend, atsakiau Guten Abend. Į kitokius šūksnius nekreipiau dėmesio. Eidamas per Naujojo turgaus aikštę aiškiai jaučiau, kokios tuščios kriptoje gulinčių Habsburgų krūtinės. Mane mėgino kalbinti dar viena prostitutė.

— Ei, neverk! — sušuko. — Tu gi didelis, stiprus berniukas. Neverk!

Bet aš tikėjausi, kad verkiu ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų visų. Dėl Froido, senajame žydų kvartale šaukiančio žmones, kurie niekada neatsilieps; dėl visko, ko tėtis nemato. Dėl Franės, nes aš ją myliu — ir noriu, kad ji man būtų tokia pat ištikima, kokia ištikima pasirodė galinti būti meškutei Suzei. Verkiau ir dėl Suzės, nes Franė man parodė, kad Suzė visai nebjauri. Tiesą sakant, Franė tuo beveik įtikino ir pačią Suzę. Ir dėl Jaunėlio Džounso, kuris kaip tik tada patyrė pirmą iš daugybės kelio traumų, dėl kurių galiausiai turėjo išeiti iš Klivlando Browns komandos. Verkiau ir dėl Lili, kuri taip stengėsi, ir dėl Franko, kuris taip nutolo nuo mūsų (kad priartėtų prie tikro gyvenimo, anot jo paties). Man buvo gaila ir Juočkės Ingos — jai sukako aštuoniolika, ir ji sakė, kad jau yra „pakankamai subrendusi“, nors Rėksnė Anė tvirtino, jog dar ne; Juočkė Inga netrukus, dar nesibaigus tiems metams, pabėgo su vyriškiu. Jis buvo toks pat juodas kaip ir jos tėvas ir išsivežė ją į kažkokį karinės bazės miestelį Vokietijoje; vėliau sužinojau, kad ji ten po kurio laiko tapo prostitute. Nuo tada Rėksnė Anė rėkavo truputį kitaip. Aš verkiau dėl jų visų ! Ir dėl pasmerktosios Felgeburt, netgi dėl tos apgavikės Švanger — ir dėl abiejų Senų Pigmenų; jie buvo optimistai; porcelianiniai meškučiai. Man buvo gaila visų — išskyrus Ernstą, Arbaiterį, tą nelemtą Veržliaraktį ir Čiperį Davą: jų aš nekenčiau.

Prie pat Kėrntnerio gatvės praėjau pro dar kelias man mojančias kekšes. Prie Anos skersgatvio kampo aukšta, stulbinamai graži prostitutė — su kuria mūsiškės, dirbančios Kruger gatvėje, negalėjo nė lygintis — pasiuntė man oro bučinį. Pasukau Kruger gatvės link, nežiūrėdamas į jas; nenorėjau matyti, kaip jos man moja. Pražingsniavau pro „Sacher“ viešbutį; „Naujojo Hampšyro“ viešbutis niekada nebus toks. Tada priėjau Staatsoper ; nuo tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt ketvirtųjų iki aštuoniasdešimt septintųjų tai buvo Gliuko namai, kaip kaskart atmintinai išpyškindavo Frankas; priėjau Operos teatrą, kuris iš tiesų buvo ir Mocarto, ir Haidno, ir Bethoveno, ir Šuberto — ir Štrauso, Bramso, Bruknerio, ir Malerio namai. Tai buvo pastatas, kurį pornografas, žaidžiantis politiką, norėjo išsprogdinti. Milžiniškas pastatas; per visus septynerius metus jame taip nė karto ir neapsilankiau — jis man atrodė pernelyg prašmatnus; be to, aš niekada nebuvau toks muzikos mėgėjas kaip Frankas ir niekada taip nesižavėjau teatru, kaip žavėjosi Franė. (Frankas su Frane dažnai eidavo į Operos teatrą; juos vesdavosi Froidas. Jam patikdavo klausytis; Frankas su Frane jam pasakodavo, ką mato.) Lili, kaip ir aš, nė karto neapsilankė Operos teatre; tas pastatas Lili atrodė pernelyg didelis; jis jai kėlė baimę.

Dabar jis kėlė baimę ir man. „Jis tikrai pernelyg didelis!“ — pagalvojau. Tačiau supratau, kad jie nori išsprogdinti žmones, o žmones sunaikinti visada lengviau negu pastatus. Žinojau, kad jiems reikia įspūdingo reginio. Arbaiteris tai rėkte išrėkė Švanger: reikia Schlagobers ir kraujo.

Kėrntnerio gatvėje, priešais Operos teatrą, stovėjo dešrelių pardavėjas; vyriškis su vežimėliu, panašiu į tuos, iš kurių pardavinėjami dešrainiai, prekiavo visokiomis Wurst mit Senf und Bauernbrot — dešrelėmis su garstyčiomis ir rugine duona. Aš jų nenorėjau.

Žinojau, ko noriu. Labiausiai norėjau suaugti, tuoj pat. Pasimylėjęs su Felgeburt, pasakiau: Es war sehr schon, bet žinojau, kad tai netiesa. „Buvo labai malonu“, — pamelavau, nors iš tikrųjų nebuvo; to nepakako. Jaučiausi taip, lyg tai būtų buvęs dar vienas štangos kilnojimo vakaras.

Į Kruger gatvę įsukau nusprendęs, kad eisiu su pirma pasitaikiusia prostitute, net jeigu tai bus Sena Pigmeną; net jeigu mane užkalbins Jolanta, drąsiai pažadėjau pats sau. Man buvo vis tiek; pagalvojau, kad gal išmėginsiu visas, vieną po kitos. Galiu daryti viską, ką daro Froidas, o Froidas niekada per daug nesivaržė, — nei mūsiškis, nei anas Froidas; jie darė viską, ką galėjo.