Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Biče! — sušuko Jaunėlis Džounsas. — Tavo sesuo, kurios kūno trokšta milijonai, pasiryžusi paaukoti savo figūrą dėl tavęs. Ji netgi sutinka atrodyti kaip suknistas kokakolos butelis, kad tik padovanotų tau kūdikį, biče. Nežinau, kaip aš tai pakęsiu, — pridūrė, — bet mes abu tave mylim, žinai. Tai ką pasakysi? Apsispręsk.

— Aš tave myliu ! — susijaudinusi dar kartą pasakė Franė. — Noriu duoti tau tai, ko tau reikia, Džonai.

Tačiau tada ragelį iš manęs paėmė meškutė Suzė.

— Dėl Dievo meilės, — pasakė ji Franei ir Jaunėliui, — pažadinat mus paryčiais, aš jau manau, kad vėl kažką išprievartavo, o dabar jis čia stovi raudonas kaip burokas ir nė žodžio neišlemena. Kas čia, po velnių, šįryt darosi?

— Jei mudu su Jaunėliu turėsim kūdikį, — paklausė Suzės Franė, — ar judu su Džonu jį auginsite?

— Žinoma, meilute! Tu dar klausi?! — atsakė mano geroji meškutė Suzė.

Taip mes ir susitarėm. Ir dabar vis dar laukiam. Franė — ypatinga, jai reikia daugiau laiko negu kitoms.

— Čia aš ypatingas, biče, — sako Jaunėlis Džounsas. — Šitas kūdikis bus tikras milžinas. Tokio nepaskubinsi.

Jis turbūt neklysta, nes Franė mano kūdikio laukiasi jau beveik dešimt mėnesių.

— Ji tokia stora, kad, ko gero, jau galėtų žaisti Klivlando Browns komandoje, — skundžiasi Jaunėlis Džounsas; aš kiekvieną vakarą jam skambinu ir klausiu, kaip sekasi.

— Dieve mano, — sako man Franė. — Per dienų dienas nieko daugiau neveikiu, tik guliu lovoj ir laukiu, kada susprogsiu. Man taip nuobodu! Jau šitiek visko prisikentėjau dėl tavęs, mano meile! — priduria — ir mes abu slapukiškai sukrizenam.

Suzė vaikšto po namus dainuodama „Jau greitai“18, o tėtis kilnoja vis sunkesnę štangą; pastaruoju laiku tėtis mankštinasi kaip apsėstas. Jis įsitikinęs, kad mažylis bus apsigimęs sunkumų kilnotojas, ir sako turįs įgauti reikiamą formą, kad galėtų jį treniruoti. O krizių centro moterys labai pakančios — nė viena man nepriekaištauja, kai strimgalviais puolu prie telefono (prie bet kurio telefono, kuris tik suskamba).

— Čia speciali linija, — sako jos. — Nusiramink!

— Turbūt vėl kažką išprievartavo, mielasis, — ramina mane Suzė. — Čia dar ne tavo kūdikis. Nesijaudink.

Taip šokinėju ne todėl, kad nekantraučiau sužinoti, ką turėsiu: berniuką ar mergaitę. Bent kartą tikrai pritariu Frankui. Tai nesvarbu. Šiais laikais, kai dėl visa ko atliekama tiek tyrimų, — ypač kai laukiasi Franės amžiaus moteris, — jie jau žino, kas gims; na, kažkas jau žino. Bet ne Franė — ji nenorėjo žinoti. Iš tikrųjų: kas norėtų tai žinoti iš anksto? Juk dvigubai maloniau, kai tiesiog lauki ir spėlioji.

— Kad ir kas gims, tam vaikui vis tiek bus baisiai nuobodu, — sako Frankas.

— Nuobodu, Frankai?! — piktinasi Franė. — Kaip tu drįsti sakyti, kad mano vaikui bus nuobodu?

Bet Frankas tiesiog išsako įprastą niujorkiečių nuomonę apie vaikystę Meine.

— Jei tas vaikas augs Meine, jam tikrai bus nuobodu, — tvirtina Frankas.

Bet aš Frankui primenu, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje kol kas dar niekas nenuobodžiavo. Nei gana linksmame pirmajame, nei antrajame, kuris buvo kaip niūrus sapnas, nei šitame mūsų trečiajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, — na, tik jau ne tokiame puikiame viešbutyje, kokį pagaliau turime. Niekam čia nebūna nuobodu. Ir Frankas nebesiginčija; šiaip ar taip, jis čia dažnas ir labai laukiamas svečias. Atvažiavęs įsitaiso bibliotekoje, antrame aukšte, ir jį iš ten iškrapštyti taip pat sunku, kaip Jaunėlį Džounsą — iš šokių salės, kur sudėtos mūsų štangos; o Franės grožis, kai ji svečiuojasi pas mus, papuošia visus kambarius — nutvieskia gaivų Meino orą ir šaltą vandenyną: kai Franė čia, viskas švytėte švyti. Manau, kad ir Franės vaikas taip viską papuoš.

