Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Labai keista, tačiau tėtis, — nors iki šiol mano, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutis yra tikras viešbutis, — tapo neblogu krizių centro konsultantu. Na, jis žino, kad Suzė pas mus įkūrė prievartos aukų krizių centrą, bet nė neįtaria, jog tai vienintelė mūsų veikla, ir kartais užkalbina kokią mūsų kelioms dienoms, kad atsigautų, priglaustą prievartautojų auką, manydamas, kad ta moteris — viena iš viešbučio „viešnių“.

Sėdi, sakykime, tokia kaip nors nusiraminti mėginanti mergina ant kurios nors prieplaukos, ir staiga, stuksėdamas Louisville Slugger lazda, pasirodo mano tėtis; Ketvirtasis viksteli uodega — praneša jam, kad čia kažkas yra, ir tėtis pradeda šnekėti.

— Labas! Kas čia? — klausia.

Tada prievartautojų auka turbūt atsako:

— Čia tik aš, Silvija.

— O, taip, Silvija! — šypsosi tėtis, lyg ji būtų sena jo pažįstama. — Na, ar tau patinka mūsų viešbutis, Silvija?

Vargšė Silvija mano, kad tėtis tiesiog iš mandagumo, bijodamas ją užgauti, prievartos aukų krizių centrą vadina viešbučiu, todėl neišsiduoda, kad šiek tiek nustebo.

— O, man tai labai svarbu, — sako ji. — Na, man tikrai reikėjo išsikalbėti, bet nenorėjau jaustis verčiama viską pasakoti, kol nebuvau tam pasirengusi, o čia maloniausia tai, kad niekas tavęs nespaudžia, niekas nenurodinėja, kaip turėtum jaustis ir ką daryti, bet padeda suvokti savo jausmus lengviau, negu juos suvoktum būdama viena. Na, suprantate, ką turiu omeny? — priduria Silvija.

O tėtis atsako:

— Žinoma, suprantu, mieloji. Mes jau daug metų tuo užsiimame. Kaip tik toks ir turi būti geras viešbutis: pakankamai erdvės ir tinkama aplinka — tokia, kokios tau reikia. Gerame viešbutyje erdvė ir aplinka padeda žmogui, jam prijaučia; geras viešbutis tarsi apkabina tave ir paguodžia — tada (tik tada), kai tu to nori. Geras viešbutis visada pasirengęs tau padėti, — šneka tėtis, mojuodamas beisbolo lazda, tarytum diriguodamas pats sau, kad neišeitų iš takto, — bet jame apsistojęs nesijauti nuolat stebimas.

— Taip, tikriausiai taip ir yra, — sako Silvija; arba Betsė, arba Patricija, Kolumbina, Sali, Alisa, Konstancija arba Houp. — Čia aš kažkaip atsiveriu, bet ne per prievartą.

— Ne, jokiu būdu ne per prievartą, mieloji, — pritaria tėtis. — Gerame viešbutyje nėra jokios prievartos. Aš tai pavadinčiau tiesiog solidaria erdve, — sako, nė pats nesuvokdamas, kad pasiskolino šį terminą iš Šraubenšliuselio ir jo „solidariosios bombos“.

— Ir visi čia tokie malonūs, — toliau kalba Silvija.

— Taip, tuo man ir patinka geri viešbučiai! — susijaudinęs šūkteli tėtis. — Visi labai malonūs. Puikiame viešbutyje, — sako Silvijai arba kuriai nors kitai jo besiklausančiai moteriai, — gali tikėtis, kad visi bus malonūs. Tu atvyksti pas mus, mieloji, kaip suluošintas žmogus (atleisk, kad taip sakau), taigi mes esam tavo gydytojai ir slaugytojos.

— Taip, tikrai, — linkteli Silvija.

— Kad ir kokia iškankinta ir palūžusi atvykai, — nesiliauja šnekėjęs tėtis, — iš puikaus viešbučio išvyksi sveika. Mes pastatysim tave ant kojų, bet tai įvyks tarsi savaime, tai kažkas paslaptinga — taip veikia ši solidari erdvė, apie kurią ir kalbu, nes per prievartą žmogaus juk neprikelsi; kiekvienas pakyla savaip. Mes tik suteikiam erdvės, — sako tėtis, beisbolo lazda, kaip kokia burtų lazdele, laimindamas išprievartautą moterį. — Erdvės ir šviesos , — priduria — kaip šventasis, laiminantis kitą šventąjį ar šventąją.

Suzė sako, kad taip ir reikia elgtis su prievartautojų aukomis; jos — tarsi šventosios; su jomis reikia elgtis taip, kaip puikiame viešbutyje elgiamasi su kiekvienu svečiu. Puikiame viešbutyje kiekvienas svečias gerbiamas; kiekviena prievartą patyrusi moteris „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje priimama kaip garbės viešnia — ir šventoji.

