Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ką gi, neblogai. Nepasakyčiau, kad fantastiška, bet malonu , ar ne?

— Na, man tai buvo geriau negu šiaip „malonu“, — atsakiau. — Bet ne visai „fantastiška“ — tikrai.

— Tikrai, — pakartojo Franė. Ji papurtė galvą, kutendama mane plaukais. — Gerai, — sušnibždėjo. — Pasirenk — tuoj bus fantastiška.

Kažkurią akimirką aš, matyt, per smarkiai ją suspaudžiau. Ji tarė:

— Būk geras, nedaryk taip, man skauda.

— Nebijok, — atsakiau.

— Truputį bijau, — sušnibždėjo ji.

— Ir aš bijau — labai, — prisipažinau.

Nedera smulkiai pasakoti apie mylėjimąsi su seserimi. Turbūt pakanka pasakyti, jog tai buvo „fantastiška“ ir netgi dar geriau. O paskui, žinoma, nebe taip gera — paskui mes pavargom. Maždaug ketvirtą valandą po pietų į duris diskretiškai pasibeldė Lili.

— Kas ten? Kambarinė? — šūktelėjo Franė.

— Ne, čia aš, — atsakė Lili. — Aš ne kambarinė, aš — rašytoja.

— Eik sau ir grįžk po valandos, — paliepė Franė.

— Kodėl? — paklausė Lili.

— Aš kai ką rašau, — atsakė Franė.

— Ne, nerašai, — nepatikėjo Lili.

— Mėginu paaugti! — pasakė Franė.

— Gerai, — tarė Lili. — Ramiai praeik pro atdarus langus, — pridūrė.

Tam tikra prasme, žinoma, Franė iš tikrųjų kai ką rašė: kūrė tolesnių mūsų santykių scenarijų — motiniškai prisiėmė atsakomybę. Ji nuėjo per toli — pernelyg ilgai su manimi mylėjosi. Ji privertė mane suprasti, jog to, kas yra tarp mūsų, tikrai per daug.

— Aš vis dar noriu tavęs, — murmėjo Franė. Buvo jau pusė penkių. Ji krūptelėjo, kai į ją įėjau.

— Tau skauda? — sušnibždėjau.

— Žinoma, kad skauda! — atsakė ji. — Bet geriau nesustok. Jei sustosi, aš tave pribaigsiu, — pasakė man Franė.

Ir tikrai būtų pribaigusi, kaip vėliau supratau. Tam tikra prasme, — jei būčiau ir toliau ją mylėjęs, — ji būtų mane pražudžiusi; mes abu būtume vienas kitą pražudę. Bet ji mane tiesiog pervargino; ji puikiai žinojo, ką daro.

— Gal jau liaukimės, — sušnibždėjau. Buvo beveik penkios.

— Geriau nesiliaukim, — piktai pasakė Franė.

— Bet tau juk skauda, — paprieštaravau.

— Noriu, kad skaudėtų dar labiau, — tarė Franė. — O tau skauda? — paklausė.

— Šiek tiek, — prisipažinau.

— Noriu, kad tau labai skaudėtų, — pasakė Franė. — Tu būsi viršuj ar apačioj? — niauriai paklausė.

Kai Lili vėl pasibeldė į duris, aš jau maniau, kad tuoj rėksiu kaip Rėksnė Anė; jei netoliese būtų buvęs koks naujas tiltas, tikriausiai būčiau jį įskėlęs.

— Grįžk po valandos! — sušuko Franė.

— Jau septynios, — tarė Lili. — Vaikščiojau tris valandas!

— Eik, papietauk su Franku! — pasiūlė Franė.

— Priešpiečiavau su Franku, — riktelėjo Lili.

— Tai papietauk su tėčiu! — patarė Franė.

— Aš išvis nenoriu valgyti, — pasakė Lili. — Man reikia rašyti — laikas bent kiek paaugti.

— Nors vieną vakarą pailsėk! — surėkė Franė.

— Visą vakarą? — nustebo Lili.

— Duok man dar tris valandas, — paprašė Franė. Aš tyliai sudejavau. Nemaniau, kad ištversiu dar tris valandas.

— O tu neišalkai, Frane? — paklausė Lili.

— Jei išalksiu, juk yra kambarių tarnyba, — atsakė Franė. — Bet aš, šiaip ar taip, nealkana.

Tačiau iš tikrųjų Franė buvo nepasotinama; jos alkis išgelbėjo mus abu.

— Gana, Frane, — maldavau. Jau buvo gal devynios. Taip tamsu, kad nieko nebemačiau.

— Bet tu myli mane, taip? — paklausė Franė; jos kūnas buvo kaip botagas — kaip pernelyg sunki štanga.

