Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Meška būtų gera vairuotoja, — tarė Šraubenšliuselis.

— Eik šikt, Veržliarakti, — atrėžė meškutė Suzė.

— Meška pernelyg priešiškai nusiteikusi, kad galėtume ja pasitikėti, — logiškai nusprendė Ernstas.

— Tai jau tikrai, Šikniau, — burbtelėjo meškutė Suzė.

— Ai galiu vairuoti, — pasakė Ernstui Franė.

— Negali, — paprieštaravau. — Tu taip ir negavai vairuotojo pažymėjimo, Frane.

— Bet moku vairuoti, — ginčijosi Franė. — Frankas mane išmokė.

— Aš vairuoju geriau negu tu, Frane, — įsikišo Frankas. — Jei kuris nors turime vairuoti, tai geriau jau aš.

— Ne, aš, — nenusileido Franė.

— Tu mane nustebinai, Frane, — tarė Ernstas. — Daug geriau vykdei visus paliepimus, negu tikėjausi. Tiksliai laikeisi nurodymų.

— Nejudėk, mielasis, — sudraudė mane Švanger, nes man jau trukčiojo rankos — kaip trūkčioja, kai per ilgai kilnoju štangą.

— Ką tai reiškia? — paklausė Ernstą tėtis; jis nelabai suprato vokiškai. — Kokie čia paliepimai, kokie nurodymai?

— Jis mane dulkino, — paaiškino tėčiui Franė.

— Sėdėk ramiai, — įspėjo tėtį Veržliaraktis, eidamas artyn su tuo savo įrankiu.

Frankas turėjo tėčiui tai išversti.

— Sėdėk, kur sėdi, tėtuk, — pasakė Frankas.

Froidas mostagavo beisbolo lazda kaip koks katinas uodega; stuktelėjo ja tėčiui į koją — vieną kartą, antrą, trečią. Žinojau, kad tėčiui norisi čiupti tą lazdą. Jis puikiai mokėjo ja smūgiuoti.

Kartais, kai Froidas priguldavo nusnūsti, tėtis nusivesdavo mus į Stadtpark, į miesto parką, pažaisti beisbolo. Mums visiems patikdavo gaudyti pažeme lekiantį kamuoliuką. Žaisdavom amerikietišką beisbolą Vienos parke; mušinėdavo tėtis. Net Lili mėgdavo taip pasportuoti. Nereikia būti labai dideliam, kad pagautum pažeme šokčiojantį kamuoliuką. Frankui sekdavosi prasčiausiai; o mudu su Frane gaudėm visai neblogai — daugeliu atžvilgių mes buvom maždaug lygūs. Franei ir man tėtis kamuoliuką mušdavo smarkiausiai.

Tačiau dabar Froidas laikė tą lazdą ir mėgino ja nuraminti tėtį.

— Tu miegojai su Ernstu, Frane? — tyliai paklausė tėtis.

— Taip, — sušnibždėjo ji. — Atleisk.

— Tu dulkinai mano dukterį? — kreipėsi tėtis į Ernstą.

Ernstas tai suprato kaip metafizinį klausimą.

— Tai buvo būtinas etapas, — atsakė jis, ir aš tą akimirką pajutau, kad galėčiau padaryti, ką darydavo Jaunėlis Džounsas: galėčiau gulėdamas išspausti už save patį dvigubai sunkesnę štangą — ir ne vieną, o tris ar keturis kartus, labai greitai; galėčiau kilnoti ją nejausdamas svorio.

— Mano duktė tau — būtinas etapas? — paklausė Ernstą tėtis.

— Tai visiškai nesusiję su jausmais, — tarė Ernstas. — Svarbiausia čia — technika, — pridūrė, nebekreipdamas dėmesio į tėtį. — Neabejoju, kad puikiai vairuotum, Frane, bet Švanger prašė, kad neliestame nė vieno iš jūsų, vaikų.

— Netgi to stipruolio? — paklausė Arbaiteris.

— Taip, labai myliu ir jį, — pasakė Švanger, šypsodamasi man, tačiau tebelaikydama rankoje į mane atkreiptą pistoletą.

— Jei priversi mano tėtį vairuoti tą automobilį, aš tave užmušiu ! — staiga surėkė Ernstui Franė. Ir Veržliaraktis žingtelėjo prie jos, su tuo savo įrankiu; jeigu jis būtų ją palietęs, kas nors tikrai būtų nutikę, bet jis tik atsistojo šalia Franės.

Froidas savo beisbolo lazda mušė kažkokį taktą. Tėtis sėdėjo užsimerkęs; jam buvo sunku suprasti, ką kas sako vokiškai. Jis turbūt įsivaizdavo, kaip jo muštas kamuoliukas perskrieja visą vidinį lauką.

