Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tą vakarą, kai

matei Švanger,

nepastebėjai

manęs. Aš irgi

turiu ginklą! „Taigi

mes stengiamės plaukti pirmyn...“

Felgeburt pacitavo Lili mėgstamą knygos pabaigą.

Aš Felgeburt taip ir nepamačiau. Stovėjau koridoriuje už jos kambario durų — laukiau Franko. Frankas buvo ne tokios geros formos kaip aš, todėl turėjau palūkėti, kol jis atlapatavo prie Felgeburt durų. Į jos kambarį buvo galima įeiti pro atskiras duris iš užpakalinės laiptinės, kuria to seno daugiabučio namo gyventojai vaikščiojo tik kai nešdavo į lauką šiukšles. Jie tikriausiai manė, kad taip smirda kažkieno šiukšlės. Mudu su Franku net neatidarėm Felgeburt durų. Ir už jų jau dvokė smarkiau, negu kadaise dvokdavo Bėda.

— Juk sakiau jums, sakiau jums visiems, — šnekėjo tėtis. — Tai persilaužimas. Ar mes pasirengę?

Mes matėm, kad jis iš tikrųjų nežino, ką daryti.

Frankas jau buvo sugrąžinęs Lili sutartį į Niujorką. Kaip jos „agentas“, jis parašė, kad negali priimti tokio nekonkretaus pasiūlymo, ries kūrinys neabejotinai genialus — „ką tik pražydusio genijaus darbas“, pridūrė Frankas, nors pats nebuvo skaitęs „Mėginimo paaugti“, dar ne. Frankas pabrėžė, kad Lili tik aštuoniolika metų. „Taigi ji dar augs ir augs“, — darė išvadą. Bet kuris leidėjas (tvirtino Frankas) turėtų būti patenkintas, įžengęs į milžiniško literatūros statinio, kurį pastatys Lili, „pirmą aukštą“.

Frankas prašė penkiolikos tūkstančių dolerių — ir kad dar penkiolika tūkstančių būtų pažadėta reklamai. „Pasistenkime, kad su ekonomika susijusios smulkmenos netrukdytų mums bendradarbiauti“, — užbaigė laišką Frankas.

— Jeigu mes jau žinom, kad Felgeburt negyva, — samprotavo Franė, — tai sužinos ir radikalai.

— Pakanka pauostyti, — tarė Frankas; aš tylėjau.

— Jau beveik turiu pirkėją, — pasigyrė Froidas.

— Kažkas nori pirkti šitą viešbutį? — nustebo Franė.

— Jie norėtų jį pertvarkyti, kad čia būtų biurai, — pasakė Froidas.

— Tačiau Felgeburt negyva, — tarė tėtis. — Dabar jau tikrai turime pranešti policijai — viską jiems papasakoti.

— Praneškim šįvakar, — pasiūlė Frankas.

— Praneškim amerikiečiams, — tarė Froidas, — rytoj. O šįvakar pasakykim prostitutėms.

— Taip, šįvakar reikia perspėti prostitutes, — sutiko tėtis.

— O rytoj rytą, anksti, — pasakė Frankas, — nueisim į Amerikos konsulatą... arba į ambasadą. Kur?

Aš suvokiau, jog nežinau, kuo užsiima konsulatas ir kuo — ambasada. Visi matėm, kad to nežino ir tėtis.

— Na, mūsų daug, šiaip ar taip, — suglumęs tarė jis. — Vieni gali viską papasakoti konsulate, o kiti — ambasadoriui.

Man jau buvo aišku, kad nė vienas iš mūsų ir po tiek metų beveik nieko nenutuokia apie gyvenimą užsienyje: mes net nežinojom, ar Amerikos ambasada ir Amerikos konsulatas įsikūrę tame pačiame pastate, — tiesą sakant, net nesupratom, kuo konsulatas skiriasi nuo ambasados. Tada aiškiai suvokiau, kaip tie septyneri metai paveikė tėtį: jis prarado ryžtą, kurio jam turbūt netrūko tą vakarą Dejeryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, kai nusivedė mamą pasivaikščioti į Elioto parką ir palenkė ją pasakodamas, kaip Tompson mergaičių seminariją pavers viešbučiu. Pirmiausia tėtis neteko Erlo, kurio dėka gavo gerą išsilavinimą. Paskui prarado ne tik Ajovos Bobą, bet ir jo instinktus. Ajovos Bobas buvo išmokytas akimirksniu sugriebti kam nors iš rankų išsprūdusį kamuolį — tai labai naudingas instinktas, ypač viešbučių versle. O dabar aš mačiau, kaip tėtį nualino sielvartas.

— Jis suvaikėjo, — vėliau pareiškė Franė.

— Jam ne visi namie, — tarė Frankas.

— Viskas bus gerai, tėtuk, — susigraudinusi pasakė tėčiui Franė tą popietę buvusiame „Gasthaus Freud“ — Froido viešbutyje.

— Žinoma, tėti, — padrąsino jį ir Frankas. — Tuoj galėsim laisvai atsikvėpti!

— Aš uždirbsiu daug milijonų, tėti, — pažadėjo Lili.

— Truputį pasivaikščiokim, tėtuk, — pakviečiau.

