Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tačiau tėtis palietė Franką, atkišęs beisbolo lazdą, kaip kokį čiuptuvą, ir tarė:

— Frankai, Frankai, sūneli. Tu neprisidėjai prie Lili nelaimės, Frankai. Kas mūsų šeimoje didžiausias svajotojas, Frankai? — paklausė tėtis, ir mes visi sužiurom į jį. — Na, žinoma, kad aš. Aš nuolat svajoju, Frankai, — šnekėjo tėtis. — O Lili tiesiog prisisvajojo daugiau, negu galėjo padaryti, Frankai. Ji paveldėjo tą nelemtą svajingumą. Iš manęs.

— Bet aš buvau jos agentas, — kvailai tarė Frankas.

— Taip, bet tai nesvarbu, Frankai, — pasakė Franė. — Na, svarbu, kad tu mano agentas, Frankai. Man tikrai tavęs reikia. Bet niekas negalėjo būti Lili agentu, Frankai.

— Tai visiškai nesvarbu, Frankai, — patikinau jį ir aš, nes jis pats nuolat taip šnekėdavo. — Visiškai nesvarbu, kas buvo jos agentas, Frankai.

— Bet jos agentas buvau aš, — pakartojo Frankas — jis buvo toks siutinamai užsispyręs!

— Viešpatie, Frankai, — pasakė Franė. — Lengviau kalbėtis su tavo atsakikliu.

Tai išgirdęs Frankas pagaliau lyg ir atsipeikėjo.

Kurį laiką turėjom kęsti raudančių garbintojų apsiaustį: tie Lili savižudybės kulto tarnai manė, jog nusižudydama ji paskutinį kartą pareiškė savo nuomonę, neginčijamai įrodė, kad buvo rimta rašytoja. Lili atveju tai skambėjo ironiškai, nes mes — Frankas, Franė ir aš — žinojom, jog savižudybė, pačios Lili supratimu, buvo galutinis prisipažinimas, kad ji taip ir netapo tikrai gera rašytoja.

Tačiau tie žmonės atkakliai garbino ją už tai, kas jai pačiai labiausiai nepatiko.

Keletas Lili savižudybės garbintojų netgi atsiuntė Franei laišką, kuriame prašė, kad Franė apkeliautų šalies studentų miestelius ir juose skaitytų ištraukas iš Lili knygų — kaip Lili. Jie į Franę kreipėsi kaip į aktorę: norėjo, kad Franė vaidintų Lili.

Bet mes puikiai prisiminėm tą vienintelį kartą, kai Lili skaitė paskaitas universitete, ir jos pasakojimą apie vienintelį Anglų kalbos katedros posėdį, kuriame ji dalyvavo. Per tą posėdį Lekcijų komitetas pranešė, jog už tiek pinigų, kiek liko, galima pasikviesti tik du nelabai žinomus poetus, arba vieną tikrai garsų prozininką arba poetą, — arba galima visus tuos pinigus sumokėti vienai tokiai daug užsiprašiusiai moteriai, kuri lankosi studentų miesteliuose ir vaidina Virdžiniją Vulf. Nors iš visų Anglų kalbos katedros dėstytojų tik Lili skaitė paskaitas apie Virdžinijos Vulf kūrybą, apsidairiusi ji pamatė, kad niekas kitas, be jos, nesipriešina katedros norui pasikviesti tą Virdžinijos Vulf mėgdžiotoją.

— Manau, pati Virdžinija Vulf norėtų tuos pinigus atiduoti gyvam rašytojui, — pasakė Lili. — Tikram rašytojui, — pridūrė.

Tačiau kiti katedros dėstytojai vis tiek atkakliai laikėsi nuomonės, kad visus likusius pinigus reikia sumokėti tai Virdžiniją Vulf vaidinančiai moteriai.

— Gerai, — galiausiai tarė Lili. — Sutinku, bet tik jei ta moteris padarys viską. Jeigu ji eis iki galo.

Posėdžio dalyviai nuščiuvo, paskui kažkas Lili paklausė, ar ji nejuokauja, — nejaugi iš tiesų taip „netaktiškai“ siūlytų tai moteriai atvykti į studentų miestelį ir nusižudyti.

Tada mūsų sesuo Lili atšovė:

— Mano brolis Frankas pasakytų, jog tai šlykštu: jūs, literatūros dėstytojai, norite visus pinigus sumokėti aktorei, apsimetančiai seniai mirusia rašytoja, kurios kūrybos nedėstote, užuot pasikvietę kurį nors šių laikų rašytoją, kurio knygų turbūt neskaitėte. Ką jau kalbėti apie tai, kad rašytoja, kurios kūrinių neįtraukėte į savo dėstomus kursus ir kurią vaidina ta aktorė, visada stengėsi parodyti, kuo didybė skiriasi nuo apsimetinėjimo. O jūs dabar norite sumokėti kažkokiai aktorei, kad apsimestų ja? Kaip jums ne gėda! — pasakė Lili. — Nagi, pasikvieskit tą aktorę, — pridūrė. — Aš duosiu jai akmenų, kad prisikrautų į kišenes, ir pati nuvesiu ją prie upės.

