Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Frankas paskui pasakojo, jog bėgdamas iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio žvilgtelėti, ar nieko nenutiko Operos teatrui, pastebėjo, kad Arbaiterio veidas ryškiai raudonas su violetiniu atspalviu, pirštai dar kruta, — o gal tik trūkčioja, — ir kad jis tarytum spardosi. Vėliau Lili man pasakė, kad, kol Franko nebuvo, Arbaiteris pamėlynavo. „Pasidarė toks pilkai mėlynas, — pasakojo Lili, rašytoja. — Kaip vandenynas debesuotą dieną.“ O kai Frankas grįžo, įsitikinęs, kad Operos teatras saugus, Arbaiteris, pasak Franės, nebejudėjo, ir jo veidas buvo mirtinai nubalęs. „Perlų spalvos“, — patikslino Lili. Arbaiteris buvo negyvas. Aš jį sutraiškiau.

— Jau gali jį paleisti, — galiausiai turėjo pasakyti man Franė. — Jau gerai, viskas bus gerai, — dar pridūrė pašnibždomis, žinodama, kaip man patinka šnibždesys. Ir pabučiavo mane į veidą, tada aš paleidau Arbaiterį.

Nuo to vakaro mano požiūris į sunkiąją atletiką pasikeitė. Vis dar kilnoju štangą, tačiau be ankstesnio įkarščio; nenoriu savęs prievartauti. Tik truputį pasimankštinu su palyginti nesunkiais svarmenimis, kad pasijusčiau geriau; nepersistengiu, jau nebe.

Ekspertai mums sakė, kad Šraubenšliuselio „solidarioji bomba“ tikrai galėjo sprogti, jei automobilis būtų buvęs arčiau. Negana to, sprogmenų žinovai užsiminė, jog ta bomba tikriausiai būtų reagavusi į bet kokį sprogimą tame rajone, bet kada; taigi Šraubenšliuselis, ko gero, nebuvo toks kruopštus, koks manėsi esąs. Kiek visko buvo pripaistyta apie tai, ką radikalai ketino padaryti ! Neįtikimai daug nesąmonių prirašyta apie „pareiškimą“, kurį jie norėjo paskelbti. O apie Froidą laikraščiai rašė per mažai. Lyg tarp kitko užsiminė, kad jis buvo aklas; ir kad kalėjo vienoje iš stovyklų. Nė žodžio apie tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų vasarą, apie Meino Valstiją ir „Arbutnotą prie jūros“, apie svajones — arba apie kitą Froidą, ką jis būtų apie tai pasakęs. Viską užgožė idiotiški pamąstymai apie viso to, kas nutiko, politinį pagrindą.

„Politika visada idiotiška!“ — būtų pasakęs Ajovos Bobas.

Nepakankamai buvo rašoma ir apie Felgeburt — apie tai, kaip jausmingai ji skaitydavo „Didžiojo Getsbio“ pabaigą. Visi, be abejo, pripažino, kad mūsų tėtis — didvyris. Ir stengėsi mandagiai atsiliepti apie antrojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio reputaciją „klestėjimo laikais“, kaip Frankas vadino tuos šlykščius metus.

Kai tėtis išėjo iš ligoninės, mes jam įteikėm dovaną. Franė parašė laišką Jaunėliui Džounsui ir paprašė, kad šis ją atsiųstų. Jaunėlis Džounsas visus tuos septynerius metus mus aprūpindavo beisbolo kamuoliukais, todėl Franė žinojo, kad Jaunėliu galima pasikliauti: jis ras tėčiui naują beisbolo lazdą. Louisville Slugger lazdą, kuri bus tik jo. Jam jos, be abejo, reikės. Atrodė, kad tėtį sujaudino mūsų dovana, — tiksliau sakant, jį sujaudino Franės rūpestingumas, nes padovanoti tą lazdą sugalvojo Franė. Manau, tėtis net apsiverkė, kai pirmą kartą ištiesė rankas ir mes jam įdavėm tą lazdą — ir jis pajuto, ką laiko suėmęs. Tačiau negalėjom matyti, ar jis verkia, nes jo akys vis dar buvo aptvarstytos.

Frankas, nuolat vertėjavęs tėčiui, dabar tapo ir šiek tiek kitokiu vertėju. Kai žmonės iš Staatsoper norėjo mus pagerbti, Frankas turėjo sėdėti prie tėčio — Operos teatre — ir pašnibždomis jam pasakoti, ką mato scenoje. Muziką tėtis ir pats puikiai suprato. Aš net neprisimenu, kuri ten buvo opera. Tik žinau, kad ne „Liucija“, o kažkoks itin juokingas farsas, nes Lili primygtinai prašė, kad nebūtų Schlagobers ir kraujo. Labai malonu, kad Vienos valstybinio operos teatro artistai nusprendė mums padėkoti už tai, kad juos išgelbėjom, bet mes tikrai nebenorėjom žiūrėti į Schlagobers ir kraują. Tą operą jau buvom matę. Jos veiksmas vyko „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje ištisus septynerius metus.

