Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Kaffee Mowatt“ nebuvo nė vienos mano pažįstamos; po rausva neonine iškaba („NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS! „NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS! „NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS!) kažkas stovėjo, bet gerai nemačiau kas.

Ten Babetė, pagalvojau, kažkodėl pasibjaurėjęs, — tačiau ten buvo ne ji, mane suklaidino paskutinės vasaros nakties vėjelio atneštas šleikščiai salsvas dyzelinio kuro kvapas. Ta moteris mane pamatė ir žengė pasitikti — agresyviai, kaip man pasirodė; ir kažkaip godžiai. Neabejojau, jog tai Rėksnė Anė; staiga sunerimau, kaip ištversiu jos garsųjį apsimestinį orgazmą. Gal — kadangi man visada labiau patinka šnabždėtis — galėčiau jos paprašyti, kad nerėktų; galėčiau tiesiog pasakyti, jog žinau, kad ji vaidina, ir kad tai tikrai nebūtina, man to nereikia. Paskui supratau, jog ta moteris pernelyg liekna, kad galėtų būti Sena Pigmena, bet neabejotinai tvirtesnio sudėjimo negu Rėksnė Anė; labai jau gražios figūros, tikrai ne Rėksnė Anė. Vadinasi, ten Jolanta, pagalvojau; ką gi, pagaliau sužinosiu, ką ji turi nelemtoje savo rankinėje. Netrukus — nuo tos minties šiurpas nuėjo per kūną — man gali netgi prireikti to, ką Jolanta ten turi. Tačiau prie manęs besiartinanti moteris buvo ne tokio tvirto sudėjimo kaip Jolanta; ši moteris buvo patraukli kitaip — labai elegantiška, jaunatviškai grakšti. Ji gatvėje pribėgo prie manęs ir stipriai mane apsikabino; man užėmė kvapą, ji buvo tokia graži. Ši moteris buvo Franė.

— Kur tu buvai ? — paklausė ji. — Visą dieną, visą vakarą, — barė. — Mes visi tavęs ieškojom!

— Kodėl? — nustebau. Nuo Franės kvapo man sukosi galva.

— Lili knyga bus spausdinamai — sušuko Franė. — Kažkoks Niujorko leidėjas tikrai perka jos knygą!

— Už kiek? — paklausiau, tikėdamasis, kad to pakaks. Gal tai bus mūsų bilietas iš Vienos — bilietas, kurio nenusipirktume pardavę antrąjį „Naujojo Hampšyro“ viešbutį.

— Dieve mano! — pasibaisėjo Franė. — Tavo sesuo pripažinta kaip rašytoja, o tu klausi: „Už kiek?“ Tu visai kaip Frankas. Jis irgi to paklausė.

— Šaunuolis Frankas! — pasakiau. Aš visas tebevirpėjau; ieškojau prostitutės, o radau savo seserį. Ir ji manęs nepaleis.

— Kur tu buvai ? — vėl paklausė Franė, braukdama plaukus man nuo kaktos.

— Su Felgeburt, — prisipažinau labai susidrovėjęs. — Niekada nemeluodavau Franei.

Franė susiraukė.

— Na, ir kaip? — pasidomėjo, vis dar liesdama mane, bet tik kaip sesuo.

— Nieko ypatingo, — pasakiau. Ir nusukau akis. — Baisu, — pridūriau.

Franė vėl mane apsikabino ir pabučiavo. Bučiavo į skruostą (kaip sesuo), bet aš pasukau galvą į ją, nors norėjau nusigręžti, ir mūsų lūpos susilietė. Štai ir viskas, nieko daugiau nereikėjo. Pasibaigė tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų vasara; staiga atėjo ruduo. Man buvo dvidešimt dveji, Franei — dvidešimt treji. Mudu ilgai bučiavomės. Ką jau čia pasakysi. Ji nebuvo lesbietė, vis dar rašė laiškus Jaunėliui Džounsui — ir Čiperiui Davui, — o aš niekada nebuvau laimingas su jokia kita moterimi; niekada; dar ne. Stovėjom lauke, toliau nuo neoninės iškabos šviesos, kad niekas iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio mūsų nepamatytų. Turėjom trumpam liautis bučiavęsi, kai iš viešbučio išsvirduliavo Jolantos klientas; po kurio laiko vėl atšlijom vienas nuo kito, išgirdę Rėksnę Anę. Netrukus išėjo apstulbęs jos partneris, bet mudu su Frane tebestovėjom Kruger gatvėje. Paskui namo išskubėjo Babetė. Vėliau — Jolanta; ji išsivedė Juočkę Ingą. Rėksnė Anė kursavo pirmyn ir atgal — čia išeidavo, čia grįždavo — kaip potvynis ir atoslūgis. Sena Pigmeną, prostitutė, perėjo per gatvę ir įsitaisė pasnausti prie „Kaffee Mowatt“ staliuko. Aš nusivedžiau Franę į Kėrntnerio gatvę, o paskui toliau — prie Operos teatro.

