Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tada prabilo Lili, rašytoja. Mūsų kūrėja, mažoji Lili: jos vaizduotė buvo lakiausia.

— Jis nepatirs malonumo, jei manys, kad jį prievartauja meška, — pasakė Lili.

— Sodomija! — džiaugsmingai sušuko Frankas, net suplodamas delnais — lyg norėdamas vėl trinktelėti cimbolais, kaip kadaise jau trenkė Čiperiui Davui. — Tegu meška jį patvarko!

— Palaukit, velniai griebtų! — riktelėjo meškutė Suzė. — Gal jis ir manys, kad jį tvarko meška, bet aš vis tiek žinosiu, kad ten jis. Na, be abejo, viską padarysiu dėl tokio švento reikalo, — šnekėjo Suzė, — dėl tavęs, meilute, — pasakė Franei, — bet leiskit man bent kiek pagalvoti.

— Bet aš nemanau, Suze, kad tau reikėtų jį iš tikrųjų patvarkyti, — pasakė Franė. — Na, galėtum kaip reikiant prigąsdinti ir neidama iki galo.

— Galėtum apsimesti įkaitusia meška, Suze, — tarė Lili.

— Įkaitusia meška! — džiūgavo Frankas. — Čia tai bent! — rėkė kaip koks pusprotis. — Įkaitusi meška visai sužvėrėja! Galėtum netgi apžioti savo šiurpiais nasrais to šikniaus kiaušus ! — šaukė Frankas Suzei. — Tegu mano, kad meška jam pačiulpsi Paskutinį kartą! — pridūrė.

— Galėčiau jį privesti prie beprotybės ribos, — pasakė meškutė Suzė.

— Bet ne toliau, Suze, — įspėjo ją Franė. — Noriu jį tik išgąsdinti.

— Taip, išgąsdinkim — mirtinai, — tarė Frankas, jau pavargęs.

— Ne visai, — pasakė Lili. — Beveik mirtinai.

— Įkaitusi meška: tiesiog puiku, Lili, — pagyriau.

— Tik duokit man vieną dieną, — paprašė Lili.

— Kam, Lili? — nesuprato Suzė.

— Parašysiu scenarijų, — paaiškino Lili. — Man reikia bent vienos dienos, kad galėčiau sukurti gerą scenarijų.

— Aš tave myliu, Lili, — pasakė Franė ir apkabino seserį.

— Tikiuosi, jūs geri aktoriai, — tarė Lili.

— Aš gi mokausi studijoj, dėl Dievo meilės! — suriaumojo Suzė. — Ir dar atsivesiu drauges! Ar sugalvotum vaidmenis dviem mano draugėms, Lili? — paklausė Suzė.

— Moterims — sugalvočiau, — suraukusi antakius atsakė Lili.

— Žinoma, kad moterims! — net pyktelėjo Suzė.

— O aš galėčiau dalyvauti? — pasiprašė Frankas.

— Tu ne moteris, Frankai, — pasakiau. — Gal Lili reikia tik moterų.

— Na, aš žydras, — susierzinęs tarė Frankas. — Ir Čiperis Davas tai žino.

— Galėčiau Frankui gauti puikų kostiumą, — pasakė Lili Suzė.

— Tikrai? Galėtum? — nudžiugo Frankas, jau senokai neturėjęs progų kuo nors persirengti.

— Dabar leiskit man padirbėti, — tarė Lili. Darbštuolė Lili: ji visada per daug dirbo. — Viskas turi būti tiesiog tobula. Kad būtų įtikima, — pasakė, — turim viską gerai apgalvoti.

Staiga Franė paklausė:

— O aš būtinai turiu dalyvauti, Lili?

Matėm, kad ji nenori — arba bijo; ji norėjo, kad tai nutiktų, ir manė, kad norėtų tai pamatyti, bet nežinojo, ar galės dalyvauti.

Aš paėmiau Franę už rankos.

— Tu turėsi jam paskambinti, Frane, — pasakiau, ir ji vėl sudrebėjo.

— Turėsi tik pakviesti jį čia, — tarė Lili. — O kai jis ateis, tau daug kalbėti nereikės. Tau nieko nereikės daryti, tikrai, — patikino. — Bet jam paskambinti turėsi tu.

Franė vėl žiūrėjo pro langą. Aš tryniau jai pečius, kad jos taip nekrėstų šaltis. Frankas glostė plaukus; jis turėjo nemalonų įprotį glostyti mylimus žmones — kaip kokius šunis.

— Nagi, Frane, — šnekėjo Frankas. — Tau pavyks.

— Tu turi tai padaryti, meilute, — tyliai tarė meškutė Suzė, draugiškai uždedama leteną Franei ant rankos.

— Dabar arba niekada, Frane. Prisimeni? — pašnibždėjau. — Tiesiog užbaikim visa tai, — pasakiau, — ir tada visi galėsim grįžti prie savo reikalų — toliau gyventi savo gyvenimą.