Taigi prieš prasidedant linksmajai operai, kad ir kuri ji ten buvo, dirigentas ir visas orkestras, ir visi dainininkai mostais parodė į mūsų tėtį, sėdintį pirmoje eilėje. (Tėtis būtinai norėjo sėdėti pačiame priekyje. „Kad viską matyčiau “, — sakė.) Tada tėtis atsistojo ir nusilenkė, dėkodamas už plojimus; jis mokėjo labai gražiai nusilenkti. Ir dar pamojavo žiūrovams beisbolo lazda; vieniečiams ypač patiko pasakojimas apie tai, kaip tėtis trinktelėjo Louisville Slugger lazda; jie buvo sujaudinti ir ilgai plojo, o tėtis vis mojavo lazda. Mes, vaikai, juo labai didžiavomės.

Vis pagalvoju, ar tas Niujorko leidėjas, kuris norėjo pirkti Lili knygą už penkis tūkstančius dolerių, būtų išklausęs Franko reikalavimus, jei mes visi nebūtume taip išgarsėję, — jei nebūtume išgelbėję Operos teatro ir nužudę teroristų, kaip ir dera darniai amerikiečių šeimai. „Kam dabar tai rūpi?“ — gudriai sako Frankas. Svarbiausia, kad Lili nepasirašė sutarties, kai jai siūlė penkis tūkstančius. Frankas lošė iš daug didesnių pinigų. Ir kai leidėjai susivokė, kad šita Lili Beri ir yra ta maža mergaitė, kuriai į galvą buvo įremtas pistoletas, kad mažoji Lili Beri — jauniausia (ir, be abejo, mažiausia) iš likusių gyvų Bėrių šeimos narių, tos Bėrių šeimos, kuri nužudė teroristus ir išgelbėjo Operos teatrą... na, kai leidėjai susivokė, tada Frankas jau, žinoma, paėmė vadeles į savo rankas.

— Mano rašytoja jau rašo kitą knygą, — pasakė Frankas, Lili agentas. — Bet mes neskubam. O dėl „Mėginimo paaugti“, tai laukiam geriausio pasiūlymo.

Frankas, savaime suprantama, gerai paplėšė pinigo.

— Norite pasakyti, kad būsim turtingi ? — paklausė tėtis, žvelgdamas nieko nematančiomis akimis.

Tada, kai buvo neseniai apakęs, jis vis tiesdavo kaklą į priekį — kažkaip keistai, lyg stengdamasis geriau įsižiūrėti. O Louisville Slugger lazda buvo jo nuolatinė, nerimstanti kompanionė, jo mušamasis instrumentas.

— Galim daryti viską, ką tik panorėsim, tėtuk, — pasakė Franė. — Tu gali, — pridūrė. — Tik sugalvok, ko nori, ir turėsi.

— Svajok, tėti, — tarė Lili, tačiau tėtis tarytum suglumo, kai atsivėrė šitiek galimybių.

— Viską? — paklausė jis.

— Tik sakyk, ko nori, — tariau.

Jis vėl buvo mūsų didvyris; pagaliau tapo mūsų tėvu. Nors ir aklas, jis viskam vadovavo.

— Na, reikės pagalvoti, — atsargiai pasakė tėtis, jo beisbolo lazda sutuksėjo — ta Louisville Slugger lazda tėtis grodavo įvairiausias, sudėtingiausias melodijas, kaip visas orkestras. Stuksendamas beisbolo lazda, jis niekada nesukeldavo tiek triukšmo, kiek keldavo Froidas; kita vertus, tokios melodijų įvairovės Froidas nė sapnuoti nesapnavo.

Taigi mes išvykom iš namų, kuriuose gyvenom septynerius metus, bet niekada nesijautėm kaip namie. Frankas antrąjį „Naujojo Hampšyro“ viešbutį pardavė tiesiog absurdiškai brangiai. „Šiaip ar taip, čia jau, galima sakyti, istorinė vieta“, — tvirtino Frankas.

„Aš grįžtu namo!“ — parašė Franė Jaunėliui Džounsui.

„Aš grįžtu namo“, — pranešė ir Čiperiui Davui.

— Kurių galų reikėjo jam pranešti, Frane? — paklausiau. — Kurių galų rašei Čiperiui Davui?

Bet Franė nenorėjo apie tai kalbėti; ji tik gūžtelėjo pečiais.

— Juk sakiau, — priminė man meškutė Suzė. — Franė turės su tuo susidoroti — anksčiau ar vėliau. Jums abiem reikės kaip nors susidoroti su tuo, ką jaučiat Čiperiui Davui, — tarė Suzė, — ir vienas kitam, — pridūrė. Pažvelgiau į Suzę lyg nesuprasdamas, apie ką ji šneka, bet Suzė pasakė: — Ai neakla, žinai. Turiu akis. Be to, aš — protinga meška.