Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Manau, jog rašytojas turi labiau pasistengti, jei trokšta, kad jo esybė būtų matoma. Visada norėjau parašyti apie tai laišką Donaldui Džastisui, bet gal pakaks ir to, kad aš jį mačiau, nors tik vieną kartą ir iš toli. Jei to, kas jame geriausia ir tyriausia, nebūtų jo eilėraščiuose, tai jis nebūtų geras rašytojas. O kadangi jo eilėraščiuose neabejotinai galima įžvelgti stiprybę ir gėrį, susipažinęs su juo aš gal nusivilčiau. Ne, nemanau, kad jis pasirodytų esąs koks neišmanėlis. Jis tikriausiai nuostabus žmogus. Bet vargu ar gali būti toks tobulas kaip jo eilėraščiai; jo eilėraščiai tokie didingi, kad jis pats tikrai jiems neprilygtų. O dėl Lili, tai čia daug kas, žinoma, buvo kitaip: jos kūryba neprilygo jai pačiai — ir ji tai suprato. Lili žinojo, kad jos kūriniai ne tokie patrauklūs kaip ji pati, ir norėjo, kad viskas būtų atvirkščiai.

Franę išgelbėjo ne tik tai, kad kino žvaigžde būti lengviau negu rašytoja. Franė nepražuvo dar ir todėl, kad, kaip žvaigždė, ji nebuvo vieniša. Donaldas Džastisas puikiai žino, kad rašytojas visada vienišas, — nesvarbu, ar gyvena vienas, ar ne.

Tu manęs nepažinsi.

Mano veidas boluoj a

Drėgnuose tualetų veidrodžiuose ,

Kai patamsyje ieškai jungiklio.

Mano akys –

Tarsi šaltos akys statulų ,

Kurios žiūri, kaip grįžt a

Nuo tavo paberto lesalo pakilę balandžiai.

— Dieve mano, — kartą pasakė Franė. — Kas norėtų susipažinti su tokiu žmogumi?

Bet Lili visiems atrodė patraukli, gal tik ne sau pačiai. Lili norėjo, kad jos žodžiai būtų patrauklūs, bet žodžiai ją apvylė.

Keista, kad mudu su Frane kadaise manėm, jog Frankas — Pelių Karalius; taip manydami labai klydom. Iš pat pradžių deramai neįvertinom Franko sugebėjimų. Frankas buvo didvyris, tačiau tik kai jis ėmė pasirašinėti visus mūsų čekius, kai jau ne kas kitas, o jis pasakydavo, kiek pinigų kam galim išleisti, tik tada mes supratom, kad Frankas visuomet buvo svarbiausias veikėjas.

Ne jis, o Lili buvo mūsų Pelių Karalius.

— Kaip mes nesuvokėm?! — vėliau vis raudojo Franė. — Ji buvo tiesiog per maža!

Taigi dabar Lili nebeturim. Mes taip ir neperpratom jos širdgėlos; neatpažinom dar vieno bėdos pavidalo. Gal Lili taip ir neužaugo pakankamai didelė, kad visa tai įžiūrėtume.

Ji vis dėlto sukūrė vieną šedevrą, kurio pati visai nevertino. Lili parašė scenarijų filmui, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Čiperis Davas; ji režisavo tą operą pagal geriausias Schlagobers ir kraujo tradicijas. Ji žinojo, kada turi sustoti, kad nenueitų per toli. O „Proto sutemos“ nepateisino jos pačios lūkesčių, ir tada ji iš paskutiniųjų mėgino pradėti viską iš naujo — mėgino parašyti knygą, kurios pavadinimas, labai pretenzingas, būtų buvęs „Viskas po vaikystės“. Tai netgi ne Donaldo Džastiso žodžiai; tai buvo pačios Lili sumanymas, bet ji jo taip ir neįgyvendino.

Franė, kai per daug išgeria, ima niršti dėl Donaldo Džastiso įtakos Lili; o kartais Franė taip įkaušta, kad net pradeda kaltinti vargšą Donaldą Džastisą dėl Lili nelaimės. Bet mudu su Franku kaip galėdami Franę tikinam, kad Lili pražudė tobulumas: ta „Didžiojo Getsbio“ pabaiga, kurią parašė ne ji; tokia pabaiga buvo ne jos nosiai.

Kartą Lili pratrūko:

— Velniai griebtų tą Donaldą Džastisą! Visas geriausias eilutes parašė jis!

Ko gero, ir paskutinę mano sesers Lili perskaitytą eilutę parašė Donaldas Džastisas. Lili kambaryje Frankas rado Donaldo Džastiso „Nakties šviesą“; buvo atverstas dvidešimtas puslapis, ne kartą užlenktu kampu, o to puslapio viršuje viena eilutė apibrėžta daugybe linijų: vienąsyk lūpų dažais, paskui dar kelių spalvų rašalu — keliais skirtingais rašikliais — ir netgi paprastu pieštuku.

Aš nemanau, kad pabaiga galėtų būt gera.

