Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Lili vis žiūrėdavo pro keturioliktame aukšte esančių mūsų liukso kambarių langus. Jai patiko stebėti į muziejų ir iš jo plūstančių žmonių srautą.

— Manau, kad norėčiau čia gyventi, — kartą tyliai pasakė ji. — Jautiesi taip, lyg matytum, kaip pilį užima vis kitas karalius, — sušnibždėjo. — Be to, matai, kaip parke keičiasi lapų spalva, — pridūrė. — O tu, atėjęs manęs aplankyti, — tarė man, — galėtum apibėgti aplink tvenkinį ir paskui mane patikintum, kad jis tebėra ten, kur buvo. Aš nenoriu žiūrėti į jį iš arti, — kažkaip keistai pasakė Lili, — bet man ramiau, kai tu papasakoji, koks ten vanduo, kiek bėgikų mankštinasi parke ir ar daug arklių mėšlo matei ant raitųjų tako. Rašytojai turi žinoti visas smulkmenas.

— Ką gi, Lili, — tarė Frankas, — man atrodo, tu būsi pakankamai turtinga, kad galėtum čia turėti nuolatinį numerį, bet kita vertus, žinai, galėtum nusipirkti butą. Tau nebūtina nuolat gyventi „Stanhope“, Lili, — šnekėjo Frankas. — Gal būtų praktiškiau, jei įsigytum nuosavą butą.

— Ne, — atsakė Lili. — Jei tik pakaks pinigų, norėčiau gyventi čia. Neabejoju, kad mūsų šeima gali suprasti, kodėl man patinka gyventi viešbutyje.

Franė net nusipurtė. Ji nenorėjo gyventi viešbutyje, buvo man tai sakiusi. Bet Franė nusprendė kol kas dar pabūti su Lili, — kai leidėjas liovėsi mokėjęs už mūsų pragyvenimą viešbutyje ir Lili pasiliko tik savo kampinį numerį keturioliktame aukšte, Franė kurį laiką dar gyveno su ja.

— Pabūsiu tavo duenja, Lili, — erzino seserį Franė. Bet aš supratau, kad iš tikrųjų tai pačiai Franei reikia duenjos.

— Ir tu žinai, nuo ko mane reikia saugoti, — pasakė man Franė.

Mano duenjos buvo Frankas ir tėtis; mudu su tėčiu įsikūrėm pas Franką. Jis susirado prabangų butą Centrinio Parko Pietinėje gatvėje. Taigi aš bėgiodavau ten pat: perbėgdavau visą Centrinį parką, apžiūrėdavau tvenkinį ir aptekęs prakaitu, garsiai šnopšdamas užsukdavau į „Stanhopą“ — raportuodavau Lili, kaip atrodo vanduo bei visa kita, pasirodydavau Franei — ir pats žvilgtelėdavau į ją.

Franė, tėtis ir aš ten gyvenom laikinai, o Frankas su Lili tapo tokiais niujorkiečiais, kokie prisiriša prie vienos ar kitos Centrinio parko dalies, ir jų iš ten jau neiškrapštysi. Lili „Stanhope“ gyveno visą likusį savo gyvenimą, vis rašė ir rašė, lyg mėgindama priaugti keturioliktą aukštą; ji, nors ir mažutė, buvo labai ambicinga. O Frankas, gudrusis agentas, išsijuosęs dirbo savo bute su šešiais telefonais, du šimtai dvidešimt antrame Centrinio Parko Pietinės gatvės name. Jie abu buvo nežmoniškai darbštūs — Lili ir Frankas — ir aš kartą paklausiau Franės, kuo, jos manymu, jie vienas nuo kito skiriasi.

— Juos skiria maždaug dvidešimt kvartalų ir Centrinio parko zoologijos sodas, — atsakė Franė.

Tai buvo atstumas tarp Lili ir Franko, bet Franė turėjo omeny, kad tas atstumas juos ir skiria: visas zoologijos sodas ir daugiau negu dvidešimt kvartalų.

— O kuo vienas nuo kito skiriamės mes, Frane? — paklausiau, netrukus po to, kai atvykom į Niujorką.

— Mudu skiriamės tik tuo, kad aš atsikvošėsiu... kaip nors... nebegalvosiu apie tave, — atsakė Franė. — Tokia jau esu: kad ir kas nutiktų, visada kaip nors atsigaunu. Kaip nors susidorosiu ir su savo meile tau. O tu negalėsi išmesti manęs iš galvos, — perspėjo mane Franė. — Aš tave pažįstu, broliuk, meile mano, — pasakė. — Tu negalėsi išmesti manęs iš galvos — tikrai negalėsi, jei aš tau nepadėsiu.