Panašus buvo ir Franės atsakymas tiems Lili garbintojams, kurie norėjo, kad ji keliautų iš vieno studentų miestelio į kitą ir vaidintų Lili.

— Kaip jums ne gėda! — pasakė Franė. — Be to, — pridūrė, — aš gerokai per aukšta, kad apsimetinėčiau Lili. Mano sesuo buvo tikrai mažo ūgio.

Dėl to Lili savižudybės garbintojai Franę palaikė nejautria, — ir visa žiniasklaida mūsų šeimą apibūdino kaip abejingą Lili mirčiai (nes mes nenorėjom prisidėti prie viso to apsimetinėjimo). Frankas, apimtas nevilties, pasisiūlė „atstovauti“ Lili viešame nusižudžiusių poetų ir prozininkų kūrinių skaityme. Savaime suprantama, nė vienas iš tų poetų ir prozininkų pats savo kūrinių negalėjo skaityti; pasamdyti skaitovai, prijaučiantys velionių kūrybai — arba, dar blogiau, jų „gyvenimo būdui“, o tai beveik visais atvejais reiškė, kad ir jų „mirties būdui“, — turėjo skaityti kūrinių ištraukas taip, tarsi jie ir būtų tie nusižudę rašytojai, staiga sugrįžę iš ano pasaulio. Franė nenorėjo dalyvauti ir tokiame renginyje, o Frankas pasisiūlė, bet jo nepriėmė.

— Aš atseit „veidmainiauju“, — pyko Frankas. — Jie įtarė, kad buvau nenuoširdus. Žinoma, kad nenuoširdus, velniai griebtų! — šūktelėjo. — Bet kaip tik veidmainystės tiems šikniams ir reikia! — pridūrė.

O Jaunėlis Džounsas vedė Franę — pagaliau!

— Tai tarytum pasaka, — pasakė man Franė, paskambinusi telefonu, — bet mudu su Jaunėliu nusprendėm, kad jeigu ir toliau šitaip save tausosim, tai netrukus nebeturėsim ko tausoti.

Franei tada buvo jau beveik keturiasdešimt. Tarp „Juodosios įstatymo rankos“ ir Holivudo yra bent jau šis tas bendra: Schlagobers ir kraujas. Franė ir Jaunėlis Džounsas žmonėms — ir Niujorke, ir Los Andžele — tikriausiai atrodo „efektingi“, bet aš vis pagalvoju, kad efektingais dažniausiai laikomi tiesiog labai užsiėmę žmonės. Jaunėliui ir Franei, apsivertusiems darbais, turbūt buvo malonu, kad išvargę gali kristi vienas kitam į glėbį.

Aš nuoširdžiai džiaugiausi jų laime, apgailestavau tik dėl to, kad jie abu pareiškė, jog neturės laiko vaikams.

— Kam man tie vaikai, jei negalėsiu jais rūpintis? — pasakė Franė.

— Taigi, biče, — pritarė jai Jaunėlis Džounsas.

O vieną naktį meškutė Suzė man prisipažino, kad ir ji nenorėtų turėti vaikų, nes jos vaikai būtų negražūs; ji nė už ką negimdysianti negražaus vaiko, kuris būtų pasmerktas kančioms: baisiausiai diskriminacijai, kokią visą gyvenimą kenčia nepatrauklūs žmonės.

— Bet aš nesakyčiau, kad tu negraži, Suze, — tariau. — Žmonėms tik reikia prie tavęs priprasti. Jei nori žinoti, manau, kad iš tikrųjų tu gana patraukli.

Aš iš tiesų taip maniau; neabejojau, kad meškutė Suzė — tikra didvyrė.

— Tada tu kažkoks nesveikas, — pasakė Suzė. — Mano veidas kaip kirviu nutašytas ir dar aptrauktas šašuota oda. O kūnas — kaip popierinis maišas, pilnas atšalusios avižinės košės.

— Mano manymu, tu labai miela, — patikinau ją, nė kiek nemeluodamas; Franė man buvo parodžiusi, kokia miela mūsų meškutė Suzė. Be to, aš juk girdėjau dainą, kurią dainavo Franė, būdama su meškute Suze, ir jau keliskart buvau sapnavęs, kad Suzė ir mane moko taip dainuoti. Taigi, žiūrėdamas į Suzę, dar pakartojau: — Mano manymu, tu labai miela.

— Vadinasi, tavo smegenys kaip popierinis maišas, pilnas atšalusios avižinės košės, — šyptelėjo Suzė. — Jei manai, kad aš labai miela, tai tau, vaikine, ne visi namie.