Dešimtą valandą sušnibždėjau:

— Dėl Dievo meilės, Frane. Tikrai turim liautis. Mes jau skaudinam vienas kitą, Frane.

— Ne, mano meile, — pašnibždomis atsakė ji. — Kaip tik to mes ir nedarysim: neskaudinsim vienas kito. Mums viskas bus gerai. Gyvensim kuo puikiausiai, — pažadėjo, imdama mane į save — vėl. Paskui dar kartą.

— Frane, aš nebegaliu , — šnibždėjau. Jaučiausi kone apakęs iš skausmo; aklas kaip Froidas, kaip tėtis. O Franei turbūt skaudėjo dar labiau negu man.

— Gali, mano meile, gali, — pašnibždomis šnekėjo Franė. — Dar vieną kartą, — reikalavo. — Žinau, kad dar gali.

— Aš jau baigiau, daugiau nebegaliu, Frane, — pasakiau.

— Beveik baigei, — pataisė mane Franė. — Tikrai galim dar vieną kartą, tik vieną. O tada abu būsim tai užbaigę. Čia jau paskutinis kartas, mano meile. Tik įsivaizduok, kas būtų, jei reikėtų šitaip gyventi kiekvieną dieną, — pasakė Franė, prisispausdama prie manęs — taip, kad man išvis užėmė kvapą. — Tikrai išprotėtume, — tarė. — Negalima taip gyventi. Nagi, užbaikim visa tai, — sušnibždėjo man į ausį. — Dar kartą, mano meile. Paskutinį! — riktelėjo.

— Gerai! — sušukau jai. — Aš pasirengęs.

— Taip, taip, mano meile, — pasakė Franė; jaučiau, kaip ji sukryžiavo kojas man ant stuburo. — Sveikas ir sudie, mano meile, — sušnibždėjo. — Štai! — šūktelėjo pajutusi, kaip sudrebėjau. — Na, na, — ramino mane. — Čia jau viskas — viskas, ką ji parašė, — murmėjo. — Čia pabaiga. Dabar mes laisvi. Dabar visa tai baigta.

Ji padėjo man įlipti į vonią. Vanduo mane tvilkyte tvilkė, lyg būčiau trynęsis spiritu.

— Čia tavo kraujas ar mano? — paklausiau Franės, kuri, išgelbėjusi mus abu, dar mėgino išgelbėti ir lovą.

— Tai visai nesvarbu, mano meile, — linksmai atsakė Franė. — Kraują galima nuplauti.

„Tai tarytum pasaka“, — vėliau rašė Lili — apie visą mūsų šeimos gyvenimą. Aš visiškai sutinku; Ajovos Bobas irgi būtų su tuo sutikęs. „Viskas tarytum pasaka!“ — būtų pasakęs treneris Bobas. Ir netgi Froidas būtų jam pritaręs — abu Froidai. Iš tikrųjų viskas tarytum pasaka.

Lili pasirodė kaip tik tada, kai kažkoks gerokai pasimetęs Niujorko užsienietis atstūmė kambarių tarnybos vežimėlį su daugybe mūsų užsisakytų patiekalų ir keliais buteliais vyno, maždaug vienuoliktą valandą vakaro.

— Ką čia švenčiat? — paklausė Lili mudviejų su Frane.

— Na, Džonas ką tik užbaigė ilgą distanciją, — juokdamasi atsakė Franė.

— Neturėtum bėgioti parke naktį, Džonai, — susirūpino Lili.

— Bėgau Penktąja aveniu, — tariau. — Tai buvo visiškai saugu.

— Visiškai saugu, — pakartojo Franė ir pratrūko juoktis.

— Kas jai pasidarė? — paklausė manęs Lili, įdėmiai žiūrėdama į Franę.

— Manau, šiandien laimingiausia mano gyvenimo diena, — tebekikendama pasakė Franė.

— O man tai ne kažin koks įvykis, vienas iš daugelio, — paerzinau ją, ir ji metė į mane bandelę. Abu nusijuokėm.

— Dieve mano! — pyktelėjo ant mūsų Lili — ir, regis, pasibjaurėjo pamačiusi, kiek daug mes užsisakėm maisto.

— Mūsų gyvenimas galėjo būti baisiai nelaimingas, — pasakė Franė. — Na, mūsų visų! — pridūrė, tiesiog pirštais imdama salotas; aš atkimšau pirmą butelį vyno.

— Man gyvenimas ir dabar dar gali nenusisekti, — susiraukė Lili. — Jei bus daug tokių dienų kaip šita, — tarė, purtydama galvą.

— Sėsk ir vaišinkis, Lili, — pakvietė Franė, įsitaisiusi prie kambarių tarnybos padengto staliuko ir pradėdama nuo žuvies.

— Taip, tu per mažai valgai, Lili, — pasakiau, imdamasis varlių šlaunelių.