— Švanger mūsų prašė, Frane, — kantriai pasakė Ernstas, — kad iš jūsų, motinos neturinčių vaikų, neatimtume tėvo. Mes nenorim liesti tavo tėvo, Frane. Ir neliesim, — pažadėjo, — jei kas nors kitas apsiims vairuoti mūsų automobilį.

Nežinojom nė ką manyti; „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulyje stojo tyla. Jeigu mes, vaikai, neliečiami, jeigu jie pasigailės ir tėčio, o meškute Suze negali pasitikėti, tai gal Ernstas nori pasakyti, kad privers vieną iš prostitučių vairuoti tą automobilį? Jomis tai jau tikrai nebuvo galima pasitikėti. Joms rūpėjo tik jų pačių gerovė. Kol pornografas Ernstas vestibiulyje dėstė mums savo dialektiką, prostitutės vis šniurkščiojo pro mus — jos kraustėsi iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio. Nebyli komanda — neatskiriamos draugės nelaimėje — padėjo Senai Pigmenai išsinešti porcelianinius meškučius. Be to, jos išsinešė ir visus savo tepalus, dantų šepetėlius, tabletes, kvepalus ir prezervatyvus.

„Kaip žiurkės iš skęstančio laivo“, — vėliau pasakė apie jas Frankas. Felgeburt romantizmas jų nepaveikė; jos visada buvo tik prostitutės. Jos paliko mus net neatsisveikinusios.

— Tai kas gi vairuos, Šikniau tu neraliuotas? — paklausė Ernsto meškutė Suzė. — Kas dar, po velnių, čia liko ?

Ernstas išsišiepė; jo šypsena buvo kupina pasibjaurėjimo, ir šypsojosi jis Froidui. Froidas, nors negalėjo matyti, staiga tai suprato.

— Aš! — sušuko, lyg laimėjęs kokį prizą; jis baisiai susijaudino, beisbolo lazda sutaukšėjo dvigubai tankiau. — Aš vairuosiu! — šaukė Froidas.

— Taip, tu, — tarė Ernstas, labai patenkintas.

— Nuostabu! — riktelėjo Froidas. — Kaip tik tinkamas darbas neregiui! — sušuko, mojuodamas beisbolo lazda lyg batuta, tarytum diriguodamas Froido Vienos valstybinės operos orkestrui.

— Jūs juk mylite Viną Bėrį, ar ne, Froidai? — švelniai paklausė senuko Švanger.

— Žinoma, kad myliu! — atsakė Froidas. — Kaip savo sūnų! — surėkė, abiem rankom apsikabindamas mūsų tėtį, beisbolo lazdą suspaudęs tarp kelių.

— Taigi, jei gerai vairuosi, — pasakė Froidui Ernstas, — Vinas Beris nenukentės.

— O jei viską sumausi, — tarė Arbaiteris, — mes juos visus nužudysim.

— Po vieną, — pridūrė Šraubenšliuselis.

— Kaip gali aklas žmogus vairuoti automobilį, mulkiai ? — suklykė meškutė Suzė.

— Paaiškink, kaip viskas bus, Šraubenšliuseli, — ramiai paliepė Ernstas.

Štai ir atėjo akimirka, kurios Veržliaraktis taip laukė, dėl kurios ir gyveno, — jis nupasakos kiekvieną savo mylimiausio kūrinio detalę. Atrodė, kad Arbaiteris jam truputį pavydi. Švanger ir Ernstas klausėsi maloniai šypsodamiesi, kaip mokytojai, besididžiuojantys savo geriausiu mokiniu. Tėtis, žinoma, ne viską suprato.

— Aš ją vadinu solidariąja bomba, — ėmė pasakoti Veržliaraktis.

— O, tiesiog puiku! — šūktelėjo Froidas; paskui sukikeno. — So lidarioji bomba! Dieve mano!

— Užsičiaupk, — tarė Arbaiteris.

— Iš tikrųjų yra dvi bombos, — toliau pasakojo Šraubenšliuselis. — Pirmoji bomba — automobilis. Visas automobilis, — pasakė, šelmiškai šypsodamasis. — Jį reikia susprogdinti tam tikru atstumu nuo Operos teatro — na, gana arti. Jei automobilis sprogs pakankamai arti, susprogs ir kita bomba, esanti Operos teatre; galima sakyti, kad ji „solidarizuosis“ su pirmuoju sprogimu. Todėl aš ją ir vadinu solidariąja bomba, — kvailai paaiškino Veržliaraktis. Tai tikriausiai suprato netgi tėtis. — Pirmiausia sprogsta automobilis, paskui, jeigu jis sprogo pakankamai arti, sprogsta ir didžioji bomba — ta, kuri yra Operos teatre. Automobilyje esančią bombą vadinu kontaktine. Kontakto vieta — priekinė numerio lentelė. Kai ją nuspausi, visas automobilis išlėks į orą. Bus ištaškyti ir keli ten pasipainioję žmonės, — pridūrė Šraubenšliuselis.