— Toliau gyventi savo gyvenimą, — patenkinta pakartojo Franė. — Gerai, — sušnibždėjo. — Jei Lili galės parašyti scenarijų, tai aš, po velnių, kaip nors jau paskambinsiu.

— Jeigu jau taip, tai dabar visi eikit iš čia, — tarė Lili. — Man reikia padirbėti, — pasakė labai susirūpinusi.

Mes visi nuėjom pas Franką palinksminti tėčio.

— Tėčiui — nė žodžio, — pasakė Franė. — Bus geriau, jeigu jis nieko apie tai nežinos.

Tėtis, mano supratimu, ir taip jau beveik niekada nieko nežinodavo. Bet atėję pas Franką išgirdom, kad tėtis pagaliau šį tą nusprendė. Turėdamas visišką pasirinkimo laisvę, tėtis niekaip negalėjo sugalvoti, Ajovos Bobo žodžiais tariant, „žaidimo taktikos“; jis vis dar nežinojo, kuo norėtų užsiimti. Sėkmė tėčiui buvo neįprastas dalykas. Bet kai mes, džiugiai nusiteikę, suėjom į Franko butą, tėtis dėl kai ko vis dėlto jau buvo apsisprendęs.

— Noriu to aklųjų šuns — vedlio, — pareiškė tėtis.

— Bet tu gi turi mus, tėtuk, — pasakė Frankas.

— Visada šalia yra kas nors, kas gali tave nuvesti, kur tik panorėsi, — tariau.

— Ne tik dėl to, — paaiškino tėtis. — Tiesiog noriu, kad prie manęs nuolat būtų koks nors gyvūnas.

— Puiku, — pasakė Franė. — Gal pasisamdyk Suzę?

— Suzė turėtų liautis apsimetinėjusi meška, — tarė tėtis. — Mums nederėtų jos skatinti. — Mes visi atrodėm prasikaltę, o Suzė džiugiai šypsojosi; tėtis mūsų veidų, žinoma, nematė. — Be to, Niujorkas — baisus miestas meškai. Man atrodo, kad meškų laikai, deja, jau pasibaigė, — atsiduso tėtis. — O geras šuo vedlys... Na, suprantat... — tarė, truputį sutrikęs, nenorėdamas prisipažinti, kad jaučiasi vienišas, — su juo galėčiau pasišnekėti. Na, jūs visi turit savo gyvenimą — arba turėsit. O aš norėčiau šuns, iš tikrųjų. Svarbiausia ne tai, kad šuo vedlys mane vedžios. Aš tiesiog noriu turėti mielą šunelį. Ar galiu? — paklausė.

— Žinoma, tėtuk, — tarė Frankas.

Franė pabučiavo tėtį ir pažadėjo, kad padovanosim jam šunį per Kalėdas.

— Taip greit? — nustebo tėtis. — Manau, nereikėtų skubėti, kai renkiesi šunį vedlį. Na, būtų daug keblumų, jei nupirktumėt prastai dresuotą.

— Viskas įmanoma, tėtuk, — pasakė Frankas. — Aš tuo pasirūpinsiu.

— Oi, dėl Dievo meilės, Frankai, — susiraukė Franė. — Mes visi nupirksim tėčiui šunį, jei tu neprieštarauji.

— Ir dar... — tarė tėtis. Meškutė Suzė uždėjo leteną man ant rankos, tarytum netgi ji būtų žinojusi, ką tuoj išgirsime. — Ir dar norėčiau... — pakartojo tėtis. Mes tylėjom — nujautėm, ką jis pasakys. — Norėčiau, kad tas šuo nebūtų panašus į Bėdą, — pasakė tėtis. — Jūs turit akis, taigi jūs ir išrinksit šunį. Tik žiūrėkit, kad būtų nė kiek nepanašus į Bėdą.

Taigi Lili sukūrė tiesiog pasakišką scenarijų, ir mes visi atlikom savo vaidmenis. Visi vaidinom puikiai — taip, kaip reikėjo pagal Lili parašytą scenarijų. Paskutinę darbo dieną prieš tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų Kalėdas Franė giliai įkvėpė ir paskambino Čiperiui Davui į tą jo „firmą“.

— Sveikas, čia aš! — linksmai tarė. — Man reikia su tavimi susitikti, būtinai reikia, gal nueitume kur priešpiečių, — pasakė Franė Čiperiui Davui. — Taip, čia Franė Beri. Gali užvažiuoti manęs pasiimti, bet kada. Taip, „Stanhope“, tūkstantis keturi šimtai pirmame numeryje.

Tada Lili pagriebė ragelį ir irzliu balsu, kaip kalbėtų suirzusi slaugytoja, pasakė Franei (garsiai, kad girdėtų ir Čiperis Davas):