Gal ta eilutė ir buvo paskutinis lašas.

Tai nutiko vasario naktį. Franė buvo Vakarų pakrantėje; Franė, šiaip ar taip, nebūtų galėjusi jos išgelbėti. Aš su tėčiu gyvenau Meine; Lili žinojo, kad mudu anksti gulamės. Tėtis tuomet turėjo jau trečią šunį vedlį. Zacher nugaišo nuo persirijimo. Nebebuvo ir įžūliai amsėjusios nedidelės šviesios kalaitės, kurią parmušė automobilis, — labai jau ji mėgo juos vaikytis, bet, laimė, ne tada, kai vedžiodavo tėtį. Tėtis tą kalaitę vadino Šlagobers, nes ji buvo švelni kaip plakta grietinėlė. Trečias šuo šlykščiai gadino orą, tačiau tik tuo nemaloniu bezdėjimu jis ir buvo panašus į Bėdą, daugiau niekuo; tai buvo dar vienas vokiečių aviganis, šįkart jau šuo, ne kalė, ir tėtis užsispyrė jį pavadinti Fredu — trečiajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje dirbančio apykurčio visų galų meistro, buvusio omarų žvejo, vardu. Kiekvieną kartą, kai tik tėtis šaukdavo savo šunį, — nesvarbu, ar Zacher, ar Šlagobers, — tas meistras, Fredas, kad ir kurioje viešbučio pusėje dirbdavo, būtinai atsiliepdavo: „Ką?“ Tėtį visa tai baisiai nervino (ir mums abiem, nors mes nieko nesakėm, labai primindavo Egą), todėl tėtis jau seniai šnekėjo, kad kitę šunį pavadins Fredu.

— Na, tas senas kvailys, Fredas, vis tiek atsiliepia, kai tik šaukiu šunį, kad ir kokiu vardu! — piktinosi tėtis. — Dieve mano, jeigu jis visada taip šūkaus: „Ką?“, tai gal bus geriau, jei šunį šauksim jo vardu.

Taigi trečias šuo vedlys buvo Fredas. Jis turėjo tik vieną blogą įprotį: vis taikydavosi išdulkinti valytojos dukterį. Kai tik ta mergytė bent per žingsnį atsitraukdavo nuo motinos, Fredas lyg pakvaišęs parblokšdavo ją ant žemės, prispausdavo ir imdavo linguoti; mažylė klykdavo: „Ne, Fredai!“ Valytoja surikdavo: „Fredai, liaukis!“ ir užtvodavo jam per atkištą užpakalį plaušine šluota, grindų šepečiu ar šiaip kuo nors, kas pakliūdavo po ranka. Tėtis, išgirdęs triukšmą, iškart suprasdavo, kas darosi, ir šaukdavo: „Velniai griebtų, Fredai, ištvirkėli! Tuoj pat nešk savo šikną čia!“ O apykurtis visų galų meistras, buvęs omarų žvejys, kitas mūsų Fredas, šūkaudavo: „Ką? Ką?“ Aš turėdavau eiti pas jį (nes tėtis nenorėdavo) ir paaiškinti: „NIEKO, FREDAI! NE TAU SAKOM!“

„A, — tarstelėdavo jis, vėl imdamasis darbo. — Maniau, kažkas mane šaukia.“

Taigi Lili suprato, kad nėra jokios prasmės skambinti mums į Meiną. Mes vis tiek nieko daugiau negalėjom padaryti, būtume tik kvailai pašūkavę.

Lili mėgino prisiskambinti Frankui. Frankas buvo ne taip jau toli; jis gal būtų galėjęs jai padėti. Dabar mes jam sakom, kad jis gal būtų galėjęs jai padėti tą kartą, tačiau galiausiai, kaip jau žinom, lemtis vis tiek iškyla į paviršių. Šiaip ar taip, Lili prisiskambino tik Franko atsakikliui. Frankas buvo atsisakęs balso pašto paslaugų ir įsigijęs vieną iš tų prietaisų, kuriems prisiskambinus pasigirsta kartais tiesiog siutinantis telefono savininko balso įrašas.

SVEIKI! ČIA FRANKAS, BET IŠ TIKRŲJŲ TAI AŠ NE ČIA. (CHA, CHA!) IŠ TIKRŲJŲ MANĘS NĖRA NAMIE. NORITE PALIKTI ŽINUTĘ? PALAUKITE PYPTELĖJIMO IR IŠLIEKITE ŠIRDĮ.

Franė palikdavo daugybę žinučių, kurias išklausęs Frankas suirzdavo.

— Eik šikt, Frankai! — surėkdavo Franė tam nelemtam atsakikliui. — Kaskart, kai atsiliepia šitas tavo daiktas, man tai nemažai kainuoja — aš gi skambinu iš suknisto Los Andželo, Frankai, mulki tu, asile, Šikniau!

Tą keiksmų pliūpsnį Franė užbaigdavo visokiais oro gadinimo ir itin seilėtų bučinių garsais, ir pasibjaurėjęs Frankas skambindavo man.