Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Taip, ji barškinasi su manimi “, — būčiau galėjęs atsakyti jam tą naktį Septintojoje aveniu. Bet nepratariau nė žodžio. Tiesiog sustojau ir stovėjau priešais jį, kol įsitikinau, kad jis mane pažino. Jis nebuvo pasikeitęs; man pasirodė beveik toks pat, koks būdavo visada. Ir nors maniau, kad aš tai tikrai pasikeičiau, — žinojau, kad visas tas sunkumų kilnojimas neabejotinai pakeitė bent jau mano kūną , — supratau, kad Franės laiškų dėka mūsų šeima išliko Čiperio Davo atminty (nors gal ne jo širdyje).

Čiperis Davas irgi sustojo vidury Septintosios aveniu. Kiek patylėjęs pusbalsiu tarė:

— Na, tik pažiūrėkit, kas čia.

Viskas tarytum pasaka.

Pažvelgiau į Čiperio Davo draugę ir pasakiau:

— Saugokis, kad jis tavęs neišprievartautų.

Čiperio Davo draugė nusijuokė — tuo savo nervingu, lyg spauste išspaustu juoku, primenančiu lūžinėjančio ledo traškesį ar dūžtančių varveklių dzingsėjimą. Davas irgi sukikeno. Taip visi trys ir stypsojom vidury Septintosios aveniu; kažkoks į miesto centrą lekiantis taksi, išsukęs iš Centrinio Parko Pietinės gatvės, vos mūsų nepervažiavo, bet tik Čiperio mergina krūptelėjo, o mudu su Čiperiu Davu stovėjom lyg suakmenėję.

— Ei, mes vidury gatvės, žinot, — pasakė išsigandusi mergina.

Dabar mačiau, kad ji gerokai jaunesnė už Čiperį. Ji nustraksėjo į rytinę Septintosios aveniu pusę ir ten laukė mudviejų, bet mes nė nekrustelėjom.

— Man buvo malonu gauti žinių iš Franės, — tarė Davas.

— Tai kodėl jai neatrašei? — paklausiau.

— Ei! — riktelėjo mums Davo draugė, ir tą akimirką kitas į miesto centrą važiuojantis taksi garsiai pypindamas metėsi į šalį, kad mūsų neužkliudytų.

— Franė irgi Niujorke? — paklausė manęs Čiperis Davas.

Pasakoje dažnai nesupranti, ko tie žmonės nori. Viskas pasikeitė.

Aš suvokiau, kad nežinau, ar Franė nori pamatyti Čiperį Davą, ar ne. Suvokiau, kad nė nenutuokiu, ką ji jam rašė tuose laiškuose.

— Taip, ji Niujorke, — atsargiai pasakiau. Niujorkas juk didelis miestas; atrodė, kad nėra jokio pavojaus.

— Na, pasakyk jai, kad norėčiau su ja susitikti, — tarė Davas ir jau buvo mane beapeinąs. — Negaliu versti šitos merginos laukti, — dar pašnibždėjo man kaip koks sąmokslininkas; ir netgi mirktelėjo.

Čiupau jį už pažastų ir kilstelėjau į viršų; kaip įžaidėjas, jis svėrė nedaug. Nė nemėgino priešintis; atrodė nuoširdžiai nustebęs, kad aš jį taip lengvai pakėliau. Nežinojau, kaip toliau su juo elgtis; kokią minutę pagalvojau, — bent jau Čiperiui Davui tai tikrai turėjo pasirodyti, kad ne trumpiau negu minutę, — paskui vėl pastačiau jį ant žemės. Tiesiog pastačiau priešais save vidury Septintosios aveniu.

— Ei, jūs, puspročiai! — sušuko Davo draugė; du lyg ir lenktyniaujantys taksi automobiliai pralėkė pro mus iš abiejų pusių — jų vairuotojai laikė nuspaudę garso signalus, taip pypindami ir nuskriejo miesto centro link.

— Pasakyk man, kodėl norėtum susitikti su Frane, — pareikalavau, žiūrėdamas į Čiperį Davą.

— O tu šiek tiek pasipumpavai su štanga, kaip suprantu, — tarė Davas.

— Šiek tiek, — linktelėjau. — Kodėl norėtum susitikti su mano seserimi? — vėl paklausiau.

— Na, be kita ko, norėčiau atsiprašyti, — sumurmėjo Davas, bet aš jo žodžiais, žinoma, netikėjau; melsvose jo akyse vėl įžvelgiau tą pačią ledinę šypseną. Atrodė, kad jis tik truputį išsigando mano raumenų; jo arogancija buvo daug didesnė negu daugumos žmonių širdys ir protai.

— Galėjai atsakyti bent į vieną jos laišką, — tariau. — Galėjai atsiprašyti raštu, bet kada.

— Na, — numykė Davas mindžikuodamas, kaip paprastai mindžikuoja įžaidėjai, laukdami kamuolio. — Na, labai sunku tai išreikšti žodžiais, — pasakė, ir aš vos jo nenudėjau — čia pat, vietoje; galėjau pakęsti beveik viską, tik ne jo atvirumą, o kai išgirdau jį kalbant nuoširdžiai... na, to jau buvo per daug.

Panorau suspausti jį glėbyje — dar smarkiau, negu spaudžiau Arbaiterį, — bet, mūsų abiejų laimei, jis staiga prabilo kitaip. Aš tikriausiai išvedžiau jį iš kantrybės.

— Klausyk, — tarė, — pagal šios šalies ieškinio senaties įstatymą aš jau švarus — juk nieko nenužudžiau. Išprievartavimas, žinok, ne tas pats, kas žmogžudystė.

— Beveik tas pats, — pasakiau. Mūsų vos neužmušė dar vienas taksi.

— Čiperi! — šaukė Davo mergina. — Gal pakviesti policiją?

— Klausyk, — tarė man Davas. — Tiesiog pasakyk Franei, kad man būtų labai malonu su ja susitikti, daugiau nieko. Kaip suprantu, — pridūrė, ir į jo balsą persimetė tas pats šaltis, kurį įžvelgiau akyse, — kaip suprantu, ji norėtų pasimatyti su manimi. Na, juk parašė man tiek laiškų.

Pagalvojau, kad jis kalba taip, lyg reikštų nepasitenkinimą, — lyg mano sesers laiškai būtų jam įkyrėję !

— Jeigu nori su ja susitikti, gali pats jai tai ir pasakyti, — tariau. — Tiesiog palik jai žinutę — tegu ji pati nusprendžia, ar nori tave matyti. Palik žinutę „Stanhopo“ viešbutyje.

— „Stanhopo“ viešbutyje? — nustebo Davas. — Ji ten apsistojusi, tik trumpam atvažiavusi į Niujorką?

— Ne, ji ten gyvena, — pasakiau. — Juk mes — viešbučių savininkų šeima, — priminiau. — Pamiršai?

— O, taip, — nusijuokė Davas, ir aš supratau, kad jam galvoje šmėstelėjo mintis, jog „Stanhopas“ — labai jau didelis žingsnis į priekį nuo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio; nuo abiejų „Naujojo Hampšyro“ viešbučių, nors Davas buvo matęs tik pirmąjį. — Ką gi, — tarė jis, — vadinasi, Franė gyvena „Stanhope“.

— „Stanhopas“ dabar mūsų, jis priklauso mums, — pasakiau.

Aš nė pats nesuprantu, kodėl taip pamelavau; tiesiog turėjau k ą nors tam Davui padaryti. Mačiau, kad jis apstulbo; bent jau tai buvo gana malonu; kažkoks žalias sportinis automobilis pralėkė pro pat Davą — taip arti, kad jam net šalikas supleveno vėjo gūsyje. Jo draugė ryžosi vėl žengti į gatvę; ji atsargiai priėjo prie mudviejų.

— Čiperi, būk geras... — tyliai tarė.

— Turit tik tą viešbutį... ar daugiau? — paklausė manęs Davas, stengdamasis neišsiduoti, kad jam tai daro įspūdį.

— Mums priklauso pusė Vienos, — pasakiau. — Didesnė pusė. Ir „Stanhopas“ tik pirmas iš daugelio — Niujorke, — šnekėjau. — Ketinam užvaldyti visą Niujorką.

— O paskui visą pasaulį? — paklausė Davas. Jo balse vėl suskambo ledinės gaidelės.

— Paklausk Franės, — tariau. — Aš jai pasakysiu, kad gal mėginsi su ja susisiekti.

Jau turėjau pasitraukti nuo Davo, kad jo kaip nors nesužeisčiau, bet išgirdau jo draugę klausiant:

— Kas ta Franė?

— Mano sesuo! — šūktelėjau. — Tavo draugužis ją išprievartavo! Kartu su dviem kitais tipais. Grupinis išprievartavimas!

Šįkart jau nebesijuokė nei Čiperis Davas, nei ta jo draugė; taip ir palikau juos vidury Septintosios aveniu. Net jei būčiau išgirdęs padangų bei stabdžių žviegsmą ir kūnų dunkstelėjimą į metalą arba į grindinį, vis tiek nebūčiau atsigręžęs. Tik vėl pajutęs tarpkojo skausmą ir suvokęs, jog skauda man, o ne kam kitam, aš pamačiau, kad nuėjau per toli. Pralėkiau pro du šimtai dvidešimt antrą Centrinio Parko Pietinės gatvės namą, jau žingsniavau Kolumbo žiedu, taigi turėjau apsisukti ir eiti atgal, į rytus. Kai vėl pamačiau Septintąją aveniu, Čiperio Davo ir jo draugės ten nebebuvo. Pirmą akimirką man į galvą net atėjo mintis, kad gal juos susapnavau.