Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Aš net nežinau, ar meškos išvis kada nors įsiaistrina. Tačiau tai nesvarbu, kaip pasakytų Frankas.

Svarbiausia, kad Čiperis Davas patikėjo. Ruti pradėjo atsargiai kasyti Suzei užausius.

— Matai jį? Matai? Tą vyruką, ten, — meiliai kalbėjo Ruti. Ir meškutė Suzė ėmė linguoti į šonus, nenustygdama vietoje; paskui uosdama orą žengė prie Čiperio Davo.

— Ei, klausyk... — buvo besakąs man Davas.

— Geriau nedaryk staigių judesių, — perspėjau jį. — Meškos to nemėgsta.

Davas sustingo. Suzė ėmė jį visą uostinėti — iš lėto, neskubėdama. Pavargęs Frankas miegamajame išsitiesė ant lovos.

— Noriu tau patarti, — pasakė Frankas Čiperiui Davui. — Tu mane išmokei smagintis purvynuose, taigi dabar aš tau patarsiu, kaip reikia elgtis su meškomis.

— Ei, prašau tavęs... — tyliai kreipėsi į mane Čiperis Davas.

— Svarbiausia, — šnekėjo Frankas, — nejudėk. Nesipriešink , kad ir ką ji darytų. Meškai labai nepatinka, kai koks tipelis pradeda kaip nors priešintis.

— Tiesiog atsipalaiduok, biče, — svajingai tarė Ruti.

Priėjau prie Davo ir atsegiau jo diržo sagtį; jis mėgino mane sulaikyti, bet aš jį dar kartą perspėjau:

— Nedaryk staigių judesių.

Kai tik Davo kelnės šleptelėjo ant kilimo, meškutė Suzė įbedė snukį jam į tarpukojį.

— Patarčiau sulaikyti kvėpavimą, — pasakė Frankas iš miegamojo.

Tada atėjo laikas pasirodyti Lili. Ir ji pasirodė. Davas turbūt manė, kad ji įėjo iš koridoriaus, atsirakinusi duris savo raktu.

Mes visi sužiurom į mažaūgę slaugytoją; Lili atrodė supykusi.

— Nujaučiau, kad vėl imsitės savo nesąmonių, Frane, — papriekaištavo Lili pacientei. Franė susirietė ant sofos, nusigręžė nuo mūsų.

— Jūs — jos slaugytoja, ne motina, — piktai atšoviau Lili.

— Jai visa tai nė kiek nepadeda — šitas beprotiškas prievartavimas, prievartavimas ir prievartavimas ! — užsipuolė mane Lili. — Kaskart, kai tik meška užsinori, atsitempiat čia ką nors — savo nuožiūra — ir prievartaujat, nors aš jums sakau, kad jai visa tai nepadeda.

— Bet Franei tik tai ir patinka, — suniurzgė Frankas.

— Labai blogai, kad jai tai patinka, — pasakė Lili — kaip užsispyrusi, bet gera slaugytoja, kokia iš tikrųjų ir buvo.

— Nagi, klausykit, — tariau. — Šitas ypatingas. Šitas išprievartavo ją! — riktelėjau Lili.

— Jis mane privertė krušti purvyną! — pasiskundė Frankas.

— Jei leistumėt patvarkyti šitą, — prašiau Lili, — daugiau nieko neprievartautume.

— Tušti žodžiai! — tarė Lili, sunerdama rankutes ant mažos krūtinytės.

— Tikrai, patikėkit! — sušuko Frankas. — Tik šitą dar patvarkysim. Tik šitą, ir viskas.

— Erl! — suurzgė Suzė, ir aš jau maniau, kad Davas nualps. Suzė garsiai šnarpštė, uostydama Davo tarpukojį. Atrodė, kad ir meška nori pasakyti, jog ją ypač domina šitas tipas.

— Prašau jūsų, prašau!.. — ėmė klykti Davas. Suzė jį parvertė, trinktelėjusi per pakinklius, ir visu svoriu užgulė jam krūtinę.

Vieną didžiulę leteną — tikrą leteną — ji uždėjo tiesiai ant jo kiaušų. — Prašau!.. — rėkė Davas. — Būkit geri! Prašau!..

Čia ir baigėsi Lili parašytas scenarijus. Čia mes turėjom liautis. Visi jau buvom pasakę visus savo vaidmenų žodžius, išskyrus Lili.

Lili dar turėjo tarti: „Daugiau nebus jokių prievartavimų, jokių — tai paskutinis mano žodis.“ Tada aš turėjau pakelti Davą nuo grindų ir išmesti į koridorių.

Bet Franė pakilo nuo sofos ir prasibrovė pro mus; ji priėjo prie Davo.

— Gana, Suze, — pasakė Franė, ir Suzė nulipo nuo Davo. — Užsimauk kelnes, Čiperi, — paliepė Franė. Jis mėgino stotis, bet pargriuvo; paskui, šiaip taip atsistojęs, užsitraukė kelnes. — Ir kitą kartą, kai jas nusimausi , kad ir su kuo būtum, — pasakė Franė Čiperiui Davui, — noriu, kad galvotum apie mane.

