Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Taigi vieną naktį, kai „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje nebuvo jokių svečių, išgirdau kažkokius keistus sėlinimo garsus; tikimybė, kad tėtis vaikšto po namą, naktį buvo tokia pat kaip ir dieną, — nes tėčiui juk visą laiką būdavo naktis. Bet kad ir kur tėtis eidavo, Louisville Slugger lazda visuomet vilkdavosi jam iš paskos arba stuksėdavo priešais jį; senstančio tėčio eisena apskritai darėsi vis panašesnė į Froido; atrodė, kad tėtis apšlubo — dėl psichologinių priežasčių, lyg nesąmoningai trokšdamas supanašėti su senuoju sapnų aiškintoju. Be to, kad ir kur tėtis eidavo, šalia jo visada cimpindavo ketvirtasis šuo vedlys! Mes dažnai pamiršdavom nukarpyti Ketvirtajam nagus, taigi kai tėtis su Ketvirtuoju vaikščiodavo po kambarius, būdavo girdėti gana garsus skrebėsimas.

Senasis Fredas, visų galų meistras, turėjo kambarį trečiame aukšte ir miegodavo kaip akmuo jūros dugne; kietai kaip žvejų pamiršta, ruonių sutraukyta tinklinė užtvara, čia panyranti į dumblą, čia vėl skalaujama potvynio bangų. Senasis Fredas guldavo ir keldavosi su saule; sakė, jog dėl to, kad yra priekurtis, nemėgsta būdrauti naktimis. Meino naktys, ypač vasarą, kupinos įvairiausių garsų — na, bent jau palyginti su Meino dienomis.

— Visiška Niujorko priešingybė, — sakydavo Frankas. — Centrinio Parko Pietinėje ramu gal tik trečią valandą ryto. O Meine maždaug trečia valanda ryto, ko gero, vienintelis laikas, kai apskritai kas nors vyksta. Atgyja suknista gamta.

Prisimenu, kad buvo maždaug trečia ryto: vasaros naktis, ore zyzia pulkai vabzdžių, žuvėdros per daug neklykauja, tačiau jūra kaip reikiant įsibangavusi. Staiga išgirdau tuos keistus sėlinimo garsus. Iš pradžių nesupratau, ar kažkas lauke pritykino prie mano miegamojo lango, — atdaro, bet aptraukto tinkleliu nuo uodų, — ar prie durų, iš koridoriaus. Mano durys irgi buvo atdaros; be to, mes niekada nerakindavom laukujų „Naujojo Hampšyro“ viešbučio durų — jų tiesiog buvo per daug.

„Meškėnas“, — pagalvojau.

Tačiau netrukus kažkas — daug sunkesnis negu meškėnas — keistai vilkdamas kojas perėjo plikų grindų plotelį laiptų papėdėje ir kilimais išklotu koridoriumi jau tapsėjo artyn, prie mano miegamojo durų; jaučiau to padaro svorį — medinės grindys girgždėjo po jo kojomis. Atrodė, kad net jūra nurimo ir įsiklausė į tą garsą: toks garsas, pasigirdęs naktį, sustingdo potvynio bangas, jo išsigandę paukščiai (kurie šiaip naktimis neskraido) pakyla aukštyn ir pakimba ore — tarytum nupiešti.

— Ketvirtasai? — sušnibždėjau. Man dingtelėjo, kad ten gal šuo, sumanęs naktį paieškoti kokio grobio; tačiau tas padaras slinko pernelyg atsargiai. Ketvirtasis dažnai vaikščiodavo pirmo aukšto koridoriumi; jis nebūtų stabčiojęs prie kiekvienų durų.

Gailėjausi, kad po ranka neturiu tėčio beisbolo lazdos, bet kai mano tarpduryje pasirodė meška, supratau, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje nėra tinkamo ginklo, kurį pačiupęs galėčiau apsiginti nuo šitos įsibrovėlės. Gulėjau nejudėdamas — apsimečiau kietai miegąs, bet neužsimerkiau. Švelnioje, miglotoje priešaušrio šviesoje meška atrodė milžiniška. Ji įdėmiai žiūrėjo į mano miegamąjį ir į mane, nė nekrustelintį lovoje, kaip sena slaugytoja, ligoninėje apeinanti palatas; stengiausi nekvėpuoti, bet meška jautė, kad aš čia. Ji sušnarpštė, giliai įtraukė oro ir labai gracingai, keturpėsčia, įėjo į kambarį. „Na, kodėl gi ne? — galvojau. — Mano gyvenimo pasaka juk prasidėjo nuo meškino; taigi meškinas, ar meška, gali ją ir užbaigti.“ Meška prikišo šiltą snukį man prie veido ir iškart užuodė viską, ką norėjo žinoti; vienu ryžtingu įkvėpimu įtraukė visą mano gyvenimo istoriją — ir lyg užjausdama uždėjo sunkią leteną man ant šlaunies. Naktis buvo gana šilta — na, kaip Meine, — ir aš gulėjau nuogas, užsiklojęs tik plona paklode. Meškos kvėpavimas dvelkė karščiu ir tarytum kokiais vaisiais ar uogomis, — gal prieš įsibraudama į mano kambarį ji miške prisirijo vaivorų, — tačiau tai buvo stebėtinai malonus kvapas, nors ir ne visai gaivus. Kai meška nutraukė paklodę ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pajutau baimę, bet mano baimė buvo tik ledkalnio viršūnė, palyginti su tuo siaubu, kuris apėmė Čiperį Davą, kai jis manė, kad jį tuoj prievartaus įkaitusi meška. Šita meška, nužvelgusi mano kūną, tik prunkštelėjo — labai nepagarbiai. „Erl!“ — suriaumojo ir, šiurkščiai pastūmusi mane toliau, pasidariusi sau vietos, įsiropštė į lovą. Tik kai ji mane apglėbė ir aš atpažinau dar vieną, labai jau savitą, sodraus jos kvapo sudedamąją dalį, man pagaliau prišilo, kad čia ne šiaip kokia meška. Su maloniu uogų aromatu ir garstyčiomis dvelkiančiu aitroku vasariško prakaito kvapu buvo sumišęs aiškus naftalino dvokas.