Norėdamas Franę nuraminti, skaičiau jai — telefonu — Donaldo Džastiso eilėraštį „Dešimties mėnesių mažyliui“:

Ateini pavėlavęs,

Bet nieks dėl ilgų dvejonių

Nepeiks tavęs.

Kas gi, į tokias keistas duris besibeldžiąs,

Nestabtelės

Ir neišsigąs?

— Gana, — pertraukė mane Franė. — Prašau tavęs — bent kartą apsieikim be to suknisto Donaldo Džastiso. Jau girdėjau tiek Donaldo Džastiso eilėraščių, kad vien nuo jų galėjau pastoti — na, bent jau susivemti tai tikrai.

Bet Donaldas Džastisas teisus, kaip visada. Kas nesudvejotų prieš ateidamas į šį pasaulį? Kas nenorėtų atidėti šitos pasakos kuo tolesniam laikui? Taigi Franės kūdikis, kaip matot, jau pasirodė esąs labai įžvalgus ir nepaprastai jautrus.

Vakar snigo; mes čia, Meine, suprantam, kad daug kas priklauso nuo oro. Suzė išvažiavo į Batą, kur tikėjosi kai ką sužinoti apie tariamą kažkokios padavėjos išprievartavimą, ir aš nerimavau, kaip ji per pūgą sugrįš namo; bet Suzė parvažiavo dar nesutemus, ir mes kalbėjomės apie tai, jog ši pūga labai primena pernykštę, po kurios paskambinusi Franė mums pranešė, kad gausim dovaną.

Tėtis voliojasi sniege kaip koks mažvaikis.

— Aklam žmogui sniegas — tikras stebuklas, — pasakė jis vakar, kai visas snieguotas įtrepseno į virtuvę; juodu su Ketvirtuoju buvo išlandžioję visas pusnis — tiesiogine prasme — ir aplipę sniegu nuo galvos iki kojų.

Po pietų pūga įsisiautėjo kaip reikiant; dar prieš pusę keturių turėjom visur uždegti šviesą. Aš pakūriau dvi krosnis. Kažkoks sniego apakintas paukštis išdaužė šokių salės lango stiklą ir nusisuko sprandą. Ketvirtasis rado jį gulintį tarp štangų ir nešiojosi po visą viešbutį, kol Suzė šiaip taip atėmė. Sniegas, kuriuo buvo aplipę tėčio batai, ištirpo, ant virtuvės grindų pritekėjo vandens ir pasidarė baisiai slidu. Tėtis, slystelėjęs balutėje, žiebė Louisville Slugger lazda man į šonkaulius — jis visada lyg pamišęs mojuoja ta savo lazda, kai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą. Dėl to šiek tiek pasipykom. Tėtis užsispyręs kaip vaikas: nenori nusikratyti sniego nuo batų prieš eidamas į vidų.

— Aš to sniego gi nematau ! — skundėsi. — Kaip, po velnių, aš jį nematydamas nusikratysiu?

— Užsičiaupkit, abu! — tildė mus meškutė Suzė. — Kai namuose bus kūdikis, jūs man nerėkausit.

Įsijungęs puikiai sukonstruotą mašinėlę, kurią Frankas mums atvežė iš Niujorko, paruošiau šviežių makaronų; ta mašinėlė išploja tešlą ir supjausto ją norimos formos lakšteliais. Kai gyveni Meine, labai svarbu turėti tokių žaisliukų. Suzė išvirė midijų padažo. Tėtis jai supjaustė svogūną; jam visai neašaroja akys. Išgirdę, kad kažkur loja Ketvirtasis, pamanėm, jog jis rado dar vieną užsimušusį paukštį. Paskui pamatėm nedidelį „Folksvageno“ autobusėlį, per pūgą mėginantį privažiuoti prie mūsų namo; autobusėlis slysčiojo į šonus. Žmogus, kuris jį vairavo, turėjo būti arba labai susijaudinęs („Vėl kažką išprievartavo, velniai griebtų“, — nejučia sumurmėjo Suzė), arba atsibeldęs iš kitos valstijos. Man dingtelėjo, kad jokiam Meino vairuotojui nebūtų taip sunku važiuoti per sniegą; kita vertus, turizmo sezonas „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje dar tikrai nebuvo prasidėjęs. Autobusėlis niekaip negalėjo prisikasti prie stovėjimo aikštelės, bet privažiavo pakankamai arti, kad įžiūrėčiau Arizonos numerį.

— Nieko keista, kad nemoka vairuoti, — pasakiau; beveik visi Meino gyventojai taip sako apie atvykėlius.