Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ir jis, be abejo, priklausė tau , — tarė tėčiui Lili.

— Juk sakei, kad galiu daryti viską, ką tik panorėsiu, ar ne, Frankai? — paklausė tėtis.

— Sapne tu buvai“ Arbutnoto prie jūros“ savininkas ? — pasitikslino Frankas. — Ir ten viskas buvo sutvarkyta?

— Tas viešbutis vėl buvo atviras poilsiautojams, tėtuk? — paklausė Franė.

— Vėl atviras poilsiautojams, — tarė tėtis, linktelėdamas galvą; Zacher irgi linktelėjo.

— Čia ir yra tai, ko tu norėtum? — paklausiau tėčio. — Norėtum, kad „Arbutnotas prie jūros“ priklausytų tau?

— Na, — tarė tėtis, — pavadinimą, be abejo, reikėtų pakeisti.

— Be abejo, — nusišypsojo Franė.

— Trečias „Naujojo Hampšyro“ viešbutis! — sušuko Frankas. — Lili! — riktelėjo. — Tu tik pagalvok! Dar vienas televizijos serialas!

— Dar rimtai nepradėjau rašyti ir pirmojo scenarijaus, — susirūpino Lili.

Franė priklaupė prie tėčio; uždėjo ranką jam ant kelio; Zacher palaižė jai pirštus.

— Vėl nori tuo užsiimti? — paklausė Franė tėčio. — Nori vėl viską pradėti iš naujo? Juk supranti, kad tai visai nebūtina.

— Bet kuo gi daugiau aš galėčiau užsiimti, Frane? — šypsodamasis tarė tėtis. — Čia jau bus paskutinis — tikrai, — pasakė mums visiems. — Jei nesugebėsiu „Arbutnoto prie jūros“ paversti puikiu viešbučiu, tada jau tikrai iškelsiu baltą vėliavą.

Franė pažvelgė į Franką ir gūžtelėjo pečiais; aš irgi, o Lili tik užvertė akis. Frankas tarė:

— Ką gi, manau, nebus sunku sužinoti, kiek tas viešbutis kainuoja ir kam priklauso.

— Nenoriu to tipo matyti, jeigu jis tebėra savininkas, — pasakė tėtis. — Nenoriu matyti to šunsnukio.

Tėtis mums visada aiškiai pasakydavo, ko nenori „matyti“, bet mes paprastai susilaikydavom nepriminę jam, kad jis, šiaip ar taip, nieko ir nepamatys.

Franė pareiškė, kad ir ji nenori matyti to baltu smokingu vilkėjusio vyriškio, o Lili pasiskundė, kad ir taip jau nuolat jį mato — sapnuose; taigi jis jai gerokai įgrisęs.

Todėl mudu su Franku turėjom išsinuomoti automobilį ir dviese trenktis į Meiną; pakeliui Frankas dar pamokė mane vairuoti. Nukeliavę vėl pamatėm „Arbutnoto prie jūros“ griuvėsius. Ir padarėm išvadą, kad griuvėsiai beveik nesikeičia: visi galimi pokyčiai paprastai įvyksta per tą gana ilgą laiką, kai griuvėsiai po truputį virsta griuvėsiais. O paskui, jau tapę griuvėsiais, jie tokie ir būna. Mudu su Franku pastebėjom keletą naujų vandalizmo žymių, bet apskritai, kaip supratom, niokoti griuvėsius nelabai įdomu, todėl ta vieta atrodė beveik taip pat kaip tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštųjų rudenį, kai visi buvom nuvykę į „Arbutnotą prie jūros“, regis, tik tam, kad pamatytume Erlo mirtį.

Iškart atpažinom prieplauką, ant kurios buvo nušautas mūsų senasis meškinas, Meino Valstija, nors ta prieplauka, — kaip ir visos kitos, esančios netoliese, — buvo perstatyta, o vandenyje plūduriavo daug naujų katerių. „Arbutnotas prie jūros“ atrodė kaip koks vaiduoklių miestas, užtat žavus žvejų kaimelis — šalia viešbučio teritorijos — buvo pavirtęs ne itin tvarkingu turistų miesteliūkščiu. Ten buvo valčių prieplauka, kur galėjai išsinuomoti laivelį ir nusipirkti nereidžių, ir akmenuotas viešasis paplūdimys, puikiai matomas iš privataus „Arbutnoto prie jūros“ paplūdimio. Kadangi niekas nieko nebeprižiūrėjo, vargu ar privatus paplūdimys dar buvo laikomas privačiu. Kai mudu su Franku lankėmės „Arbutnote“, tame paplūdimyje iškylavo dvi šeimos: viena atplaukusi valtimi, o kita prie pat pakrantės privažiavusi automobiliu. Ta šeima, be abejo, atvyko tuo pačiu „privačiu“ keliuku, kuriuo važiavom ir mudu su Franku, pro išblukusią iškabą, kurioje vis dar buvo parašyta: UŽDARYTA IKI KITO SEZONO!

