Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Dievaži, — sakydavo. — Išvis nebesuprantu tos Franės. Vėl įrašė man šlykščią žinutę! Na, žinau, kad ji mano, jog tai labai juokinga, bet negi nesuvokia, kad mums visiems įgriso jos vulgarybės? Dabar, kai seniai nebe jauniklė, jai taip kalbėti jau tikrai nedera, jei išvis kada nors derėjo. Tu juk nustojai keiktis. Gal pašnekėk su ja, kad nustotų ir ji.

Ir taip toliau.

Lili žinutė tikriausiai išgąsdino Franką. Be to, kai jis vėlai vakare grįžo iš pasimatymo, nuo Lili skambučio turbūt jau buvo praėję nemažai laiko. Frankas nuspaudė atsakiklio mygtuką ir klausėsi žinučių valydamasis dantis, rengdamasis gulti.

Dauguma skambinusių žmonių buvo jo klientai. Tenisininkui, kuriam jis atstovauja, iškilo kažkokių keblumų dėl dezodoranto reklamos. Vienas scenaristas norėjo pasiskųsti, kad režisierius juo „manipuliuoja“, — tai išgirdęs Frankas dar pagalvojo, kad tuo scenaristu ir reikia nuolat „manipuliuoti“. Garsi choreografė įklimpo savo autobiografijoje; ji Frankui prisipažino niekaip negalinti išsikapstyti iš vaikystės; Frankas toliau sau valėsi dantis. Išsiskalavęs burną, jis išjungė šviesą vonios kambaryje — ir išgirdo Lili balsą.

— Labas, čia aš, — lyg atsiprašinėdama pasakė Lili — atsakikliui. Lili nuolat kalbėdavo tokiu balsu, tarsi norėtų atsiprašyti. Frankas nusišypsojo ir atmetė antklodę; jis visada paguldydavo į lovą siuvėjos manekeną, o paskui jau atsiguldavo ir pats. Kurį laiką atsakiklis tylėjo; Frankas net pagalvojo, kad jis sugedo; tas atsakiklis dažnai gesdavo. Bet paskui Lili pridūrė: — Čia tik aš. — Jos balse suskambėjo kažkoks keistas nuovargis; sunerimęs Frankas pažvelgė į laikrodį — buvo naktis. Lili vėl gana ilgai tylėjo. Frankas prisimena, kad šnibždėjo jos vardą.

— Nagi, Lili, — šnibždėjo Frankas.

Tada Lili ėmė dainuoti savo dainelę — ne visą, tik vieną eilutę. Tai buvo ta pati Heurigen daina — kvaila ir liūdna Pelių Karaliaus dainelė. Frankas ją, žinoma, mokėjo atmintinai.

Verkaufts mei G’wand, ifahr in Himmel.

Parduok mano senus drabužius, aš iškeliauju į dangų.

— Po galais, Lili, — sušnibždėjo Frankas atsakikliui ir puolė rengtis.

— Auf Wiedersehen, Frankai, — tarė Lili, kai jos dainelė nutrūko.

Frankas jai nieko neatsakė. Jis bėgo į Kolumbo žiedą ir ten pasigavo taksi. Ir nors Frankas nekoks bėgikas, aš neabejoju, kad jis ten nulėkė labai greitai; vargu ar aš pats būčiau nulėkęs greičiau. Visada jam sakau, kad net jeigu jis būtų buvęs namie, kai Lili paskambino, vis tiek neįmanoma dvidešimties kvartalų ir zoologijos sodo perbėgti greičiau, negu žmogus nukrinta žemyn iš keturiolikto aukšto — įveikia atstumą nuo keturioliktame aukšte esančio kampinio „Stanhopo“ viešbučio numerio lango iki Aštuoniasdešimt pirmosios gatvės ir Penktosios aveniu sankryžos grindinio. Lili kelias buvo trumpesnis negu Franko, ir ji, šiaip ar taip, būtų Franką aplenkusi; jis nieko negalėjo padaryti. Bet Frankas sako, kad vis tiek neištarė (netgi mintyse) „Auf Wiedersehen, Lili“, kol jie ten jam neparodė jos kūnelio.

Lili parašė geresnį priešmirtinį atsisveikinimą, negu buvo parašiusi Felgeburt. Lili nebuvo beprotė. Ji paliko rimtą savižudės raštelį.

Atsiprašau,

parašė Lili.

Tiesiog per maža.

Geriausiai prisimenu jos rankutes: kaip jos plastėdavo jai ant kelių, kai ji susimąsčiusi ką nors sakydavo, — o Lili visada būdavo susimąsčiusi. „Jai trūko linksmumo, biče“, — sako Jaunėlis Džounsas. Lili rankutės nenustygdavo vietoje; jos nuolat šokdavo pagal muziką, kurią ji tarėsi girdinti, — gal tai buvo ta pati muzika, į kurios taktą Froidas stuksėdavo savo beisbolo lazda, ta pati melodija, kurią dabar girdi tėtis, kai jo lazda gracingai šoka palei pavargusias kojas. Mano tėtis, aklas vaikštinėtojas: jis vis vaikšto ir vaikšto, visur, kasdien — ir vasarą, ir žiemą — apeina visą trečiojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio teritoriją; iš pradžių jį vedžiodavo Zacher, paskui Šlagobers, dar vėliau Fredas; bet kai Fredas įprato pjauti skunkus, turėjom jo atsikratyti.

