Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Jie sakosi nesą žydai, — pasakė Arbutnotui advokatas, rodydamas į Franką ir mane.

— Todėl ir norėjote mus pamatyti? — paklausė Frankas senuko. — Galėjote tai sužinoti telefonu.

— Gal aš ir mirštu, — tarė Arbutnotas, — bet savo turto žydams neparduosiu.

— Mūsų tėvas, — pasakiau jam, — buvo artimas Froido draugas.

— Ne to Froido, — norėjo paaiškinti Arbutnotui Frankas, bet senukas vėl užsikosėjo ir negirdėjo, ką Frankas jam sako.

— Froido? — po kurio laiko krenkšdamas ir spjaudydamasis paklausė Arbutnotas. — Aš irgi pažinojau vieną tokį Froidą! Jis buvo žydas, gyvūnų dresuotojas. Bet žydai nemoka elgtis su gyvūnais, — kaip kokią paslaptį pasakė mums Arbutnotas. — Gyvūnai tai jaučia, suprantat? Jie iškart pajunta, kad žmogus įtartinas, — paaiškino. — Tas Froidas, kurį pažinojau, buvo kvailas žydelis ir dresavo gyvūnus. Mėgino dresuoti meškiną, bet tas meškinas jį suėdė! — net sustugo iš pasitenkinimo Arbutnotas — ir jį vėl ištiko kosulio priepuolis.

— Antisemitiškai nusiteikęs meškinas? — paklausė Frankas, ir Arbutnotas taip užsikvatojo, kad aš net pamaniau, jog tuoj prasidėsiantis dar vienas priepuolis jį tikrai pribaigs.

— Aš ir norėjau jį pribaigti, — vėliau pasakė man Frankas.

— Jūs tikriausiai išsikraustėt iš proto, jei norit pirkti tą viešbutį, — tarė Arbutnotas. — Na, negi nežinot, kur yra Meinas ? Kur velniai peri vaikus! Nėra normalaus susisiekimo nei traukiniais, nei lėktuvais. Važiuoti ten automobiliu — irgi tikra kankynė, pernelyg toli ir nuo Niujorko, ir nuo Bostono; ir kai galiausiai ten nusigauni, vanduo būna per šaltas, o vabzdžiai kanda taip, kad per valandą gali mirtinai nukraujuoti. Aukščiausios klasės buriuotojai ten nebeužklysta — na, buriuotojai, turintys pinigų, — pasakė Arbutnotas. — Jei turi šiek tiek pinigų, Meine tiesiog nerandi, kur galėtum juos išleisti! — paaiškino. — Ten net prostitučių nėra.

— Bet mums ten vis tiek patinka, — pasakė Frankas.

— Jie tikrai ne žydai, a? — paklausė Arbutnotas savo advokato.

— Ne, — atsakė advokatas.

— Iš jų išvaizdos sunku suprasti, — tarė Arbutnotas. — Seniau iš pirmo žvilgsnio atpažindavau žydą, — paaiškino mums. — Bet dabar jau mirštu, — pridūrė.

— Nekas, — tarė Frankas.

— Meškinas Froido nesuėdė , — pasakiau Arbutnotui.

— Tą Froidą, kurį aš pažinojau, tikrai suėdė, — tvirtino Arbutnotas.

— Ne, — paprieštaravo Frankas. — Tas Froidas, kurį pažinojote, buvo didvyris.

— Tik jau ne tas Froidas, — irzliai ginčijosi senis Arbutnotas. Slaugytoja pamatė, kad jam nuo smakro varva seilės, ir jas nuvalė — atsainiai, lyg dulkes nuo stalo.

— Froidas, kurį mes abu pažinojom, — pasakiau, — išgelbėjo Vienos valstybinės operos teatrą.

— Viena! — sušuko Arbutnotas. — Vienoje pilna žydų! — riktelėjo.

— Dabar Meine jų dar daugiau, negu būdavo kadaise, — paerzino jį Frankas.

— Ir Los Andžele, — pridūriau.

— Šiaip ar taip, aš jau mirštu, — tarė Arbutnotas. — Ačiū Dievui.

Jis pasirašė jam ant krūtinės padėtus dokumentus, ir advokatas padavėjuos mums. Štai taip tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt penktais metais Frankas nupirko „Arbutnotą prie jūros“ ir dešimt hektarų žemės Meino pakrantėje. „Pusvelčiui“, kaip vėliau pasakė Franė.

Seniui Arbutnotui ant veido vešėjo kone dangaus žydrumo apgamas, o ausys buvo ryškiai violetinės nuo gencianvioleto, senovinio vaisto nuo grybelio. Atrodė, kad kažkoks plačiai išsikerojęs grybas ėda Arbutnotą iš vidaus.