Grandinė, kadaise ištempta skersai to keliuko, jau senai buvo nuplėšta ir nuvilkta į šalį.

— Reikės sukišti nežmoniškai daug pinigų, kad šita vieta būtų bent jau tinkama gyventi, — tarė Frankas.

— Na, jeigu jie išvis norės parduoti, — pasakiau.

— Ir kas gi, dėl Dievo meilės, galėtų laikytis įsikibęs tokios griuvenos? — sušuko Frankas.

Meino valstijos Bato mieste esančioje nekilnojamojo turto agentūroje mudu su Franku sužinojom, kad „Arbutnotas prie jūros“ vis dar priklauso tam baltu smokingu vilkėjusiam vyriškiui — ir kad tas vyriškis dar gyvas.

— Norite pirkti senio Arbutnoto viešbutį?! — apstulbo nekilnojamojo turto pardavimo agentas.

Mes labai apsidžiaugėm išgirdę, kad „senis Arbutnotas“ išvis egzistuoja.

— Bendrauju tik su jo advokatais, — pasakė nekilnojamojo turto pardavimo agentas. — Jie jau daug metų mėgina kaip nors iškišti tą viešbutį. Senis Arbutnotas gyvena Kalifornijoje, — pridūrė agentas, — bet turi advokatų visoje šalyje. Tas, su kuriuo dažniausiai tvarkau reikalus, dirba Niujorke.

Manėm, jog reikės tik pranešti tam Niujorke dirbančiam advokatui, kad ketiname pirkti viešbutį, tačiau, kai grįžom į Niujorką, Arbutnoto advokatas pasakė, kad Arbutnotas nori mus pamatyti.

— Turėsime skristi į Kaliforniją, — tarė Frankas. — Sprendžiant iš balso, senis Arbutnotas visiškai sudūlėjęs, kaip koks Habsburgas, bet jis neparduos viešbučio nesusipažinęs su mumis.

— Dieve mano, — atsiduso Franė. — Labai jau brangi kelionė vien tam, kad susipažintumėt su kažkokiu seniu!

Frankas jai pasakė, kad Arbutnotas mums apmokės kelionės išlaidas.

— Jis tikriausiai nori iš jūsų pasijuokti, — spėjo Franė.

— Turbūt nori susipažinti su dar didesniu pamišėliu negu jis, — tarė Lili.

— Negaliu patikėti, kad man taip pasisekė! — sušuko tėtis. — Tik pamanykit, jis vis dar parduodamas!

Mudu su Franku nusprendėm, jog neverta tėčiui daug pasakoti apie tuos griuvėsius — ir apie apsmurgusį turistų miesteliūkštį, besiplečiantį aplink jo išsvajotąjį“ Arbutnotą prie jūros“.

— Jis vis tiek viso to nepamatys, — sušnibždėjo Frankas.

Džiaugiuosi, kad tėtis taip ir nepamatė senio Arbutnoto, to į aną pasaulį beiškeliaujančio nuolatinio „Beverli Hilso“ viešbučio gyventojo. Los Andželo oro uoste mudu su Franku išsinuomojom automobilį, jau antrą per tą savaitę, ir nuvažiavom susitikti su nusenusiu Arbutnotu.

Liukso numeryje, prie kurio buvo atskiras palmių sodelis, radom senuką su jį prižiūrinčia slaugytoja, šalia besisukiojančiu advokatu (dirbančiu Kalifornijoje) ir, kaip netrukus paaiškėjo, mirtina emfizema. Pagalvėmis paramstytas senukas sėdėjo įmantrioje ligoninės lovoje ir labai atsargiai kvėpavo šalia kelių vienas prie kito sustatytų kondicionierių.

— Los Andželas man patinka, — gaudydamas orą pasakė Arbutnotas. — Čia ne tiek daug žydų, kiek Niujorke. O gal aš galų gale įgijau imunitetą žydams? — pridūrė. Ir staiga kosulio priepuolis, užklupęs netikėtai (ir tarytum iš šono), nubloškė jį ant ligoninės lovos krašto; atrodė, kad jis paspringo visa kalakuto šlaunimi ir jau nebeatsigaus, kad toks atkaklus antisemitizmas galiausiai jį nuvarys į kapus (neabejoju, kad Froidas būtų apsidžiaugęs), bet priepuolis kaip staiga prasidėjo, taip staiga ir baigėsi, ir senukas nurimo. Slaugytoja supureno jam pagalves; advokatas padėjo Arbutnotui ant krūtinės kažkokius iš pažiūros svarbius dokumentus ir padavė rašiklį, kurį senukas paėmė drebančia ranka.

— Aš jau mirštu, — pasakė Arbutnotas mudviem su Franku, tarsi tai nebūtų buvę aišku iš pirmo žvilgsnio. Jis vilkėjo balta šilkine pižama; atrodė taip, lyg jam būtų maždaug šimtas metų, ir svėrė tikrai ne daugiau negu kokius dvidešimt tris kilogramus.