Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Na, — tarė Suzė, — tu Arizonos dykumoj turbūt irgi atrodytum kaip koks asilas.

— O kas ta dykuma? — paklausė tėtis, ir Suzė nusijuokė.

Tas vairuotojas iš Arizonos per pusnis klampojo pas mus; jis net eiti nemokėjo per sniegą — keliskart parvirto.

— Turbūt kažkas kažką išprievartavo Arizonoj, Suze, — pasakiau. — O tu taip išgarsėjai, kad auka daugiau su niekuo nenori kalbėtis, tik su tavimi.

— Negi jie nežino, kad čia viešbutis vasarotojams ? — suirzo tėtis. — Kad ir kas čia ateina, pasakysiu, kad ne sezono metu jis uždarytas.

Vyriškis iš Arizonos tai išgirdęs labai nusiminė. Jie važiavę į kalnus, norėję paslidinėti, — nei jis pats, nei jo šeima dar niekada neslidinėję, — tačiau kažkas jam, matyt, negerai nurodęs, kur važiuoti, arba jis tiesiog pasiklydęs per pūgą, ir štai jie čia — ne kalnuose, o prie vandenyno.

— Netinkamas metų laikas būti prie vandenyno, — tarė tėtis.

Vyriškis iš Arizonos ir pats tai matė. Jis atrodė malonus, bet labai pavargęs.

— Vietos pas mus tai tikrai pakanka, — pašnibždėjo man Suzė.

Aš apskritai nenorėjau prasidėti su jokiais klientais; tiesą sakant, šis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis man labiausiai patiko tuo, kad klientai egzistavo tik tėčio vaizduotėje. Bet pamatęs sniege žaidžiančius iš autobusėlio pabirusius vaikučius, aš apsigalvojau. Tų vaikučių mama irgi atrodė baisiai pavargusi — labai miela, bet pavargusi.

— O kas ten ? — suriko vienas iš vaikų.

— Tikriausiai vandenynas, — atsakė mama.

— Vandenynas! — džiūgavo vaikai.

— Čia yra ir paplūdimys? — paklausė kitas mažylis.

— Manau, kad yra, tik apsnigtas, — atsakė mama.

Taigi mes pakvietėm tą vyriškį, jo žmoną ir keturis mažus vaikus pasisvečiuoti „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, nors jis ir buvo „uždarytas iki kito sezono“. Juk nesunku pagaminti daugiau makaronų ir išvirti midijų padažo.

Tėtis šiek tiek susipainiojo, vesdamas svečius į kambarius. Šitame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje jis tai darė pirmą kartą ir tik po kurio laiko susivokė, kad patalynės ieško bibliotekoje ir apskritai nežino, kur kas padėta. Aš, be abejo, turėjau jam pagelbėti ir manau, jog man puikiai pavyko apsimesti, kad nuolat vedžioju klientus į kambarius.

— Jūs jau mums atleiskite, kad taip ilgai krapštomės, — pasakiau tos mielos šeimynėlės tėvui. — Ne sezono metu kažkaip prarandam įgūdžius.

— Mes jums labai dėkingi, kad mus apskritai priėmėte, — maloniai atsakė jaunutė jo žmona. — Vaikai nusivylė, kad nepamatys slidinėjimo trasų, bet jie ir vandenyno dar nebuvo matę, taigi jiems labai pasisekė. O paslidinėti galėsime nuvažiuoti ir rytoj, — pridūrė.

Pagalvojau, kad ji tikrai gera motina.

— Aš irgi tuoj turėsiu vaiką, — pasakiau jai. — Jau greitai.

Vėliau Suzė man sakė, kad tai nuskambėjo keistokai: juk ta moteris matė, kad ji, Suzė, žinoma, stambi, bet tikrai nesirengia gimdyti.

— Įdomu, ką jie pamanė, asile! — papriekaištavo man Suzė.

Bet viskas buvo tiesiog puiku. Vaikai noriai šveitė makaronus, o po pietų aš jiems dar parodžiau, kaip kepamas obuolių pyragas. Ir kol tas pyragas kepė, išsivedžiau juos pasivaikščioti bauginamai šaltos žiemos taku — į užsnigtą paplūdimį, prie apipustytų prieplaukų; ten parodžiau įsišėlusias bangas, daužančias krantą aptraukusius ledo nėrinius; paaiškinau, kad audringa jūra — tai didžiulė pilka, siūbuojanti vandens masė, kuri vis plūsta į krantą. O tėtis tiems jauniems iš Arizonos atvykusiems sutuoktiniams, žinoma, pasakojo apie puikiame viešbutyje žmogų paguodžiančią erdvę; anot Suzės, jis mūsų viešbutį išgyrė kaip kokį „Sacher“.

— Bet jis iš tikrųjų jaučiasi taip, lyg čia būtų „Sacher“, — tą naktį pasakė man mano šilta meškutė, kai mudu gulėjom apsikabinę, o lauke stūgavo vėjas ir siautė pūga.