— Apie mus visus, — tarė Frankas, išeidamas iš miegamojo.

— Prisimink mus, — pasakiau Čiperiui Davui.

— Jeigu mus dar kada nors pamatysi, geriau spruk šalin, — perspėjo Davą milžinė Ruti. — Bet kuris iš mūsų gali tave nudobti, biče, — pridūrė, nė kiek nejuokaudama.

Meškutė Suzė nusiėmė meškos galvą; jai niekad nebereikės jos dėtis. Į meškos kostiumą ji kartais dar įlįs tik norėdama papokštauti. Suzė pažvelgė Čiperiui Davui į akis. Pirmarūšė isterikė, pravarde Suskė, atsikėlė nuo kilimo ir taip pat priėjo pažiūrėti į Čiperį Davą. Ji kurį laiką stebeilijo į jį, lyg norėdama gerai įsiminti; paskui gūžtelėjo pečiais, prisidegė cigaretę ir nusisuko.

— Kai matysi kokį atdarą langą, nepraeik pro šalį! — dar šūktelėjo Frankas nuspūdinančiam Davui; Davas ėjo prisilaikydamas koridoriaus sienos. Negalėjom nepastebėti, kad jis prisišlapinęs kelnes.

Čiperis Davas slinko kaip koks orientacijos netekęs pacientas, ligoninėje ieškantis vyrų tualeto; vilkosi lyg dvejodamas — kaip žmogus, kuris nežino, kas jam nutiks tame tualete, ir netgi nelabai suvokia, ką turės daryti, kai prieis prie pisuaro.

Ir tada mus — visus — staiga persmelkė tas pirmasis nusivylimo jausmas, apie kurį negali neužsiminti sąžiningai pasakodamas apie kerštą. Kad ir ką mes padarėm, tikrai nebuvo taip baisu, kaip tai, ką Davas kadaise padarė Franei, — o jeigu būtų buvę taip pat baisu, tai to jau būtų buvę per daug.

Turbūt iki pat mirties neatsikratysiu jausmo, kad tebelaikau Čiperį Davą pakėlęs už pažastų — ir jo kojos tabaluoja virš Septintosios aveniu grindinio. Iš tikrųjų nieko daugiau ir negalėjau jam padaryti, tik vėl pastatyti priešais save; ir niekada nieko daugiau negalėsiu jam padaryti: taip jau yra, kad susidūrę su tokiais čiperiais davais mes tik pakeliam juos ir vėl pastatom ant žemės.

Galėtumėt pamanyti, kad tai jau viskas. Lili parodė savo sugebėjimus: sukūrė tikrą operą, tikrų tikriausią pasaką. Meškutė Suzė iki galo suvaidino savo vaidmenį; kaip meška, ji išreiškė viską, ką norėjo išreikšti; meškos kostiumą ji pasiliko tik kaip brangų atminą, ir kad galėtų kartais palinksminti vaikus — ir, žinoma, apsivilkti per Heloviną. Tėtis netrukus gavo šunį vedlį — kaip Kalėdų dovaną. Tai buvo pirmas iš keleto jo šunų vedlių. Turėdamas gyvūną, su kuriuo galėjo šnekėtis, tėtis pagaliau apsisprendė, kuo norėtų užsiimti visą likusį gyvenimą.

— Štai ir prasideda mūsų tolesnis gyvenimas, — susijaudinusi ir gal kiek nerimaudama pasakė Franė. — Šitas suknistas mūsų tolesnis gyvenimas. Pagaliau.

Tą dieną, kai Čiperis Davas iš „Stanhopo“ išspūdino atgal į savo „firmą“, atrodė, kad nė vienam iš mūsų — išlikusių gyvų — nieko blogo nebenutiks; atrodė, kad mums viskas puikiai pavyko. Franė dabar galėjo laisvai rinktis gyvenimo kelią; Lili su Franku jau buvo pasirinkę — arba, kaip sakoma, jų gyvenimo kelias jau buvo pasirinkęs juos. Tėčiui reikėjo tik truputį pabendrauti su gyvūnu, kad susivoktų savyje ir pagaliau apsispręstų. Aš žinojau, kad amerikiečių literatūros specialisto diplomas, kurį gavau baigęs Austrijos universitetą, ne ką tereiškia, bet nieko daugiau ir neturėjau daryti, tik rūpintis tėčiu — ir, kai tik prireiks, nukelti naštą nuo brolio ir seserų pečių.

Tačiau mes visi, užsižiūrėję į prieškalėdžio puošmenas, karštligiškai stengdamiesi susidoroti su Čiperiu Davu, pamiršom tą šmėklą, kuri mus persekiojo nuo pat pradžių. Kaip kiekvienoje pasakoje, kai jau manai, kad pagaliau išėjai iš miško, paaiškėja, jog tai dar toli gražu ne viskas; kai jau atrodo, kad išėjai, staiga pasijunti tebesąs pačioje tankmėje.