— Luktelkit, — tarė Arbutnotas, kai jau buvom beišeiną, ir tas žodis burbuliuojančiu aidu atsikartojo jo krūtinėje. Slaugytoja vėl supureno pagalves; advokatas garsiai užsegė portfelį; burzgiančių kondicionierių atšaldytas kambario oras mudviem su Franku priminė kriptą, tą Vienos Kaisergruft, kurioje guli beširdžiai Habsburgai. — Ką ketinat daryti? — pasmalsavo Arbutnotas. — Ką, po velnių, tame sklype veiksit?

— Ten bus komandosų mokomoji stovykla, — pasakė seniui Arbutnotui Frankas. — Izraelio kariuomenės.

Mačiau, kad Arbutnoto advokatas vos pastebimai šyptelėjo; kaip tik dėl tokio keisto šypsnio mudu su Franku vėliau pervertėm mums įteiktus dokumentus, norėdami pažiūrėti, kokia to advokato pavardė. Jo vardas ir pavardė buvo Irvingas Rozenmanas, ir nors jis buvo kilęs iš Los Andželo, mudu su Franku neabejojom, kad tas Rozenmanas — žydas.

Senis Arbutnotas nesišypsojo.

— Izraelio komandosų? — dar paklausė jis.

— Ra ta ta ta ta! — tarė Frankas, pamėgdžiodamas kulkosvaidį.

Manėm, kad Irvingas Rozenmanas tuoj visas sulįs į kondicionierių, kad tik nesusijuoktų.

— Meškos juos patvarkys, — kažkaip keistai pasakė Arbutnotas. — Galiausiai meškos patvarkys visus žydus, — pridūrė. Kvaila neapykanta, iškreipusi seną jo veidą, buvo taip pat aiškiai matoma praeities liekana kaip ir ausis nudažęs gencianvioletas.

— Malonios mirties! — palinkėjo Arbutnotui Frankas.

Arbutnotas užsikosėjo; dar norėjo kažką pasakyti, bet niekaip negalėjo liautis kosėjęs. Mostelėjo slaugytojai, kad prieitų arčiau; jai, pripratusiai prie jo kosulio, regis, nebuvo sunku suvokti, ką jis ten kvenkščia; slaugytoja rankos mostu liepė mums išeiti iš Arbutnoto kambario, paskui ir pati išėjo į koridorių ir pasakė, ką Arbutnotas prašė mums perduoti.

— Jis sako, kad jo mirtis bus tokia maloni, kokią tik galima nusipirkti už pinigus, — tarė slaugytoja. Be to, Arbutnotas dar pridūręs, kad mudu su Franku apie tokią mirtį galime tik pasvajoti.

Mudu su Franku nesugalvojom, ką dar galėtume pasakyti seniui Arbutnotui, todėl ir neprašėm, kad slaugytoja jam ką nors perduotų. Buvom patenkinti, kad paliekam jį galvojantį apie Izraelio komandosus Meino pakrantėje. Atsisveikinę su Arbutnoto slaugytoja ir Irvingu Rozenmanu, parskridom į Niujorką — su trečiuoju „Naujojo Hampšyro“ viešbučiu Franko kišenėje.

— Gal tu jį ten ir laikyk, Frankai, — pasakė Franė. — Savo kišenėje.

— Tu niekaip nepaversi tų griuvėsių normaliu viešbučiu, — protino tėtį Lili. — Laiko nesugrąžinsi.

— Mes pradėsim labai kukliai, — patikino Lili tėtis.

Sakydamas „mes“, tėtis turėjo omeny save ir mane. Aš jam pažadėjau, kad važiuosiu su juo į Meiną ir padėsiu įsukti verslą.

— Vadinasi, tu toks pat pakvaišęs kaip ir jis, — tada pasakė man Franė.

Bet man į galvą buvo atėjusi puiki mintis, apie kurią nieko nepasakojau tėčiui. Jeigu, anot Froido, sapnas yra troškimo išsipildymas, tai tą patį — irgi Froido žodžiais tariant — galima pasakyti ir apie pokštus. Pokštas — taip pat savotiškas troškimo išsipildymas. Aš sumaniau iškrėsti tėčiui pokštą. Nuo tada taip ir pokštauju — jau daugiau negu penkiolika metų. Kadangi tėčiui jau per šešiasdešimt, manau, galiu sakyti, kad pokštas nusisekė ir niekas man neprikirpo uodegos.

Paskutinis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis iš tikrųjų niekada nebuvo ir nebus viešbutis. Tai ir yra pokšto, kurį prieš penkiolika metų sumaniau iškrėsti tėčiui, esmė. Už pirmąją Lili knygą, „Mėginimą paaugti“, gavom tiek pinigų, kad tikrai galėjom atstatyti „Arbutnotą prie jūros“; o kai tas romanas buvo ekranizuotas, būtume galėję susigrąžinti ir Froido viešbutį. Gal tada jau būtume įpirkę ir „Sacher“ — ar bent jau „Stanhopą“. Bet aš žinojau, jog nebūtina trečiojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio paversti tikru viešbučiu.