— Taip, mano meile, — sušnibždėjau.

Buvo nuostabu rytą gulėti lovoje ir klausytis vaikų balsų; jie, matyt, užsuko į šokių salę, pamatė štangas, ir mano tėtis jiems rodė, kaip reikia mankštintis. Pagalvojau, kad Ajovos Bobui būtų labai patikęs šitas „Naujojo Hampšyro“ viešbutis.

Tada ir pažadinau Suzę — ir paprašiau, kad apsivilktų meškos kostiumą.

— Erl! — suniurzgė Suzė. — Aš jau per sena, kad būčiau meška.

Mano mieloji Suzė anksti rytą raivosi kaip tikrų tikriausia meška.

— Nagi, Suze, — įkalbinėjau. — Dėl vaikų. Jie juk to niekada nepamirš.

— Ką? — nustebo Suzė. — Nori, kad išgąsdinčiau vaikus?

— Ne, ne, Suze, — pasakiau. — Negąsdink.

Norėjau, kad ji apsivilktų meškos kostiumą ir tik truputį pavaikščiotų lauke, per sniegą, aplink viešbutį, o aš staiga sušukčiau: „Žiūrėkit! Meškos pėdos! Ką tik čia praėjo!“

Tie žmonės iš Arizonos, dideli ir maži, išlėktų į kiemą ir stebėtųsi, į kokį laukinį kraštą jie atsibeldė; manytų, kad sapnuoja; ir aš tada riktelėčiau: „Žiūrėkit! Meška! Vaikšto aplink malkų rietuvę!“ O Suzė ten stabtelėtų ir gal, jei pavyktų ją įkalbėti, bent kartą garsiai suriaumotų — Erl! — ir, šleivodama kaip meška, dingtų už rietuvės, o paskui tyliai, pro kurias nors užpakalines duris, sugrįžtų į vidų, nusimestų kostiumą ir, atėjusi į virtuvę, sakytų: „Ką čia šnekat? Kokia meška? Meškos čia retai kada beužklysta. “

— Nori, kad dabar eičiau į lauką, į tą sumautą sniegą? — niurzgė Suzė.

— Dėl vaikų, Suze, — prašiau. — Tik pagalvok, kaip jiems bus linksma. Vakar jie pirmąkart pamatė vandenyną, o dabar pamatys mešką. Kiekvienas žmogus turėtų kada nors pamatyti mešką, Suze, — pasakiau.

Ji dėl to, žinoma, nesiginčijo. Išėjo niurzgėdama, nenorom, bet kaip tik todėl vaidino dar geriau; Suzė visada buvo nuostabi meška; ir labai mielas žmogus — man jau beveik pavyko ją tuo įtikinti.

Taigi mes tiems atvykėliams iš Arizonos parodėm mešką, kurios jie niekada nepamirš. Tėtis atsisveikindamas pamojavo jiems pro šokių salės langą ir, pasisukęs į mane, tarė:

— Meška, a? Suzė galėjo galą gauti... ar kokį plaučių uždegimą. O dabar tikrai niekam negalima susirgti, negalima net susloguoti, juk tuoj turėsim kūdikį. Aš apie kūdikius išmanau daugiau negu tu, pats supranti. Meška, — pakartojo, purtydamas galvą, bet aš žinojau, jog tie iš Arizonos atvykę žmonės išvažiavo įsitikinę, kad matė mešką; meškutė Suzė viską daro labai įtikinamai.

Meška stabtelėjo prie malkų rietuvės; buvo matyti, kaip šaltame, skaidriame ryto ore jai iš snukio virsta baltas garas, dar niekieno nepaliestame sniege liko minkštų jos letenų įmintos žymės; atrodė, jog ten pirma šio pasaulio meška žengia per pirmąkart iškritusį sniegą: visa tai buvo labai tikroviška. Kaip puikiai žinojo Lili, viskas tarytum pasaka.

Taip mes ir svajojam. Išsigalvojam gyvenimą. Mūsų svajose mama — tikra šventoji, o tėtis — didvyris; ir kažkieno vyresnysis brolis, ir vyresnioji sesuo — jie irgi didvyriai. Išsigalvojam tai, ką mylim, ir tai, ko bijom. Visada yra drąsus broliukas, kurio netekom, ir prarasta sesutė. Mes nesiliaujam svajoję: apie geriausią viešbutį, tobulą šeimą, lengvą ir gražų gyvenimą. Bet visa tai išsprūsta mums iš rankų, vos tik spėjam įsivaizduoti.

Čia, „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, mes kaip prikalti, visam gyvenimui, — bet argi svarbu, kad vamzdžiuose yra šiek tiek oro, ar netgi daug šūdo plaukuose, jei šiaip atsiminimai kuo puikiausi?