Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Negyvas? — sušuko Froidas.

Manau, jei Froidas nebūtų sušukęs, Arbaiteris būtų paspaudęs gaiduką ir nušovęs mūsų tėtį; Froido šūksnis tarytum privertė lėtai mąstantį Arbaiterį apsigalvoti. Jis įbedė pistoleto vamzdį mano mažajai sesutei Lili į ausį; Lili sudrebėjo, bet jau nebeturėjo ko išvemti.

— Prašau... nereikia... — sušnibždėjo Franė Arbaiteriui.

Tėtis laikė beisbolo lazdą tvirtai suspaudęs, tačiau nebemėgino užsimoti. Dabar Arbaiteris turėjo pavojingesnį ginklą, taigi tėtis laukė tinkamos akimirkos.

— Visi nusiraminkit, — tarė Arbaiteris.

Šraubenšliuselis negalėjo atplėšti akių nuo to ryškiai raudono gumbo ant Ernsto kaktos, o Švanger šypsojosi — visiems.

— Ramiai, ramiai, — murkė ji. — Nepulkim į paniką.

— Ką jūs dabar darysit? — ramiai paklausė tėtis Arbaiterio. Paklausė angliškai; Frankas turėjo išversti.

Kitas kelias minutes Frankas ir vertėjavo, nes tėtis norėjo žinoti viską, kas dedasi. Tėtis buvo didvyris; vėl stovėjo ant senojo „Arbutnoto prie jūros“ prieplaukos, tik šįkart jau jis buvo tas vyriškis baltu smokingu — jis viskuo rūpinosi.

— Atiduokite lazdą Froidui, — paliepė tėčiui Arbaiteris.

— Froidui reikia lazdos, — kvailai pridūrė Švanger.

— Atiduok lazdą, tėtuk, — pasakė Frankas.

Tėtis atidavė Louisville Slugger lazdą Froidui ir vėl atsisėdo šalia jo; viena ranka apkabinęs Froidą, jis tarė:

— Tu neprivalai vairuoti to automobilio.

— Šraubenšliuseli, — ėmėsi vadovauti Švanger. — Tu viską darysi taip, kaip suplanavom. Imk Froidą ir važiuokit.

— Bet aš dar ne Operos teatre! — sušuko Arbaiteris, apimtas panikos. — Aš dar ne ten, o juk turiu pažiūrėti, ar ne pertrauka; turiu įsitikinti, kad ne. Šraubenšliuselis turi pamatyti mane išeinantį iš operos, tada žinos, kad viskas gerai, kad jau laikas.

Radikalai spoksojo į negyvą savo vadą, tarsi jis būtų galėjęs jiems patarti, ką daryti; be jo jie buvo kaip be rankų.

— Tu eik į operą, — pasakė Arbaiteris Švanger. — Aš geriau moku elgtis su ginklu, — paaiškino. — Todėl liksiu čia, o tu eik. Kai įsitikinsi, jog ne pertrauka, išeik iš Operos teatro, kad Šraubenšliuselis tave pamatytų.

— Bet aš nepasipuošusi, negaliu ten eiti, — paprieštaravo Švanger. — Tu apsirengęs operai.

— Nebūtina išsipuošti, kad tiesiog užeitum ir ko nors paklaustum, ar ten pertrauka, ar ne! — užrėkė ant jos Arbaiteris. — Atrodai pakankamai gerai, kad tave įleistų pro duris, o tada jau pati pamatysi, ar ne pertrauka. Juk tu paprasčiausia senyva moteriškė — niekam nerūpi, kaip apsirengusios senės, dėl Dievo meilės!

— Ramiau, — automatiškai tarė Šraubenšliuselis.

— Na, — pyktelėjo mūsų švelnioji Švanger, — aš dar ne visai „senė“.

— Užsičiaupk! — subliovė Arbaiteris. — Eik. Varyk ten, judinkis ! Duodam tau dešimt minučių. O paskui Froidas su Šraubenšliuseliu išvažiuos.

Švanger stovėjo sustingusi, lyg niekaip negalėdama apsispręsti, ar reikėtų rašyti dar vieną knygą apie nėštumą, ar apie abortą.

— Judinkis, šlerva! — surėkė Arbaiteris. — Ir nepamiršk, kad turi pereiti į kitą Kėrntnerio gatvės pusę. Ir prieš pereidama pažiūrėk, kur mūsų automobilis.

Švanger išėjo iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio stengdamasi susikaupti — tokia proga nutaisyti kuo motiniškesnę veido išraišką. Mes jos daugiau nebematėm. Ji tikriausiai išvyko į Vokietiją; gal rašo dar vieną simbolių kupiną knygą. O gal motiniškai globoja kokį nors kitą revoliucinį judėjimą, kur nors kitur.

— Tu neprivalai to daryti, Froidai, — sušnibždėjo tėtis.

