Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Viską, ką tik panorėsiu? Galiu daryti viską, iš tikrųjų viską, ką tik panorėsiu? — vis klausė tėtis Franko, maždaug penkiasdešimt kartų per savaitę.

— Viską, ką tik panorėsi, tėtuk, — atsakydavo Frankas. — Aš viskuo pasirūpinsiu.

Frankas jau buvo pasirūpinęs Lili sutartimi dėl trijų knygų. Jis susitarė dėl pirmojo „Mėginimo paaugti“ tiražo — šimto tūkstančių egzempliorių. Dėl teisės ekranizuoti derėjosi su „Warner Brothers“ ir dar sudarė atskirą sutartį su „Columbia Pictures“ — dėl originalaus scenarijaus apie įvykius, susijusius su bomba, sprogusia priešais antrąjį „Naujojo Hampšyro“ viešbutį, ir su garsiąja Operos teatro bomba, kuri nesprogo. Lili jau rašė tą scenarijų.

Be to, Frankas prastume sutartį dėl televizijos serialo apie gyvenimą pirmajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje (ir jam scenarijų rašė pati Lili) — tas serialas turėjo būti kuriamas pagal „Mėginimą paaugti“ ir rodomas tik po to, kai žiūrovai pamatys kino filmą; filmo pavadinimas turėjo būti „Mėginimas paaugti“, o televizijos serialo — „Pirmasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis“ (Frankas mums paaiškino, kad šitaip tarėsi numatydamas būsimus sandėrius).

Tačiau kas išdrįstų kurti serialą apie antrąjį „Naujojo Hampšyro“ viešbutį? — mąsčiau. Kas norėtą ? — vis galvojo Franė.

Lili tik truputį ūgtelėjo (rašydama „Mėginimą paaugti“), o Frankas (pardavęs Lili pastangų vaisių) mums visiems dabar atrodė dukart didesnis. Žinojom, kad Lili labai stengėsi. Ir nerimavom matydami, kaip sunkiai ji dirba, kiek daug rašo, — kaip atkakliai mėgina paaugti.

— Nepersistenk, Lili, — patarė jai Frankas. — Pinigai plūste plūsta — tu kaip neišsemiamas šaltinis, velnioniškai lengvai realizuojama, — pasakė Frankas, diplomuotas ekonomistas, — ir tavęs tikrai laukia šviesi ateitis.

— Bent kiek pailsėk, Lili, — patarinėjo Franė, bet Lili labai rimtai žiūrėjo į literatūrą, nors literatūra niekada rimtai nežiūrėjo į Lili.

— Žinau, kad man pasisekė. Dabar turiu iš tikrųjų užsitarnauti tą sėkmę, — šnekėjo Lili — ir dar labiau stengėsi.

Tačiau vieną tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų žiemos dieną — prieš pat Kalėdas — Lili buvo išėjusi „literatūrinių priešpiečių“, ir Franė man pasakė, jog tai įvyks „dabar arba niekada“. Mus skyrė tik maždaug dvidešimt kvartalų ir visai nedidelis zoologijos sodas. Bet kuris šio to vertas vidutinių nuotolių bėgikas gali labai greitai iš Centrinio Parko Pietinės atbėgti prie Penktosios aveniu ir Aštuoniasdešimt pirmosios gatvės sankryžos. Buvo žiemos diena — gaivi, bet apniukusi. Švariai nuvalytos Niujorko gatvės bei šaligatviai — puiki žiemiška trasa greitam bėgikui. Sniegas Centriniame parke atrodė kažkoks užsigulėjęs, negyvas, bet mano širdis buvo netgi labai gyva — daužyte daužėsi krūtinėje. „Stanhopo“ durininkas mane pažinojo — mes, Bėrių šeima, ir vėliau, daug metų, „Stanhope“ buvom laukiami svečiai. Registratorius — budrus britiškai kalbantis linksmuolis — pasisveikino su manimi, kol laukiau lifto (liftai „Stanhope“ lėtoki). Aš irgi pasakiau jam „labas“, nusibraukydamas sportbačius į kilimėlį; vėliau, metams bėgant, mačiau, kad tas registratorius vis plinka, bet jis išliko toks pat linksmas. Neprarasdavo geros nuotaikos netgi kalbėdamasis su nepatenkintais klientais. (Pavyzdžiui, su tuo įniršusiu europiečiu, kurį mudu su Lili vieną rytą matėm prie registratūros stalo, — tas kūningas vyriškis, vilkintis chalatu įstrižais raudonais ir baltais ruoželiais, buvo apdrabstytas išmatomis, nuo galvos iki kojų. Jam, matyt, niekas nieko nepasakė apie vieną „Stanhopo“ ypatybę: apie garsiuosius klozetus, kuriuose vanduo švirkšteli iš apačios į viršų. Saugokitės tų klozetų, jei kada apsistosite „Stanhope“. Atlikus reikalą patartina uždengti dangtį ir pasitraukti į šalį; be to, aš patarčiau vandens nuleidimo rankenėlę nuspausti koja. O kūningasis europietis tikriausiai stovėjo prie pat klozeto, palinkęs virš savo krūvelės, — turbūt norėjo pažiūrėti, kaip ji pradingsta, — bet vandens čiurkšlės staiga mestelėjo viską į viršų, tiesiai ant jo. Taigi linksmuolis registratorius, pažvelgęs į nirštantį išmatomis apdrabstytą svečią, savo britiška tarsena pasakė: „Ajajai. Šiek tiek oro vamzdžiuose?“ Jis visada taip sakydavo. „Šiek tiek oro vamzdžiuose?! — suriaumojo kūningasis europietis. — Daug šūdo mano plaukuose!“ — surėkė. Tačiau tai nutiko kažkurią kitą dieną.)

