Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tai ir yra blogiausia, kai prasidedi su vyrais, — sakydavo ji. — Kad ryžtumeisi su jais sugulti, turi taip apsiginkluoti, jog kartais išvis nebesupranti, kam visa tai darai.

Tačiau dabar Suzė lyg ir apsiramino. Matyt, pajuto, kad pakanka ir vienos apsisaugojimo priemonės. O jei vis dėlto nepakaks, tikiuosi, kad ji neišsigąs. Aš, žinoma, neversčiau jos gimdyti, jeigu ji nenorėtų; žmonės, norintys priversti kitus žmones gimdyti nepageidaujamus vaikus, — tikri pabaisos.

— Net jei nebūčiau tokia negraži, — vis dar priešinasi Suzė, — aš vis tiek jau per sena. Na, kai moteriai daugiau negu keturiasdešimt, būna visokių komplikacijų. Juk gali gimti ne šiaip negražus vaikas — galiu pagimdyti išvis ne vaiką, o galai žino kokį tešlos gabalui Kai moteriai daugiau negu keturiasdešimt, tai labai rizikinga.

— Nešnekėk nesąmonių, Suze, — sakau. — Mes tik truputį tave pamankštinsim, kad būtum geresnės formos. Šiek tiek pakilnosi svarmenis, pabėgiosi. Juk tavo širdis jauna, Suze, — drąsinu. — Tavyje slypinti meška, Suze, dar tik maža meškutė.

— Įtikink mane, — prašo Suzė, ir aš suprantu, ką tai reiškia. Tai mūsų eufemizmas, kurį vartojam, kai norim vienas kito. Suzė dažnai nei iš šio, nei iš to man sako: — Noriu, kad mane įtikintum.

Arba aš sakau jai:

— Suze, atrodo, kad tave reikia įtikinti.

O kartais Suzė tiesiog suurzgia:

— Erl! — Ir aš žinau, ką ji turi omeny.

Kai tuokėmės, ji suurzgė, užuot atsakiusi: „Taip.“ Suzė tarė:

— Erl!

— Ką? — nesuprato pastorius.

— Erl! — pakartojo Suzė, linktelėdama galvą.

— Ji sutinka, — pasakiau pastoriui. — Tai reiškia, kad ji sutinka tekėti.

Tikriausiai nei Suzė, nei aš niekada visiškai neatsikvošėsim, nesiliausim svajoję apie Franę, tačiau meilė Franei mus jungia tvirčiau negu tai, kas būna bendra tarp daugelio kitų sutuoktinių. Be to, kadaise Froidas į pasaulį žvelgė Suzės akimis, o dabar tėtis žvelgia manosiomis, taigi mus vienija ir Froido vizija.

— Jūsų santuoka nulemta danguje, biče, — kartą pasakė man Jaunėlis Džounsas.

Tą rytą, kai pirmąkart pasimylėjau su meškute Suze, šokių salėje, kur mudu su tėčiu mankštinamės, pasirodžiau truputį pavėlavęs.

Tėtis jau kilnojo kaip reikiant, kai įsverdėjau.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis! — pasakiau; tai buvo mūsų tradicinis pasisveikinimas. Mudu su tėčiu vis prisimindavom tą ištvirkėlį, Šniclerį, ir manėm, jog tai labai juokinga: taip ir turėtų sveikintis du be moterų gyvenantys vyrai.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis! Eik jau! — sukriokė tėtis. — Keturis šimtus šešiasdešimt keturis... velniai griebtų! Turėjau klausytis tavęs pusę nakties. Dieve mano! Aš, žinoma, aklas, bet tikrai nekurčias. Mano skaičiavimu, nusiritai iki kokių keturių šimtų penkiasdešimt aštuonių. Keturių šimtų šešiasdešimt keturių nebeišgali. Kas ji, po velnių, tokia? Žvėris, o ne moteris!

Bet kai pasakiau, kad miegojau su meškute Suze ir kad tikiuosi, jog ji pasiliks gyventi su mumis, tėtis labai apsidžiaugė.

— Štai ko mums trūko! — riktelėjo. — Tai tiesiog nuostabu. Na, žinoma, geresnio viešbučio negalėčiau ir įsivaizduoti. Ir tu čia puikiai tvarkaisi! Bet mums reikia meškos. Visiems jos reikia! Taigi dabar, kai turi mešką, gali laisvai atsikvėpti, Džonai. Pagaliau parašei laimingą pabaigą.

„Dar ne visai“, — dingtelėjo man. Bet kai viską apgalvojau, — prisiminęs mūsų bėdas, sielvartą, lemtį ir meilę, — supratau, kad viskas galėjo būti ir daug blogiau.

Taigi ko mums trūksta? Manau, kad tik vaiko. Vaiko tikrai reikėtų. Visada norėjau vaiko, ir dabar tebenoriu. Vis galvoju apie Egą — ir apie Lili — ir jaučiu, kad man dabar nieko daugiau netrūksta, tik vaikų. Žinoma, gal dar pavyks įtikinti meškutę Suzę, tačiau pirmą kūdikį man padovanos Franė su Jaunėliu Džounsu. Net Suzė nė kiek nesibaimina dėl to kūdikio.