— Žinoma, kad privalau, Vinai Beri! — linksmai atsakė Froidas.

Jis atsistojo; stuksendamas priešais save beisbolo lazda, žengė prie durų. Kaip žmogus, gyvenantis visiškoje tamsoje, gana gerai orientavosi.

— Sėsk, senas kvaily, — tarė jam Arbaiteris. — Dar turim dešimt minučių. O tu nepamiršk išlipti iš automobilio, mulki, — pasakė Arbaiteris Šraubenšliuseliui, tačiau Veržliaraktis tebespoksojo į negyvą įžaidėją, tysantį ant grindų.

Aš irgi stebeilijau į jį. Dešimt minučių. Supratau, kas yra teroristas. Mano manymu, teroristas — pornografo atmaina. Pornografas sako, kad bjaurisi savo darbu; teroristas apsimeta, kad jam nerūpi priemonės. Ir vienas, ir kitas tvirtina, kad svarbiausia — tikslai. Bet abu meluoja. Ernstas mėgo savo pornografiją; Ernstas žavėjosi pasirinktomis priemonėmis. Tikslai niekada nebūna tokie jau svarbūs — ir pornografą, ir teroristą domina tik priemonės. Tik dėl priemonių jie ir užsiima savo veikla. Priemonės jiems — viskas. Bombos sprogimas, dramblio poza, Schlagobers ir kraujas — jiems visa tai patinka. Tas jų intelektinis atsiskyrimas — apgaulė; jie tik dedasi esą abejingi. Abu meluoja sakydami, kad siekia „aukštesnių tikslų“. Teroristas iš esmės yra pornografas.

Frankas dešimt minučių mėgino atvesti Arbaiterį į protą, tačiau Arbaiteris neturėjo proto, į kurį būtų galėjęs ateiti. Ko gero, Frankui pavyko tik galutinai supainioti Arbaiterį.

Šiaip ar taip, mane Frankas tikrai supainiojo.

— Žinai, kas šįvakar Operos teatre, Arbaiteri? — paklausė Frankas.

— Muzika, — atsakė Arbaiteris. — Muzika ir dainos.

— Bet labai svarbu, kuri opera, — melavo Frankas. — Na, šįvakar salė nebus pilna. Tikiuosi, tu žinai. Vieniečiai tikrai neplūdo pulkais. Čia tau ne Mocartas ir ne Štrausas. Netgi ne Vagneris.

— Man nusispjaut, kuri opera, — atšovė Arbaiteris. — Pirmos eilės vis tiek bus pilnos. Ten niekada nebūna laisvų vietų. Ir tie puspročiai dainininkai bus ant scenos. Ir be orkestro jie neapsieis.

— Šįvakar „Liucija“, — tarė Frankas. — Salė bus apytuštė. Nebūtinai turi būti Vagnerio garbintojas, kad žinotum, jog Donicečio neverta klausytis. Atvirai kalbant, aš pats gal labiausiai mėgstu Vagnerį, — prisipažino Frankas, — tačiau nebūtina pritarti vokiečių nuomonei apie italų operą, kad suprastum, jog Donicetis — visiška beskonybė. Nuvalkiota harmonija, jokio muzikos dramatizmo.

— Užsičiaupk, — supyko Arbaiteris.

— Rylininkų melodijos! — nenutilo Frankas. — Dieve, gal išvis niekas neateis.

— Ateis, — neabejojo Arbaiteris.

— Geriau palaukit anšlago, — patarė Frankas. — Susprogdinkit teatrą kitą vakarą. Palaukit svarbios operos. Jei susprogdinsit „Liuciją“, — įtikinėjo, — vieniečiai jums plosi Jie manys, kad jūsų taikinys buvo Donicetis arba — dar geriau — italų opera! Jūs būsit savotiški kultūros didvyriai, — šnekėjo Frankas, — o ne piktadariai, kokie norėtumėt pasirodyti esą.

— O kai jau turėsit auditoriją, — pasakė Arbaiteriui meškutė Suzė, — kuris iš jūsų kalbės?

— Jūsų oratorius negyvas, — priminė Arbaiteriui Franė.

— Juk nemanai, kad tau pačiam pavyks patraukti auditorijos dėmesį, Arbaiteri? — paklausė meškutė Suzė.

— Užsičiaupk, — atrėžė Arbaiteris. — Galima ir mešką pasodinti į automobilį drauge su Froidu. Visi žino, kad Froidas jaučia silpnybę meškoms. Gal ir neblogas sumanymas — pasodinti mešką, kad važiuotų su juo į paskutinę kelionę.

— Plano nekeisim, tik jau ne dabar, — paprieštaravo susinervinęs Šraubenšliuselis. — Pagal planą, — žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį, — liko dvi minutės.

— Jau eikit, — paliepė Arbaiteris. — Šiek tiek sugaiši, kol išvesi aklą senį pro duris ir įsodinsi į automobilį.