Ji, žinoma, buvo teisi; Franė niekad neklysdavo — ir visada būdavo pažengusi bent per žingsnį toliau negu aš. Kai Franė galiausiai ryžosi pergulėti su manimi, ji pati visa tai ir surengė. Ir tiksliai žinojo, kam tai daro, — ji tesėjo savo pažadą mums, vaikams, atstoti žuvusią motiną; tik taip ji galėjo mumis pasirūpinti, tik taip tikėjosi galėsianti mus išgelbėti.

— Mudviem reikia pagalbos, mažiau, — pasakė Franė. — Ypač tau. Manai, kad mes vienas kitą įsimylėję; gal ir aš taip manau. Laikas tau parodyti, kad aš nesu tokia jau ypatinga. Pradursim šį muilo burbulą, kol pats nesusprogo.

Tą laiką ji pasirinko taip pat, kaip kadaise nusprendė nesimylėti su Jaunėliu Džounsu — „kol kas tai patausoti“, kaip sakė. Franė visada turėjo savų sumanymų ir savų priežasčių elgtis vienaip arba kitaip.

— Po galais, biče, — telefonu šnekėjo Jaunėlis Džounsas. — Pasakyk savo seseriai, kad atvažiuotų į Klivlandą aplankyti vargšo klipatos. Mano keliai suklerę, bet visa kita veikia kuo puikiausiai.

— Aš jau nebe komandos šokėja, — atšovė jam Franė. — Nešk savo šikną į Niujorką, jei nori mane pamatyti.

— Biče! — surėkė man Jaunėlis Džounsas. — Pasakyk jai, kad nepaeinu. Man abi kojos sugipsuotos! Tokio kūno kaip mano su ramentais toli nenuvilksi. Ir dar pasakyk, kad žinau, koks sušiktas miestas tas Niujorkas, biče, — pridūrė Jaunėlis Džounsas. — Jei ten nurėpliosiu su ramentais, kokie nors didmiesčio šikniai tikrai mėgins mane apšvarint!

— Pasakyk jam, kad kai užbaigs tą savo suknistą futbolo etapą , gal tada turės laiko ir man, — atrėžė Franė.

— Oi, biče, — sudejavo Jaunėlis Džounsas. — Ko Franė, po galais, nori ?

— Noriu tavęs, — sušnibždėjo Franė, kalbėdama su manimi telefonu, kai galiausiai apsisprendė.

Aš buvau du šimtai dvidešimt antrame Centrinio Parko Pietinės gatvės name — net sukaitęs atsiliepinėjau visais Franko telefonais. Tėtis vis reiškė nepasitenkinimą dėl tų telefonų, — jie trukdė jam klausytis radijo, prie kurio jis sėdėdavo ištisas dienas, — o Frankas nenorėjo samdytis sekretoriaus, ką jau kalbėti apie normalų biurą.

— Kam čia tas biuras? — šnekėjo Frankas. — Man reikia tik pašto adreso ir kelių telefonų.

— Bent jau naudokis kokio nors balso pašto paslaugomis, Frankai, — patariau, ir jis vėliau nenorom paklausė mano patarimo. Bet tik tada, kai mudu su tėčiu išsikėlėm iš jo buto.

O tomis pirmosiomis mūsų gyvenimo Niujorke dienomis aš buvau Franko balso paštas.

— Labai tavęs noriu, — sušnibždėjo man Franė telefonu.

Ji skambino iš „Stanhopo“, buvo ten viena.

— Lili išėjo literatūrinių priešpiečių, — pasakė Franė. Pagalvojau, kad gal taip Lili bent kiek ir paūgės: nuolat dalyvaudama visokiuose „literatūriniuose priešpiečiuose“. — Ir Frankas ten kažką rezga, — toliau kalbėjo Franė. — Jie ten drauge, tuose priešpiečiuose. Užtruks kelias valandas. O tu žinai, kur aš, mažiau? — paklausė manęs Franė. — Aš lovoj, — pasakė, — nuoga, pačioj aukštybėj, suknistam keturioliktam aukšte, įkaitusi laukiu tavęs, — šnibždėjo man Franė. — Noriu tavęs. Taigi nešk savo šikną čia, mažiau. Dabar arba niekada, — tarė. — Nežinosim, ar galim be to gyventi, jei nepamėginsim. — Tai pasakiusi Franė padėjo ragelį.

Išgirdau, kad skamba vienas iš kitų Franko telefonų. Nekreipiau į jį dėmesio. Franė tikriausiai žinojo, kad aš jau su sportine apranga; pasirengęs lėkti pro duris.

— Einu pabėgioti, — pasakiau tėčiui. — Grįšiu negreit.

„Gal išvis negrįšiu!“ — pagalvojau.

— Neatsiliepsiu nė į vieną skambutį, — suniurzgė tėtis.

Jis tada suko galvą, niekaip negalėdamas apsispręsti, kuo norėtų užsiimti. Sėdėdavo prabangiame Franko bute su Louisville Slugger lazda bei siuvėjos manekenu ir vis galvodavo, galvodavo — ištisas dienas.