— Suze? — tariau.

— Jau maniau, kad niekada nesusivoksi, — atsakė ji.

— Suze! — surėkiau atsisukdamas ir ją apsikabindamas; pirmą kartą taip džiaugiausi ją pamatęs.

— Nerėkauk, — sudraudė mane Suzė. — Nepažadink tėvo. Aplandžiojau visą šitą suknistą viešbutį, kol tave radau. Pirmiausia aptikau tavo tėtušį, paskui dar kažkokį tipą, per miegus šūkaujantį: „Ką?“ Vos neužlipau ant kažkokio itin kvailo šunėko, kuris net nesuprato, kad aš — meška; tik pavizgino uodegą ir vėl užmigo. Puikus namų sargas! Čia tas kvėša Frankas man nurodė, kur važiuoti ir kaip tave rasti, — jau geriau jis nenurodinėtų, kaip ką rasti Meine ir — juo labiau — tokiame absurdiškame šitos sumautos valstijos užkampyje. Velniai griebtų, — toliau šnekėjo Suzė, — aš tik norėjau tave pamatyti, kol neprašvito, norėjau pas tave ateiti, kol dar tamsu, dėl Dievo meilės; iš Niujorko išvažiavau gal vidurdienį, vakar, o dabar jau beveik aušta. Nusivariau nuo kojų, — pridūrė — ir pravirko. — Suprakaitavau kaip kiaulė šitam suknistam kostiume, bet taip dvokiu ir taip baisiai atrodau, kad nedrįstu išlįsti.

— Išlįsk, — pasakiau. — Kvepi labai maloniai.

— Taip, žinoma, — verkė Suzė.

Šiaip taip įkalbėjau ją nusiimti meškos galvą. Ji išsitepliojo veidą, braukdama ašaras letenomis, bet aš suėmiau jos letenas ir ilgai bučiavau ją į lūpas. Manau, dėl vaivorų nesuklydau; kaip tik toks ir yra Suzės skonis: kaip miškuose sirpstančių vaivorų.

— Tu labai skani, — pasakiau.

— Taip, žinoma, — sumurmėjo Suzė, bet nesipriešino, ir aš padėjau jai nusivilkti meškos kostiumą. Tame kostiume ji turėjo jaustis kaip kokioje saunoje. Nurengęs pamačiau, kad Suzė ir iš sudėjimo labai panaši į mešką; be to, ji buvo visa slidi nuo prakaito — kaip meška, ką tik išlipusi iš ežero. Staiga supratau, kaip ja žaviuosi: jos meškiška elgsena, keistoka jos drąsa.

— Tu man labai patinki, Suze, — tariau, uždaręs duris ir grįždamas į lovą.

— Paskubėk, — paragino ji mane, — tuoj prašvis, ir tu pamatysi, kokia aš bjauri.

— Aš ir dabar tave matau, — pasakiau, — ir manau, kad tu labai miela.

— Turėsi kaip reikiant pasistengti, kad mane tuo įtikintum, — sumurmėjo meškutė Suzė.

Ir štai aš jau kelerius metus stengiuosi meškutę Suzę įtikinti, kad ji miela. Pats tuo neabejoju, taigi manau, kad po dar kelerių metų ji patikės. Meškos baisiai užsispyrusios, bet sveiko proto joms netrūksta; jei įgysi meškos pasitikėjimą, ji nuo tavęs nebepabėgs.

Iš pradžių Suzė galvojo vien apie tai, kokia ji negraži, ir ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių, kad tik nepastotų; jai atrodė, kad negali būti nieko blogiau, negu paleisti į šį žiaurų pasaulį vargšą vaikelį, kad jis — arba ji — patirtų visas kančias, kurias paprastai patiria negražūs žmonės. Kai mudu su meškute Suze pradėjom miegoti drauge, ji vartojo tabletes ir dar įsikišdavo gaubtuką, taip storai apteptą spermicidiniu tepalu, kad man būdavo sunku užgniaužti jausmą, jog mes nieko daugiau ir nedarom, tik naikinam spermatozoidus. Kad manęs nekankintų toks savotiškas nerimas, Suzė primygtinai patardavo užsimauti prezervatyvą.