— Šiaip Fredas man patinka, — šnekėjo tėtis, — bet su šituo savo bezdėjimu ir skunkais jis atbaidys poilsiautojus.

— Na, poilsiautojai nesiskundžia, — pasakiau.

— Jie tiesiog mandagūs, — tarė tėtis. — Pernelyg gerai išauklėti, kad skųstųsi, tačiau tai pasibjaurėtina, negalima taip piktnaudžiauti jų pakantumu, ir jeigu Fredas kada puls skunką, kai aš būsiu su juo... na, dievaži, aš jį nudėsiu — trinktelėsiu lazda.

Taigi mes radom malonią šeimą, kuriai reikėjo sarginio šuns; tie žmonės nebuvo akli; bet svarbiausia tai, jog jiems buvo nusispjauti, kad Fredas bezda ir dvokia kaip skunkas.

Dabar tėtis vaikšto su ketvirtu šunimi vedliu. Mums atsibodo rinkti jiems vardus; be to, po Lili mirties tėtis pasidarė toli gražu nebe toks žaismingas.

— Tiesiog nesu nusiteikęs galvoti, koks galėtų būti dar vieno šuns vardas, — pasakė man tėtis. — Jei nori, tu jį kaip nors pavadink.

Bet aš irgi neturėjau tam nuotaikos. Franė filmavosi Prancūzijoje, o Franką, labiausiai priblokštą Lili žūties, apskritai nervino visos tos kalbos apie šunis. Frankas buvo pernelyg susigraužęs, tikrai nenusiteikęs galvoti, koks vardas tiktų dar vienam šuniui.

— Dieve mano, — tarė Frankas. — Vadinkit jį tiesiog Ketvirtuoju.

Tėtis gūžtelėjo pečiais ir nusprendė, kad bus gerai ir tiesiog Ketvirtasis. Taigi dabar, pritemus, kai tėtis ieško savo pasivaikščiojimų draugo, dažnai girdžiu jį šaukiant ketvirtąjį šunį.

— Ketvirtasai! — šaukia tėtis. — Po velnių, Ketvirtasai!

Senasis Fredas, visų galų meistras, vis dar atsiliepia:

— Ką?

O tėtis toliau šūkauja:

— Ketvirtasai! Ketvirtasai! Ketvirtasai!

Tai girdint galima pamanyti, kad jis prisiminė vaikų žaidimą: tą, kur reikia išmesti aukštyn kamuolį ir sušukti kurio nors žaidėjo numerį; tada tas žaidėjas stengiasi sugauti kamuolį, kol jis nenukrito ant žemės.

— Ketvirtasai! — girdžiu šaukiant tėtį ir įsivaizduoju, kad kažkoks vaikas jau bėga, ištiesęs rankas, gaudydamas kamuolį.

Kartais tas vaikas būna Lili, kartais — Egas.

Kai tėtis galiausiai prisišaukia Ketvirtąjį, aš pro langą matau, kaip Ketvirtasis atsargiai veda tėtį prieplaukos link; temstant kartais atrodo, kad ant prieplaukos sėdi ne tėtis su savo šunimi vedliu, o kažkoks daug jaunesnis vyriškis — gal su meškinu; ir jie tarytum gaudo menkes.

— Nelabai įdomu meškerioti, kai nematai, kaip žuvis išnyra iš vandens, — kartą pasakė man tėtis.

Taigi dabar, su Ketvirtuoju, tėtis tiesiog sėdi ant prieplaukos, sutinka atslenkantį vakarą, kol nuožmūs Meino uodai pargena juos į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį.

Mes netgi pasikabinom iškabą: „NAUJOJO HAMPŠYRO“ VIEŠBUTIS. Tėtis jos, žinoma, nemato — ir nepasigestų, net jeigu jos iš tikrųjų nebūtų, jeigu aš tik apsimesčiau, kad ji yra, — bet jis primygtinai reikalavo tos iškabos, ir aš mielai jam nusileidau, nors dėl to iškyla visokių keblumų. Kartais pas mus užsuka pasiklydę turistai; jie mato iškabą ir mano, kad čia iš tiesų viešbutis. Aš tėčiui paaiškinau, jog dabar, kai mūsų viešbutis toks pelningas, mes galim dirbti laikydamiesi tam tikros — labai painios — verslo schemos. Kai iš kažkur atklydę turistai nori pas mus apsistoti, mes klausiam, ar jie užsisakę kambarius.

Jie, be abejo, atsako, kad ne, tačiau visada — dairydamiesi aplinkui, labai nustebę, kad trečiajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje taip tylu ir ramu, — dar pasidomi: