Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Bet tikriausiai turite laisvų vietų?

— Ne, — atsakom. — Visi kambariai užsakyti, laisvų nėra.

Kartais tėtis dėl to su manimi pasiginčija.

— Na, jiems tai tikrai atsirastų vietos, — šnypščia jis man į ausį. — Jie, atrodo, labai mieli žmonės. Ir dar su vaiku, ar netgi dviem vaikais. Girdžiu, kaip pešasi; o mama, kaip suprantu iš balso, labai pavargusi. Jie tikriausiai iš toli atvažiavo.

— Reikia išlaikyti atitinkamą lygį, tėtuk, — sakau. — Na, pagalvok, ką pamanytų kiti mūsų svečiai, jei imtume nuolaidžiauti?

— Šitoks elitinis... — truputį stebėdamasis šnibžda tėtis. — Visada žinojau, kad šitas viešbutis ypatingas, bet... kažkaip... nė nesvajojau, kad iš tikrųjų... — Ir jis šypsodamasis nutyla. Paskui priduria: — Na, tavo mamai visa tai labai patiktų! — Ir sumosuoja beisbolo lazda — rodo visa tai mamai.

O aš kuo nuoširdžiausiai sakau:

— Žinoma, kad patiktų, tėtuk.

— Gal ne kiekviena akimirka, — susimąstęs dar prataria tėtis, — tačiau bent jau tai, kas yra dabar. Bent jau pabaiga.

Lili gyvenimo kelio pabaiga, palyginti su paskui prasidėjusiu jos garbinimu, buvo gana tyli. Gaila, kad neišdrįsau paprašyti Donaldo Džastiso, kad parašytų jai elegiją, tačiau jos laidotuvėse dalyvavo, galima sakyti, tik šeimos nariai — na, kiek tai buvo įmanoma. Atėjo ir Jaunėlis Džounsas; jis sėdėjo su Frane, ir aš negalėjau nepastebėti, kaip jaukiai jie susikibę rankomis. Dažnai tik per laidotuves supranti, kad kai kurie tavo artimieji senstelėjo. Mačiau, kad Jaunėliui apie akis atsirado daugiau raukšlelių; jis dabar jau buvo itin darbštus teisininkas, o anksčiau, kai studijavo, mes iš jo retai kada gaudavom žinių; įstojęs į teisės fakultetą, jis pradingo beveik taip pat, kaip pradingdavo tarp į krūvą sugriuvusių Klivlando Browns žaidėjų. Ko gero, studijuodamas teisę, kaip ir žaisdamas futbolą, žmogus daugiau nieko nebemato. Jaunėlis visada tvirtino, kad būdamas linijos puolėju pasirengė studijoms teisės fakultete. Daug sunkaus darbo, bet nuobodu, nuobodu, nuobodu.

Dabar Jaunėlis vadovavo „Juodajai įstatymo rankai“, ir aš žinojau, kad Franė, kai būna Niujorke, apsistoja pas jį.

Jie jau abu buvo žvaigždės, ir man atrodė, kad gal todėl jiems dabar lengviau bendrauti. Bet per Lili laidotuves galvojau tik apie tai, kad Lili būtų labai patenkinta, matydama juos drauge.

Tėtis sėdėjo šalia meškutės Suzės ir vos pastebimai lingavo, suspaudęs tarp kelių beisbolo lazdą, sunkųjį jos galą įrėmęs į grindis. O eidamas — įsikibęs į Suzės, buvusios Froido vedlės, parankę — jis tą savo Louisville Slugger lazdą nešėsi labai oriai, tarytum tai būtų buvusi paprasčiausia, tik gal storoka, lazdelė pasiramsčiuoti.

Suzė buvo baisiai priblokšta, bet per laidotuves stengėsi tvardytis; manau, kad dėl tėčio. Ji tiesiog dievina tėtį — nuo tada, kai jis taip puikiai, instinktyviai užsimojo lazda ir vienu smūgiu nukalė pornografą Ernstą. Iki Lili savižudybės meškutė Suzė kaip reikiant paklajojo. Iš Rytų pakrantės ji iškeliavo į vakarinę JAV dalį, paskui grįžo į rytus. Kurį laiką vadovavo kažkokiai Vermonte įsikūrusiai komunai. „Taip nuvadovavau, kad iš jų ten nieko neliko“, — juokdamasi pasakojo mums Suzė. Vėliau ji Bostone įsteigė šeimos konsultacijų tarnybą, kuri paskui tapo vaikų dienos centru (nes tokio centro labiau reikėjo), o dar vėliau — prievartos aukų krizių centru (tada vaikų dienos centrų jau buvo visur). Į prievartos aukų krizių centrą Bostone buvo žiūrima priešiškai, ir Suzė pripažįsta, jog tas priešiškumas kilo ne tik dėl išorinių aplinkybių. Žinoma, visur yra prievartos mėgėjų, kurie nekenčia moterų; buvo ir visokių kvailių, manančių, kad tokiame krizių centre dirba tik, pasak Suzės, „užkietėjusios vištgaidės ir triukšmaujančios feministės“. Bostoniečiai visaip kenkė Suzei ir jos atidarytam pirmajam krizių centrui. Tikriausiai norėdami aiškiai išreikšti savo nuomonę jie net išprievartavo vieną prievartos aukų krizių centro darbuotoją. Tačiau, kaip sako net pati Suzė, tada, veiklos pradžioje, kai kurios krizių centro moterys iš tikrųjų buvo „užkietėjusios vištgaidės ir triukšmaujančios feministės“, jos tikrai nekentė vyrų, taigi kartais prievartos aukų krizių centre būdavo ir vidinių nesutarimų. Kai kurios iš tų moterų buvo tiesiog nusiteikusios prieš viską, bet, deja, neturėjo Franko humoro jausmo; įstatymo sargai priešiškai žiūrėjo į krizių centro moteris, norinčias, kad prievartautojai būtų — bent kartą — deramai nubausti, o tos moterys apskritai niekino įstatymus, taigi niekas iš tikrųjų nepadėdavo aukai.

Po to, kai kelios vyrų nekenčiančios smarkuolės vienoje Bak Bėjaus automobilių stovėjimo aikštelėje iškastravo įtariamą prievartautoją, Suzės prievartos aukų krizių centras — Bostone — buvo uždarytas. Suzė grįžo į Niujorką ir vėl ėmėsi šeimų konsultavimo. Ji dažniausiai aiškindavosi, kodėl mušami vaikai, taigi, kaip pati sakė, „turėdavo reikalų“ ir su vaikais, ir su juos mušančiais suaugusiaisiais, — bet Niujorkas Suzei jau buvo įgrisęs iki gyvo kaulo (anot jos, visiškai neįdomu gyventi Grinvič Vilidže, jei nesi meška), ir ji nė kiek neabejojo, kad vis tiek dar įkurs kokį nors prievartos aukų krizių centrą.

Aš, dar nepamiršęs tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtais metais „Stanhope“ suvaidinto spektaklio, tuo irgi neabejojau. Franė visuomet sakė, kad Suzė tada vaidino geriau, negu ji, Franė, kada nors galėtų vaidinti, o Franė — labai gera aktorė. Tąkart, kai susidorojom su Čiperiu Davu, puikiai susitvardžiusi ir atlikusi savo vaidmenį, pasakiusi tą vienintelį sakinį, Franė, matyt, ėmė pasitikėti savimi. Tiesą sakant, Franė ir vėliau, visuose savo filmuose, vėl ištardavo tuos žodžius: „Jūs tik pažiūrėkit, kas čia.“ Ji visada sugalvoja, kur galėtų įterpti tą žavią repliką. Kaip aktorė, ji, be abejo, turi kitą vardą. Kino žvaigždės beveik niekada nesivadina savo tikraisiais vardais. Be to, Franė Beri — ne toks vardas, kokius žmonės iškart įsidėmi.

Holivudinį Franės vardą — jos, kaip aktorės, pseudonimą — jūs tikrai žinote. Čia mūsų šeimos istorija, todėl man nederėtų minėti Franės, kaip aktorės, vardo, bet aš žinau, kad jūs ją pažįstate. Franė yra ta, kurios trokštate. Ji — geriausia, net kai vaidina kokią piktadarę; ji visada tikra didvyrė, netgi kai miršta, netgi kai miršta dėl meilės arba — dar blogiau — su kuo nors kovodama. Ji pati gražiausia, sunkiausiai prieinama, bet lengviausiai įskaudinama, o kartais ji ir pati kiečiausia. (Dėl jos jūs einate į kiną ir žiūrite filmą iki pabaigos.) Dabar kiti svajoja apie ją — dabar, kai ji taip drastiškai mane išlaisvino. Aš jau galiu gyventi su savo svajonėmis apie Franę, tačiau tikriausiai yra nemažai žiūrovų, kuriuos svajonės apie ją varo iš proto.

Franė labai lengvai apsiprato su tuo, kad ji — garsenybė. Lili negalėjo taip apsiprasti, o Franei tai nebuvo sunku, nes į ją, mūsų šeimos žvaigždę, visada krypo visų žvilgsniai, ji visada buvo visų dėmesio centre; mes laukdavom, ką ji pasakys, ir jos klausydavom. Ji tiesiog gimusi tam, kad vaidintų pagrindinį vaidmenį.

— O aš gimęs tam, kad būčiau suknistas, apgailėtinas agentas, — graužėsi Frankas po Lili laidotuvių. — Aš prisidėjau net ir prie viso šito, — tarė, turėdamas omenyje Lili mirtį. — Ji tiesiog buvo per maža, kad užsikrautų visą šitą mėšlą, kurį jai užverčiau! — niauriai pridūrė — ir pravirko. Mes mėginom jį nuraminti, bet jis pasakė: — Aš visada agentas, sušiktas agentas, velniai griebtų. Viskas per mane — čia aš kaltas! Kad ir Bėda! — sušuko. — Kas jį iškimšo? Kas visa tai pradėjo? — Frankas verkė ir verkė. — Aš tiesiog niekam tikęs agentas, — šniurkščiojo...