O tądien, kai atlėkiau pasimylėti su Frane, niekaip negalėjau sulaukti lifto. Nusprendžiau laiptais užbėgti į keturioliktą aukštą. Tikriausiai buvo matyti, kad netveriu savo kailyje. Franė tik truputį pravėrė duris ir pro plyšelį pažvelgė į mane.

— Fui, — tarė. — Turėsi nusiprausti po dušu!

— Gerai, — nesiginčijau.

Tada Franė man liepė prilaikyti vos vos praviras duris ir luktelėti, kol ji grįš į lovą; nenorėjo rodytis man nuoga — kol kas dar ne. Girdėjau, kaip ji perbėgo per kambarius ir įšoko į patalą.

— Jau! — sušuko, ir aš įžengiau pro duris, užkabinęs ant rankenos kortelę su užrašu PRAŠOM NETRUKDYTI. — Užkabink kortelę, kad niekas netrukdytų! — riktelėjo Franė.

— Jau užkabinau, — atsakiau įėjęs į miegamąjį ir žiūrėdamas į ją; ji gulėjo užsiklojusi; atrodė, kad šiek tiek nervinasi.

— Gali ir nesiprausti, — pasakė. — Man patinka, kai būni toks visas suprakaitavęs. Šiaip ar taip, aš įpratusi tave tokį matyti.

Bet aš labai jaudinausi, todėl nusprendžiau vis dėlto palįsti po dušu.

— Paskubėk, Šikniau! — šūktelėjo man Franė.

Kiek galėdamas greičiau apsiprausiau ir labai atsargiai pasinaudojau viską aukštyn sviedžiančiu klozetu. „Stanhopas“ — puikus viešbutis, ypač jei mėgsti bėgioti Centriniame parke ir žiūrėti, kaip į Metropoliteno muziejų plūsta lankytojai, tačiau „Stanhopo“ tualetuose turi būti apdairus. Aš, kilęs iš šeimos, pripratusios prie keistų tualetų, — prie tų nykštukams pritaikytų pirmojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio klozetėlių, kuriais ir dabar dar naudojasi Frico neūžaugos, — į „Stanhopo“ klozetus žiūriu atlaidžiai, bet pažįstu keletą žmonių, sakančių, kad daugiau niekada nebeapsistos „Stanhope“. Tačiau ką reiškia šiek tiek oro vamzdžiuose, ar netgi daug šūdo plaukuose, jei šiaip atsiminimai kuo puikiausi?

Iš vonios kambario išėjau nuogas; mane pamačiusi Franė užsitraukė antklodę ant galvos ir tarė:

— Dieve mano!

Atsiguliau į lovą šalia jos; ji nusisuko nuo manęs ir ėmė kikenti.

— Tavo kiaušai šlapi, — pasakė.

— Aš šluosčiausi! — tariau.

— Kiaušus, matyt, praleidai, — juokėsi Franė.

— Kas gali būti geriau už šlapius kiaušus? — paklausiau, ir abu įsikvatojom kaip pamišę. Tokie ir buvom.

— Aš tave myliu, — mėgino pasakyti man Franė, bet niekaip negalėjo nustoti juoktis.

— Noriu tavęs, — pasakiau, tačiau tardamas tuos žodžius iš juoko net nusičiaudėjau, ir mes vėl įsikvatojom.

Taip ir juokėmės, kol ji buvo nusigręžusi nuo manęs, kol gulėjom susiglaudę kaip du vienodi „meilės šaukštai“14, bet kai Franė atsisuko, kai atsigulė ant manęs ir jos krūtys prigludo man prie krūtinės, — kai ji mane apžergė, — tada viskas pasikeitė. Iš pradžių visa tai atrodė labai juokinga, o dabar pasidarė pernelyg rimta, ir mes negalėjom liautis. Pirmąkart mylėjomės daugmaž įprasta poza — Franė manęs prašė, kad nebūtų nieko „per daug tantriško“. Ir kai baigėm, ji tarė: