Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tėtis nepastebėjo to vyriškio baltu smokingu, bet aš sunerimau, išvydęs tą blogą ženklą, tarytum kokią užuominą; supratau, kad baltu smokingu vilkintis vyriškis eina į Operos teatrą. Skuba, kad nepavėluotų. Prasideda „rudens sezonas“, kaip mane perspėjo Felgeburt. Jaučiau, kad grėsmė tiesiog tvyro ore.

Niujorko Metropoliteno operoje tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų sezonas prasidėjo Donicečio „Liucija di Lamermur“. Skaičiau tai kažkurioje Franko knygoje apie operą, bet Frankas labai abejoja, ar „Liucija“ galėjo būti pirmas sezono spektaklis Vienoje. Frankas sako, kad vieniečiai sezono atidarymui tikriausiai pasirinko kokį nors labiau su Viena susijusį kūrinį. „Gal savo numylėto Štrauso, arba Mocarto, ar netgi to vokiečio, Vagnerio“, — sako Frankas. Be to, aš net nežinau, ar mudu su tėčiu tą baltu smokingu vilkintį vyriškį sutikom patį pirmą sezono vakarą. Aišku buvo tik tai, kad operos sezonas jau prasidėjo.

— Itališka „Liucijos“ versija, tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt penktų metų, Vienoje pirmą kartą buvo pastatyta tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt septintaisiais, — pasakojo man Frankas. — Paskui, žinoma, ją dar kelis kartus atnaujino. Įspūdingiausias gal buvo tas pastatymas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko garsioji Adelina Pati, — pridūrė Frankas, — ypač tą vakarą, kai užsidegė jos suknelė, kaip tik kai ji uždainavo beprotystės scenos ariją.

— Kokios beprotystės scenos, Frankai? — paklausiau.

— Čia jau reikia pamatyti, kad patikėtum, — atsakė Frankas. — Kita vertus, net ir matydamas gal netikėtum savo akimis. Bet Adelinos Pati suknelė užsidegė kaip tik tada, kai ji užtraukė tą beprotystės ariją. Scena tais laikais būdavo apšviečiama dujiniais žibintais, ir solistė, matyt, per daug prisiartino prie vieno iš jų. Žinai, ką tada darė garsioji Adelina Pati? — paklausė manęs Frankas.

— Ne, — papurčiau galvą.

— Ji nusiplėšė degančią suknelę ir dainavo toliau, — pasakė Frankas. — Vienoje, — pridūrė. — Tai bent buvo laikai!

Vienoje iš Franko knygų apie operą dar skaičiau, jog atrodė, kad Adelinos Pati vaidinamai Liucijai tiesiog lemta patirti daugybę tokių nemalonumų. Pavyzdžiui, Bukarešte tą gerai žinomą beprotystės sceną pertraukė žiūrovas, iš balkono nukritęs į parterį, tiesiai ant kažkokios moters; negana to, kai kilo sąmyšis, kažkas dar sušuko: „Gaisras!“ Tačiau garsioji Adelina Pati riktelėjo: „Nėra jokio gaisro!“ — ir dainavo toliau. O San Franciske kažkoks pusprotis metė į sceną bombą, ir bebaimė Pati vėl suvaldė žiūrovus, kad neišsilakstytų iš vietų. Nors bomba sprogo!

— Maža bombikė, — patikino mane Frankas.

O ta bomba, kurią mudu su Franku matėm išvažiuojančią į Operos teatrą, tarp Arbaiterio ir Ernsto, tikrai neatrodė maža; ta bomba buvo svari kaip Bėda ir didelė kaip meškinas. Vargu ar tą vakarą, kai mudu su tėčiu pasakėm auf Wiedersehen „Sacher“ barui, Vienos valstybinėje operoje buvo rodoma Donicečio „Liucija“. Man tiesiog patinka manyti, kad tai buvo „Liucija“; tam turiu savų priežasčių. Toje operoje ypač daug kraujo ir Schlagobers , — net Frankas dėl to nesiginčija, — ir dar ta šiurpi istorija apie brolį, kuris išveda seserį iš proto ir galiausiai nuvaro į kapus, atidavęs ją nemylimam vyrui... na, patys suprantate, kodėl kaip tik ši kraujo ir Schlagobers versija man atrodė tinkamiausia.

— Visos vadinamosios rimtos operos — vien kraujas ir Schlagobers, — pasakė man Frankas.

Nedaug ką nutuokiu apie operą, todėl nežinau, ar tai tiesa; aš tik manau, kad kaip tik „Liucija di Lamermur“ turėjo būti rodoma Vienos valstybinės operos teatre tą vakarą, kai mudu su tėčiu grįžom į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį iš „Sacher“ viešbučio baro.

— Iš tikrųjų tai nesvarbu, kuri opera tada buvo rodoma, — dažnai sako Frankas, bet man vis tiek patinka manyti, kad tai buvo „Liučija“.

