Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tačiau Suzė negrasino.

— Judu kaip reikiant įklimpot, — atvirai tarė ji Franei ir man.

— Taigi, — nesiginčijo Franė.

— Na, mes labai atsargūs, — pasakiau Suzei.

— Ir kiekgi laiko žmogus gali būti toks atsargus? — paklausė Suzė. — Dar ne visos bombos susprogo. Viena tiksi tarp judviejų, — tarė meškutė Suzė. — Turite būti daugiau negu atsargūs, — perspėjo Franę ir mane, — nes ta bomba gali suplėšyti jus abu į skutelius.

Bent kartą, kaip atrodė, Franė nebesumojo, ką atsakyti; laikiau ją už rankos; ji spustelėjo man plaštaką.

— Aš tave myliu, — tariau, kai buvom vieni, nors tikrai neturėjom sau to leisti. — Atsiprašau, — sušnibždėjau, — bet aš tave myliu, iš tikrųjų.

— Ir aš tave labai myliu, — atsakė Franė.

Tąkart mus išgelbėjo Lili; nors jau turėjom būti susidėję daiktus ir pasirengę kelionei, Lili rašė. Girdėjom mašinėlės stuksėjimą ir įsivaizdavom mažytes sesers rankutes, šmėkščiojančias virš klaviatūros.

„Dabar, kai mano knygą išleis, — buvo sakiusi mums Lili, — tikrai turiu stengtis rašyti geriau. Man reikia augti ir augti. — Jos balse lyg ir suskambo neviltis. — Dieve mano, kita knyga turi būti didesnė negu pirmoji. O po jos — dar didesnė .“ Lili iš tiesų atrodė bepuolanti į neviltį, todėl Frankas tarė: „Tu tik laikykis manęs, mažę. Su geru agentu tuoj visą pasaulį paimsi už kiaušių.“ — „Bet rašyti vis tiek reikia, — skundėsi Lili. — Turiu stengtis. Juk dabar visi tikisi, kad augsiu.“

Išgirdę, kaip Lili stengiasi augti, mudu su Frane atsitraukėm vienas nuo kito. Išėjom į vestibiulį — į viešesnę vietą, kur galėjom jaustis saugūs. Tame vestibiulyje neseniai buvo nužudyti du žmonės, bet mudu su Frane žinojom, kad ten būsim saugesni negu savo kambariuose.

Prostitučių nebebuvo. Man jau neberūpi, kas joms nutiko. Juk joms nerūpėjo, kas nutiko mums.

Viešbutis buvo tuščias; pavojingai daug kambarių viliojo mane su Frane.

— Kada nors, — pasakiau jai, — turėsim tai padaryti. Pati žinai. O gal manai, kad viskas kaip nors pasikeis, jei tik išlauksim?

— Nepasikeis, — papurtė galvą Franė, — bet gal — kada nors — galėsim tai suvaldyti. Kada nors gal nebebus taip pavojinga kaip dabar.

Labai abejojau, ar kada nors bus pakankamai saugu, ir jau buvau bepradedąs įtikinėti Franę, kad reikia tai padaryti tuoj pat, reikia pasinaudoti antruoju „Naujojo Hampšyro“ viešbučiu ir visa tai užbaigti — pažiūrėti, ar mes tikrai pasmerkti, ar tik šiaip jaučiam iškrypėlišką aistrą vienas kitam, — tačiau tąkart mus išgelbėjo Frankas.

Jis išbogino į vestibiulį savo lagaminus; mes net nutirpom iš išgąsčio.

— Dievulėliau, Frankai! — klyktelėjo Franė.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Frankas. Jis, kaip visada, turėjo absurdiškai daug daiktų: keistų knygų, labai jau savitų drabužių; be to, dar gabenosi ir siuvėjos manekeną.

— Nori temptis manekeną į Ameriką, Frankai? — nustebo Franė.

— Jis ne toks sunkus kaip judviejų našta, — atšovė Frankas. — Ir tikrai ne toks pavojingas.

Taigi mes supratom, kad Frankas irgi žino. Tada dar manėm, kad Lili nieko neįtaria, ir — šitaip įklimpę — beveik džiaugėmės, kad tėtis aklas.

— Ramiai praeikit pro atdarus langus, — pasakė Frankas mudviem su Frane — ir mes staiga suvokėm, ką mums primena tas nelemtas manekenas, kurį Frankas laikė ant peties kaip kokį perdžiūvusį rąstą. Mus pribloškė akivaizdus manekeno netikrumas: apdaužytas veidas, perukas ir kietas, negyvas biustas — dirbtinės krūtys, sustingusi krūtinės ląsta, nelankstus liemuo. Apytamsiame antrojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulyje mudu su Frane tarėmės matą kažkokius Bėdos pavidalus, nors iš tikrųjų nematėm nieko. Bet argi pats Bėda nebuvo mūsų įpratinęs nuolat — visur — dairytis aplinkui, neprarasti budrumo? Bėda gali pasirodyti bet kokiu pavidalu.