— Kas pasakys prostitutėms? — visai suglumęs paklausė tėtis.

— Pasakyk vienai — ir būsi pasakęs visoms, — tarė Franė.

— Ne, — paprieštaravo Froidas. — Kartais jos tarpusavyje slapukauja. Aš pasakysiu Babetei.

Babetė buvo Froido numylėtinė.

— O aš — Senai Pigmenai, — tarė meškutė Suzė.

— Aš — Rėksnei Anei, — sumurmėjo tėtis; jis atrodė lyg apsvaigęs.

Niekas nenorėjo nieko sakyti Jolantai, taigi aš apsiėmiau ją perspėti. Franė pažvelgė į mane, bet man pavyko nusukti akis į šalį. Pastebėjau, kad Frankas susikaupęs žiūri į siuvėjos manekeną; jis tikriausiai tikėjosi pamatyti kokį nors nesunkiai suprantamą ženklą. Lili nuėjo į savo kambarį; man dingtelėjo, kad ji atrodo labai maža, — tačiau ji, žinoma, ir buvo maža. Turbūt ėjo į savo kambarį norėdama pamėginti dar truputį paaugti — dar ką nors parašyti. Kai mes, visa šeima, susirinkdavom pasitarti tame antrajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, Lili vis dar atrodydavo tokia maža, kad tėtis tarytum pamiršdavo, jog jai jau aštuoniolika; kartais jis tiesiog kilstelėdavo ją, pasisodindavo ant kelių ir žaisdavo su jos kasa. Lili neprieštaraudavo; ji man sakė, kad vienintelis jos mažumo pliusas yra tas, kad tėtis vis dar elgiasi su ja kaip su vaiku.

„Mūsų mažoji rašytoja“ — taip kartais ją vadindavo net Frankas, jos agentas.

— Truputį pasivaikščiokim, tėtuk, — dar kartą pakviečiau tėtį. Pagalvojau, kad pirmąsyk jis, ko gero, neišgirdo.

Mudu perėjom vestibiulį; ant įdubusios sofos, priešais registratūros stalą, kažkas buvo apvertęs peleninę, ir aš supratau, kad tądien vestibiulį turėjo tvarkyti Suzė. Ji buvo pilna geriausių norų, bet baisiai apsileidusi; kai prieidavo jos eilė tvarkytis, vestibiulis atrodydavo kaip velniai žino kas.

Franė stovėjo laiptų papėdėje ir žiūrėjo į viršų. Niekaip neprisiminiau, kada ji persirengė, tačiau dabar man pasirodė labai jau išsipusčiusi. Vilkėjo suknele. Franė buvo ne toks žmogus, kokiems pakanka melsvų džinsų ir teniso marškinėlių, — ji mėgo plačius sijonus ir palaidines, bet suknelės jai nelabai patiko. Ir štai ji stovi pasipuošusi dailia tamsiai žalia suknele su siaurutėmis petnešėlėmis.

— Jau ruduo, — pasakiau jai. — O čia juk vasarinė suknelė. Sušalsi.

— Neketinu eiti į lauką, — tarė ji, tebežiūrėdama aukštyn, į laiptinę. Nužvelgiau nuogus jos pečius, ir mane patį nupurtė šaltis. Buvo jau pavakarys, bet mes abu žinojom, kad Ernstas dar neišėjo; jis tebedirbo, penktame aukšte. Franė ėmė lipti laiptais į viršų. — Aš tik noriu jį apraminti, — pasakė man, bet neatsigręžė nei į mane, nei į tėtį. — Nesijaudinkit. Neprasitarsiu, ką sužinojom; apsimesiu kvailele. Tiesiog pasistengsiu kaip nors išklausti, ką žino jis, — pridūrė.

— Jis tikras pabaisa, Frane, — perspėjau.

— Žinau, — atsakė ji, — o tu per daug apie mane galvoji.

Išsivedžiau tėtį į Kruger gatvę. Prostitučių nematėm, dar buvo per anksti, bet šiaip darbo diena seniai pasibaigusi: eiliniai tarnautojai jau saugiai tupėjo savo priemiesčiuose, miesto centre vaikštinėjo tik puošniai apsirengę žmonės, stumiantys laiką prieš vakarienę — arba prieš operą.

Kėrntnerio gatve nuėjom iki Graben, kur, kaip ir dera, pasigrožėjom Šventojo Stepono katedra. Paskui užsukom į Naująjį turgų ir paspoksojom į nuogas Donerio fontano figūras. Supratau, jog tėtis nieko apie jas nežino, todėl jam trumpai papasakojau, kokių represinių priemonių ėmėsi Marija Teresė. Atrodė, kad jis nuoširdžiai susidomėjo. Praėjom pro prabangias skaisčiai raudona ir aukso spalva išpuoštas „Ambasadoriaus“ viešbučio paradines duris, atsiveriančias į Naujojo turgaus aikštę; tėtis stengėsi nežiūrėti į „Ambasadorių“. O gal jo dėmesį iš tikrųjų patraukė fontaną dergiantys balandžiai? Žingsniavom toliau. Kurį laiką dar turėjo būti šviesu. Kai ėjom pro „Kaffee Mozart“, tėtis tarė: