Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Nuėjęs pažadinau Franką. Jis akimirksniu, kaip perkūno trenktas, atsisėdo lovoje, atmesdamas antklodę ir nustumdamas į šalį manekeną.

— Davas, — pašnibždėjau aš jam. — Čiperis Davas. — Daugiau nieko nesakiau, to pakako; Frankas iškart pabudo — turbūt pasijuto taip, lyg tebestovėtų ant tako trinksėdamas savo cimbolais.

Mes palikom žinutę tėčiui — įrašėm į šalia jo lovos stovintį magnetofoną. Tiesiog pasakėm, kad būsim „Stanhope“.

Tėčiui visai neblogai sekėsi skambinti telefonu; jis skaičiuodavo skylutes. Bet vis tiek dažnai surinkdavo ne tą numerį — ir tada taip supykdavo, kad net imdavo rėkti ant kitame laido gale atsiliepusių žmonių, tarsi jie būtų kalti dėl to, kad jis apsiriko. „Dieve mano! — šaukdavo tėtis. — Jūs pasitikrinkit savo numerį!“ Šitaip, nieko blogo nenorėdamas, nepaleisdamas iš rankų beisbolo lazdos, tėtis terorizavo nemažą Niujorko dalį.

Mudu su Franku sutikom Suzę prie du šimtai dvidešimt antro Centrinio Parko Pietinės gatvės namo durų. Paskui nubėgom net iki Kolumbo žiedo, kol radom taksi. Suzė atlėkė be meškos kostiumo. Ji mūvėjo senomis kelnėmis ir buvo apsivilkusi megztinį ant megztinio, o ant jų dar vieną megztinį.

— Be abejo, ji bijo, — pasakė Suzė mudviem su Franku, kai visi lėkėm per miestą. — Bet ji turi su tuo susidoroti. Baimė — viena iš pirmųjų fazių, mielieji. Paskui, jeigu jai pavyks įveikti šitą sušiktą baimę, ją apims pyktis. Supykusi, — toliau kalbėjo Suzė, — ji išsilaisvins. Štai, pažiūrėkit į mane, — tarė, ir mudu su Franku pažvelgėm į ją, nieko nesakydami. Abu supratom, kad tai ne mūsų galvoms.

Franė, apgaubta vilnone antklode, sėdėjo ant kėdės, pritrauktos prie radiatoriaus; ji žiūrėjo pro langą. Metropoliteno muziejus prieškalėdžio šaltyje atrodė kaip pilis, iš kurios išvyko ir karalius, ir karalienė, — tokia tuščia, kad net valstiečiai bijo prie jos prisiartinti, manydami, jog ji užkeikta.

— Kaip aš dabar kur nors išeisiu ? — pašnibždėjo man Franė. — Juk jis gali tykoti bet kur. Aš bijosiu išeiti į lauką, — pakartojo.

— Frane, Frane, — raminau ją, — jis tavęs nebelies.

— Nieko jai nesakyk, — patarė man Suzė. — Tai nepadės. Daug nešnekėk, geriau klausinėk jos. Paklausk, ką ji norėtų padaryti.

— Ką tu norėtum padaryti, Frane? — paklausė Lili.

— Mes viską dėl tavęs padarysim, tik pasakyk, Frane, — tarė Frankas.

— Pagalvok, gal norėtum, kad kas nors nutiktų, — kalbino Franę meškutė Suzė.

Franė visa drebėjo, kaleno dantimis. Kambaryje buvo tvanku, bet Franę krėtė šaltis.

— Norėčiau jį užmušti, — tyliai tarė Franė.

— Nieko nesakyk, — pašnibždėjo man į ausį meškutė Suzė.

Aš, šiaip ar taip, ir nežinojau, ką galėčiau pasakyti. Mes visi kokią valandą taip ir sėdėjom kambaryje su Frane, žiūrinčia pro langą. Suzė, stengdamasi kaip nors sušildyti, trynė jai nugarą. Franė norėjo man kažką pašnibždėti, taigi aš palinkau prie jos.

— Tau dar skauda? — tyliai paklausė ji. Ir vos pastebimai nusišypsojo; aš taip pat nusišypsojau jai ir linktelėjau. — Man irgi, — šypsodamasi pasakė Franė; bet paskui ji vėl nusuko akis į langą ir tarė: — Norėčiau, kad jis būtų negyvas. — Kiek patylėjusi vėl pakartojo: — Tiesiog negalėsiu niekur išeiti. Valgyti galiu čia, bet kuris nors iš jūsų turi būti su manimi, visą laiką. — Mes ją patikinom, kad būsim. — Užmušti, — pakartojo Franė, kai dangus virš parko jau ėmė blykšti. — Jis gali tykoti bet kur, — pasakė, žiūrėdama, kaip lauke švinta. — Tas šunsnukis! — staiga suriko. — Norėjau jį užmušti!