— Tu per daug apie mane galvoji... — buvo besakanti Franė, tačiau nutilo.

Mudu vėl bučiavomės. Šalia mūsų stūksojo milžiniškas Operos teatras.

— Jie rengiasi jį susprogdinti, — pašnibždėjau seseriai. — Operos teatrą... jie rengiasi jį susprogdinti. — Franė nemėgino ištrūkti iš mano glėbio. — Aš tave baisiai myliu, — pasakiau.

— Ir aš tave myliu, velniai griebtų , — prisipažino Franė.

Nors oras jau buvo rudeniškas, mes ten stovėjom, saugojom Operos teatrą, kol ėmė švisti ir gatvėse pasirodė rimtų žmonių, skubančių į darbą. Mudu su Frane, šiaip ar taip, neturėjom kur eiti — ir žinojom, kad išvis nieko neturėtume daryti.

— Ramiai praeik pro atdarus langus, — šnibždėjom vienas kitam.

Kai galiausiai grįžom į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį, Operos teatras tebestovėjo, kur stovėjęs, — saugus. Bent jau kol kas, pagalvojau.

— Saugesnis negu mes, — pasakiau Franei. — Saugesnis negu meilė.

— Žinai, ką tau pasakysiu, mažiau, — atsiduso Franė, smarkiai suspausdama man ranką. — Nėra nieko, kas būtų pavojingiau už meilę.

10 Vakaras Operos teatre: Schlagobers ir kraujas

— Vaikai, vaikai, — kreipėsi į mus tėtis, — turime būti labai atsargūs. Manau, jog tai persilaužimas, vaikai, — pasakė, tarsi mums vis dar būtų buvę aštuoneri, devyneri, dešimt ar dar kažkiek metų, ir jis būtų pasakojęs, kaip „Arbutnote prie jūros“ susipažino su mūsų mama — tą vakarą, kai jie pirmą kartą pamatė Froidą su Meino Valstija.

— Visada būna koks nors persilaužimas, — filosofiškai pareiškė Frankas.

— Gerai, sakykim, kad taip ir yra, — nekantriai tarė Franė, — bet kuo ypatingas kaip tik šitas persilaužimas?

— Aha, — sumurmėjo Suzė, labai įdėmiai nužvelgdama Franę; tik Suzė pastebėjo, kad mudu su Frane kažkur vaikščiojom visą naktį. Franė jai pasakė, kad buvom vakarėlyje netoli universiteto, pas žmones, kurių ji, Suzė, nepažįsta. O kas galėtų būti saugiau negu eiti su broliu, kuris yra sunkumų kilnotojas? Šiaip ar taip, Suzė vakarėlių nemėgo; jei kur nueidavo kaip meška, tai su niekuo negalėdavo kalbėtis; kita vertus, net jei kur nors būdavo be meškos kostiumo, jos vis tiek niekas nekalbindavo. Ji visada atrodydavo paniurusi ir pikta. — Labai greitai turėsim iškuopti daug mėšlo, kaip suprantu, — tarė meškutė Suzė.

— Taigi, — linktelėjo tėtis. — Taip ir būna, kai ateina persilaužimo akimirka.

— Negalim leisti, kad čia viskas išeitų vėjais, — įsikišo Froidas. — Man, ko gero, jau neužteks jėgų kitam viešbučiui.

„Gal ir gerai, kad neužteks“, — pagalvojau, stengdamasis nežiūrėti į Franę. Mes visi buvom Franko kambaryje, visada ten sueidavom pasitarti, — siuvėjos manekenas mus turbūt veikė raminamai, kaip tyli mamos, arba Ego, arba Ajovos Bobo šmėkla; tas manekenas (anot Franko) gal skleidė kažkokius signalus, kuriuos mes turėjom suprasti.

— Kiek galim gauti už tą romaną, Frankai? — paklausė tėtis.

— Tai Lili knyga, — priminė jam Franė. — Ne mūsų.

— Tam tikra prasme ji mūsų visų, — pasakė Lili.

— Taigi, — tarė Frankas. — Ir, kiek aš nutuokiu apie leidybą, visa tai jau nebe Lili rankose. Dabar arba mus apmaus, arba gerai pasiplėšim pinigo.

— Knyga tik apie tai, kaip mėginau paaugti, — pasakė Lili. — Man net keista, kad jie susidomėjo.

— Susidomėjo, bet moka tik penkis tūkstančius dolerių, Lili, — tarė Franė.

— Mums reikia penkiolikos ar netgi dvidešimties tūkstančių, kad galėtume iš čia išvykti, — pasakė tėtis. — Na, kad grįžę namo nors kiek turėtume pradžiai, — pridūrė.