— Tiesą sakant, toks pavadinimas labai tinka prievartos aukų krizių centrui, — džiaugiasi Suzė. — „Naujojo Hampšyro“ viešbutis — skamba išties klasiškai.

Taigi mes, remiami apygardos valdžios ir nuostabios moterų gydytojų organizacijos, pasivadinusios Kenebeko medikių draugija, netikrame savo viešbutyje įkūrėme ir išlaikome tikrą prievartos aukų krizių centrą. Suzė kartais man sako, kad tėtis — geriausias jos centro konsultantas.

— Kai matau, kad kuriai nors jau visai blogai, siūlau nueiti ant prieplaukos ir pasidairyti aklo senuko su Ketvirtuoju — šunimi vedliu, — prisipažino man Suzė. — Nežinau, ką jis joms ten sako, tačiau tai jas tikrai paveikia. Šiaip ar taip, nė viena dar nemėgino skandintis.

— Ramiai praeik pro atdarus langus, mieloji, — sako tėtis, turbūt visoms. — Tai labai svarbu, mieloji, — priduria.

Tėčio patarimas taip įtikinamai skamba, be abejo, todėl, kad jis galvoja apie Lili. Tėtis visada mokėdavo patarti mums, vaikams, — netgi kai nė nenutuokdavo, kas negerai.

— Gal ypač tada, kai išvis nieko nenutuokdavo? — sako Frankas. — Na, jis iki šiol nežino, kad aš žydras, bet visi jo patarimai tikrai geri.

Tai bent talentas!

— Gerai, gerai, — pasakė man Franė — telefonu, praėjusią žiemą, po tos didelės pūgos. — Skambinu ne tam, kad išgirsčiau visas smulkmenas, kas, ką ir kaip Meine išprievartavo. Šįkart tikrai ne tam, mažiau, — nutildė mane Franė. — Tu vis dar nori vaiko?

— Žinoma, kad noriu, — atsakiau. — Kasdien mėginu įtikinti Suzę.

— O gal norėtum mano vaiko? — paklausė Franė.

— Bet tu gi nenori vaikų, Frane, — priminiau jai. — Ką čia šneki?

— Na, mudu su Jaunėliu truputį apsižioplinom, — pasakė Franė. — Ir, užuot pasielgę taip, kaip dabar madinga, pagalvojom, kad yra šitam kūdikiui kaip tik tinkama motina ir tėvas.

— Ypač šiais laikais, biče, — pridūrė Jaunėlis, pakėlęs kitą ragelį. — Na, Meinas gal paskutinė saugi slėptuvė.

— Kiekvienas vaikas turėtų augti tokiame paslaptingame viešbutyje, argi ne? — paklausė Franė.

— O aš manau, biče, — tarė Jaunėlis Džounsas, — kad kiekvienam vaikui būtų geriausia, jei bent vienas iš jo tėvų nieko neveiktų. Nenoriu tavęs įžeisti, biče, — toliau kalbėjo Jaunėlis, — bet tu gi puikiausias prižiūrėtojas. Juk supranti, ką noriu pasakyti?

— Jis nori pasakyti, kad tu visus prižiūri, — meiliai paaiškino Franė. — Kad tai tarytum tavo vaidmuo. Tu būsi puikus tėvas.

— Arba mama, biče, — pridūrė Jaunėlis.

— Be to, kai Suzė kasdien matys kūdikį, gal ir ji praregės, — pasakė Franė.

— Gal įsidrąsins, biče, ir leis tau iššauti, — tarė Jaunėlis Džounsas. — Na, kaip sakoma, — pridūrė, ir Franė garsiai nusikvatojo į savo ragelį. Buvo aišku, kad jie gerai apgalvoję šį pokalbį ir gana ilgai rengėsi man paskambinti.

— Ei! — šūktelėjo Franė. — Ar liežuvį prarijai? Girdi? Alio, alio!

— Ei, biče, — sunerimo ir Jaunėlis Džounsas. — Gal tu ten nualpai?

— Gal meška laiko tave už kiaušų? — paklausė Franė. — Aš tavęs klausiu, ar nori mano vaiko?

— Čia ne retorinis klausimas, biče, — tarė Jaunėlis Džounsas.

— Taip ar ne, mažiau? — ragino mane Franė. — Tu gi žinai, kad aš tave myliu, — pridūrė. — Negimdyčiau vaiko bet kam, juk supranti, mažiau.

Bet aš negalėjau pratarti nė žodžio, buvau toks laimingas.

— Po velnių, siūlau tau devynis savo gyvenimo mėnesius! Devynis savo gražaus kūno mėnesius, mažiau! — erzino mane Franė. — Na, kaip sau nori!