— Tas kūdikis tikrai bus gražutis, — sako Suzė. — Argi gali nepasisekti Franės ir Jaunėlio vaikui?

— O mums argi galėtų nepasisekti? — klausiu jos. — Kai tik jį pagimdytum, patikėk, pamatytum, koks jis gražus.

— Tu tik pagalvok apie spalvą , — vis šneka Suzė. — Na, Jaunėlio ir Franės vaikas juk turėtų būti nuostabios, velniai griebtų, tiesiog pribloškiančios spalvos.

Bet, kaip man sakė Jaunėlis Džounsas, Franės ir Jaunėlio kūdikis gali būti bet kokios spalvos.

— Nuo kavos iki pieno, — sako Jaunėlis.

— Kad ir kokia būtų kūdikio spalva, ji vis tiek bus nuostabi, Suze, — tikinu. — Pati žinai.

Bet Suzės taip greit neįtikinsi.

Man atrodo, kad kai Suzė pamatys Jaunėlio ir Franės kūdikį, ir pati užsinorės mažylio. Šiaip ar taip, aš to tikiuosi, — nes man jau beveik keturiasdešimt, o Suzė jau peržengė tą slenkstį, ir jeigu mes apskritai turėsim kūdikį, tai gal reikėtų paskubėti. Manau, kad Franės kūdikis mums padės; ir tėtis taip mano — ir netgi Frankas.

Ir kas gi dar, jei ne Franė, galėjo būti tokia dosni, kas dar galėjo pasisiūlyti pagimdyti kūdikį man ? Na, nuo tos dienos Vienoje, kai ji pažadėjo, kad rūpinsis mumis visais, kad bus mums motina, nuo pat tos dienos Franė nesudeda ginklų, kad ir kas būtų, padaro tai, ko reikia, — joje slypinti didvyrė visada geros formos, ta didvyrė galėtų viena ranka iškelti visą mūsų šokių salę su visomis štangomis.

Tai nutiko praėjusią žiemą, po didelės pūgos. Franė paskambino ir pasakė, kad gimdys kūdikį — man. Franei tada buvo keturiasdešimt; ji pasakė, kad pagimdžiusi kūdikį „uždarys duris to kambario, į kurį nebesugrįš“. Telefonas suskambėjo anksti rytą — taip anksti, jog mudu su Suze pamanėm, kad kažkas skambina specialia prievartos aukų krizių centro linija, ir Suzė iššoko iš lovos, pasirengusi padėti dar vienai krizę išgyvenančiai prievartautojų aukai, bet skambėjo paprastas telefonas, skambino Franė — iš Vakarų pakrantės. Juodu su Jaunėliu nusprendę pavakaroti, kai ką atšvęsti, dviese; taigi iki šiol ir negulę, nors Kalifornijoje dabar naktis. Atrodė, kad jie šiek tiek išgėrę; šnekėjo kaip kokie puspročiai, ir Suzė net supyko; ji burbtelėjo, kad šitaip anksti mums skambina tik išprievartautos moterys, ir padavė ragelį man.

Aš, kaip visada, turėjau Franei papasakoti, kaip viskas einasi krizių centre. Franė mūsų centrui paaukojo nemažai pinigų, o Jaunėlis padėjo mums susirasti gerą Meine dirbantį teisininką. Vien per praėjusius metus Suzės prievartos aukų krizių centras suteikė medicininę, psichologinę ir teisinę pagalbą devyniasdešimt vienai prievartautojų aukai.

— Neblogai padirbėjot, kaip Meine, — sako Franė.

— Niujorke ir Los Andžele, biče, — pasakojo Jaunėlis Džounsas, — būna maždaug devyniasdešimt vienas tūkstantis aukų per metus. Visokių nusikaltimų, — pridūrė.

Man nebuvo sunku Suzę įtikinti, kad visuose tuose „Naujojo Hampšyro“ viešbučio kambariuose galima kuo nors užsiimti. Prievartos aukų krizių centrui vietos pas mus netgi daugiau, negu reikia, ir sąlygos išties puikios; be to, Suzė apmokė kelias Bransviko koledžo studentes, kad atsiliepinėtų specialios krizių centro linijos telefonu. Mane Suzė įspėjo, kad nieku gyvu nekelčiau to telefono ragelio.

— Prievartautojų auka, ieškanti pagalbos, tikrai nenori išgirsti sušikto vyro balso, — paaiškino man Suzė.

Savaime suprantama, būdavo šiokių tokių keblumų dėl tėčio, nematančio“ kuris telefonas skamba. Taigi dabar tėtis, netikėtai išgirdęs skambutį, tiesiog sušunka: „Telefonas!“ Net jeigu pats prie to telefono ir stovi.