Mes porą dienų pasikeisdami buvom su ja. Tėčiui pasakėm, jog Franė susirgo gripu ir turi gulėti lovoje, kad spėtų pasveikti iki Kalėdų. Mūsų manymu, tai buvo kaip tik tinkamas melas. Juk Franė ir seniau melavo tėčiui dėl Čiperio Davo: sakė, kad jis ją „sumušė“.

Mes net nebuvom sugalvoję, ką darytume, jei Čiperis Davas vėl paskambintų, — net nenutuokėm, kaip Franė norėtų su tuo susidoroti.

— Norėčiau jį užmušti, — vis kartojo Franė.

Ir Frankas, kai mudu vestibiulyje laukėm „Stanhopo“ lifto, tarė:

— Gal tikrai turėtume jį užmušti. Būtų ramu.

Franė buvo mūsų vadė; kai ji pasimetė, pasimetėm ir mes. Mums reikėjo, kad ji ką nors nuspręstų, tik tada galėjom imtis kokių nors veiksmų.

— Gal jis išvis nebepaskambins, — garsiai mąstė Lili.

— Tu juk rašytoja, Lili, — tarė Frankas. — Turėtum suprasti. Žinoma, kad paskambins.

Frankas šitaip vėl išreiškė savo neigiamą požiūrį į pasaulį — išsakė vieną iš savo mėgstamų niekuo nepagrįstų minčių: kad visada nutinka kaip tik tai, ko tu labiausiai nenori. Kaip rašytoja, ir Lili vėliau pritars tokiai Franko Weltanschauung 16.

Tačiau dėl Čiperio Davo Frankas neklydo; Davas paskambino. Ragelį pakėlė Frankas. Ir labai susinervino; kai išgirdo ledinį Čiperio Davo balsą, kažkoks mėšlungis jį taip ir sutraukė ant sofos; mostelėjęs ranka, Frankas parvertė šalia stovėjusį toršerą — jo gaubtas nuriedėjo per grindis, ir Franė iškart suprato, kas skambina. Ji ėmė klykti ir išlėkė iš svetainės į Lili miegamąjį (į artimiausią slėptuvę); mudu su meškute Suze puolėm paskui ją ir laikėm apkabinę ant Lili lovos, mėgindami nuraminti.

— Eee, ne, dabar jos nėra, — pasakė Frankas Čiperiui Davui. — Gal nori palikti numerį, kuriuo ji galėtų tau paskambinti?

Čiperis Davas Frankui padiktavo savo telefono numerį; tiksliau sakant, du numerius: namų ir darbo. Pagalvojusi apie tai, kad jis kažkur dirba, Franė staiga tarytum atsipeikėjo.

— Kuo jis užsiima? — paklausė ji Franko.

— Na, — tarė Frankas, — jis tik pasakė, kad dirba dėdės firmoje. Juk žinai, kaip dabar visi pučiasi sakydami, kad dirba kokioje nors suknistoje „firmoje“, kad ir kas tai būtų.

— Tai gali būti bet kas, Frane, — tariau. — Teisininkų firma, arba kokio nors verslo.

— O gal prievartautojų firma, — įsiterpė Lili, ir mes pagaliau pamatėm pirmą prošvaistę. Franė nusijuokė.

— Bravo, Frane! — padrąsino ją Frankas.

— Ne žmogus, o tikra mėšlo krūva! — surėkė Franė.

— Bravo, Frane! — pagyrė ją meškutė Suzė.

— Tas šiknius dirba sušiktoj dėdės firmoj! — šūkavo Franė.

— Taigi, — linktelėjau..

Galiausiai Franė pasakė:

— Man nusispjauti, tegu sau gyvena. Aš tik noriu jį išgąsdinti. Noriu, kad jis bijotų, — pridūrė, staiga vėl visa sudrebėdama; ir pravirko. — Jis mane tikrai išgąsdino ! — verkė. — Aš iki šiol jo bijau, dėl Dievo meilės. Noriu išgąsdinti tą išperą, kaip jis išgąsdino mane!

— Čia jau kita šneka, — tarė meškutė Suzė. — Dabar tu pasirengusi su tuo susidoroti.

— Išprievartaukim jį! — pasiūlė Frankas.

— Kas norėtų tai padaryti? — paklausė Lili.

— Aš galėčiau — dėl tokio švento reikalo, — pasakė Suzė. — Bet jam tai, ko gero, patiktų, netgi su manimi. Tuo požiūriu vyrai tikri iškrypėliai. Jie gali tavęs nekęsti, bet jų pimpalams vis tiek patinka.

— Mes negalim jo išprievartauti, — nusprendė Franė.

Supratau, kad Franė jau atsigavo. Ji vėl buvo mūsų vadė.

— Galim jam padaryti, ką tik norim, — paprieštaravo Frankas, mūsų agentas, didysis organizatorius.

— Net jei sugalvotume, kaip būtų galima jį išprievartauti, — tarė Suzė, — net jei rastume jam puikų prievartautoją, manau, kad tai vis tiek būtų ne tas pats: tas šiknius, ko gero, vis tiek patirtų malonumą.