Manau, kad garsioji beprotystės scena dar nebuvo prasidėjusi, kai mudu su tėčiu grįžom į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį. Vestibiulyje sėdėjo meškutė Suzė — be meškos galvos! — ji verkė. Tėtis praėjo pro Suzę turbūt nė nepastebėjęs, kokia ji nuliūdusi — ir be meškos kostiumo. Tačiau mano tėtis buvo pripratęs prie liūdnų meškų.

Jis iškart ėmė lipti laiptais aukštyn. Ketino pranešti Rėksnei Anei blogą žinią apie radikalus, blogą žinią visam „Naujojo Hampšyro“ viešbučiui.

— Ji tikriausiai su klientu arba lauke, — tariau tėčiui, bet jis atsakė, kad palauks prie jos kambario durų.

Prisėdau prie Suzės.

— Ji vis dar su juo, — sukūkčiojo Suzė.

Supratau, kad jei Franė vis dar viršuje, su pornografu Ernstu, tai juodu ne tik kalbasi. Nebebuvo jokios prasmės apsimetinėti meška. Paėmiau meškos galvą, užsimaukšlinau ją, paskui vėl padėjau į šalį. Man buvo sunku taip sėdėti vestibiulyje ir laukti, kada Franė, kaip kokia prostitutė, baigs ten su juo ir vėl nulips žemyn; kita vertus, žinojau, kad negaliu kištis. Vis tiek jau būtų per vėlu, kaip visada. Šįkart šalia manęs nebuvo nieko, kas būtų toks greitas kaip Haroldas Svolou; nebuvo čia ir „Juodosios įstatymo rankos“. Jaunėlis Džounsas vėl gelbėtų Franę, bet jis nespėtų jos ištraukti iš Ernsto nagų, kaip ir aš. Pagalvojau, kad jei sėdėsiu vestibiulyje su Suze, tai tik verksiu drauge su ja, o aš pastaruoju laiku ir taip jau per daug verkiu.

— Ar pasakei Senai Pigmenai? — paklausiau Suzės. — Apie sprogdintojus.

— Ji tik bijo, kad nesudužtų tie jos sušikti porcelianiniai meškiukai, — tebeverkdama atsakė Suzė.

— Aš irgi myliu Franę, — tariau — ir apkabinau Suzę.

— Ne taip kaip aš! — atšovė ji, stengdamasi užgniaužti verksmą.

„Deja, taip pat kaip tu“, — pagalvojau. Ir ėmiau lipti laiptais į viršų, bet Suzė mane ne taip suprato.

— Jie kažkur ten, trečiame aukšte, — pasakė Suzė. — Franė buvo nulipusi žemyn, pasiėmė raktą, bet nemačiau, kurio kambario.

Žvilgtelėjau į registratūros stalą; iškart galėjai suprasti, kad šįvakar registratūroje budi meškutė Suzė, nes ant stalo buvo baisi netvarka.

— Ieškau Jolantos, — pasakiau Suzei. — Ne Franės.

— Eini jai pranešti, ar ne? — paklausė Suzė.

Bet Jolanta nenorėjo nieko klausyti.

— Noriu tau kai ką pasakyti, — tariau prie jos durų.

— Trys šimtai šilingų, — atsakė ji, taigi pakišau pinigus po durimis. — Gerai, gali užeiti, — riktelėjo Jolanta.

Ji buvo viena, turbūt ką tik išleidusi klientą, nes sėdėjo ant bidė — nuoga, tik su liemenėle.

— Norėtum matyti ir papus? — paklausė. — Papai kainuoja dar šimtą šilingų.

— Noriu tau kai k ą pasakyti, — pakartojau.

— Tai irgi kainuoja dar šimtą šilingų, — tarė Jolanta apsiplaudama — vangiai ir abejingai, kaip namų šeimininkės plauna indus.

Padaviau jai dar šimtą šilingų, ir ji nusisegė liemenėlę.

— Nusirenk, — paliepė.

Aš paklusau jai šnekėdamas:

— Tie kvaili radikalai. Jie viską sužlugdė. Nori susprogdinti Operos teatrą.

— Na ir kas? — tarė Jolanta, žiūrėdama, kaip rengiuosi. — Tavo kūnas iš esmės ne toks, koks turėtų būti, — pareiškė. — Tu iš esmės mažas vyrukas su dideliais raumenimis.

— Man gal reikės pasiskolinti, ką ten turi rankinėj, — pasakiau, — na, kol policija viską paims į savo rankas.

Bet Jolanta nepaisė, ką aš šneku.

— Mėgsti stovėdamas, prie sienos? — paklausė. — Ar taip nori? Jei lovoj, jei aš turėsiu atsigulti, kainuos dar šimtą šilingų.