— Ir tu ramiai praeik pro atdarus langus, Frankai, — tariau, stengdamasis pernelyg atidžiai nežiūrėti į tą jo manekeną.

— Visi turime laikytis drauge, — pasakė Franė, kai tėtis per miegus suriko: „Auf Wiedersehen, Froidai!“

11 Meilė Franei; susidorojimas su Čiperiu Davu

Meilė irgi iškyla į paviršių. Negana to, meilė turbūt panaši Į Bėdą ir daugeliu kitų atžvilgių.

Į Niujorką atskridom tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų rudenį — šį kartą visi tuo pačiu lėktuvu; laikėmės drauge, kaip patarė Franė. Stiuardesė sunerimo, pamačiusi beisbolo lazdą, bet leido tėčiui laikyti ją tarp kelių — žmonės dažnai nusileidžia akliesiems, nepaisydami „taisyklių“.

Jaunėlis Džounsas negalėjo mūsų sutikti oro uoste. Visą paskutinį sezoną, užuot žaidęs Browns profesionalų komandoje, jis pragulėjo ligoninėje Klivlande.

— Klausyk, biče, — tarė jis, kai kalbėjomės telefonu, — pasakyk tėvui, kad mielai keisčiau savo akis į jo kelius.

— O ką duotum man, jeigu aš tau atiduočiau kelius? — telefonu paklausė Jaunėlio Franė.

Negirdėjau, ką jis jai atsakė, bet ji nusišypsojo, pažvelgė į mane ir mirktelėjo.

Galėjom skristi į Bostoną; neabejoju, kad Fricas būtų mus sutikęs oro uoste ir leidęs mums kurį laiką nemokamai pagyventi pirmajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje. Tačiau tėtis pasakė, kad niekada daugiau nenorės matyti nei Dejerio, nei Naujojo Hampšyro valstijos, nei pirmojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio. Tėtis viso to, žinoma, ir nebūtų pamatęs, net jei būtume ten nuvykę ir praleidę tame viešbutyje visą likusį gyvenimą, bet mes supratom, ką jis turi omeny. Nė vienas nesijautėm toks tvirtas, kad norėtume vėl išvysti Dejerį ir prisiminti tuos laikus, kai visi mūsų šeimos nariai buvo gyvi ir žiūrėjo į pasaulį abiem akimis.

Niujorkas buvo neutrali teritorija; be to, Frankas žinojo, kad mus ten apgyvendins ir kurį laiką mumis rūpinsis Lili leidėjas.

— Mėgaukitės, — pasakė mums Frankas. — Jei ko reikės, tiesiog pasikvieskit kambarių tarnybą.

Tėtis smaginosi kaip mažas vaikas: užsisakinėjo patiekalus, kurių nė neparagaudavo, ir savo įprastus gėrimus, kurių išvis neįmanoma gerti. Jis pirmą kartą gyveno viešbutyje, turinčiame kambarių tarnybą, ir elgėsi taip, kad galėjai pamanyti, jog apskritai pirmąsyk lankosi Niujorke: vis skundėsi, kad kambarių tarnybos personalas angliškai kalba ne ką geriau negu Vienos gyventojai, — žinoma, kad ne geriau, juk jie visi buvo užsieniečiai.

— Tokių užsieniečių nemačiau net Vienoj! — šūkavo tėtis. — Sprechen Šie Deutsch? — rėkdavo į telefono ragelį. — Dieve mano, Frankai, — prašydavo, — užsakyk mums normalius Frūhstuck. Šitie žmonės manęs nesupranta.

— Čia Niujorkas, tėtuk, — kartą pasakė Franė.

— Niujorke žmonės nešneka nei vokiškai, nei angliškai, tėti, — paaiškino Frankas.

— Tai kokia, po velnių, kalba jie šneka ? — paklausė tėtis. — Užsisakau raguolį ir kavos, o atneša arbatos ir pakepintos duonos!

— Niekas nežino, kokia kalba jie čia šneka, — tarė Lili, žiūrėdama pro langą.

Lili leidėjas mus įkurdino „Stanhopo“ viešbutyje prie Aštuoniasdešimt pirmosios gatvės ir Penktosios aveniu sankryžos; Lili norėjo gyventi netoli Metropoliteno muziejaus, o aš — netoli Centrinio parko, kad galėčiau bėgioti. Taigi ten gyvendamas bėgiodavau ir bėgiodavau aplink tvenkinį, po keturis ratus du kartus per dieną; bėgdamas paskutinį ratą jau svaigdavau iš skausmo, galva maskatuodavo, nusvirusi žemyn, ir man atrodydavo, kad Niujorko dangoraižiai tuoj užvirs ant manęs.