Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Na, žinau, kad tu ir dabar neblogos formos, — erzina mane tėtis, — tačiau tikrai nebe tokios, kokios buvai šešiasdešimt ketvirtųjų vasarą.

— Žmogui juk negali visą gyvenimą būti dvidešimt dveji, — primenu jam, ir mudu mankštinamės toliau.

Kartais, ūkanotais rytais, kai Meino rūkas dar nebūna išsisklaidęs ir mus gaubia jūros drėgmė, man atrodo, kad aš tik pradedu savo kelionę, — įsivaizduoju, kad guliu ant kilimo, kurį taip mėgo senasis Bėda, ir kad šalia manęs mankštinasi ir mane moko Ajovos Bobas, o ne aš mokau tėtį.

Tik bebaigdamas ketvirtą dešimtį pamėginau gyventi su moterimi.

Kai man sukako trisdešimt, Lili atsiuntė Donaldo Džastiso eilėraštį.

Ją sužavėjo to eilėraščio pabaiga, ir ji manė, kad tie žodžiai labai tinka man. Tada supykau ir tuoj pat nusiunčiau Lili raštelį: „Kas toks tas Donaldas Džastisas ir kodėl manai, kad viskas, ką jis parašė, tinka mums“. Tačiau tai tikrai labai graži eilėraščio pabaiga, ir aš iš tiesų taip jaučiausi, kai man buvo trisdešimt.

Šiandien, kai man trisdešimt, mačiau ,

Kaip medžiai sutvisk o

Lyg žvakutės ant torto šventiško ,

Ir kai saulė vakarop nusviro ,

Tą paskutinio blyksnio akimirką tyrą ,

Dar buvo laiko sugalvoti norui ,

Kol tamsa neatslinko ,

Jei tik būčiau žinojęs, ko noriu ,

Kaip tikriausiai žinodavau kadaise ,

Palinkęs prie stalo, aptiesto švaria staltiese

Ir nušviesto žvakučių, žibančių ant torto ,

Kurias ir užpūsdavau, visas iš karto.

Paskui, kai Frankui suėjo keturiasdešimt, aš jam nusiunčiau sveikinimą ir Donaldo Džastiso eilėraštį „Keturiasdešimtmečiai vyrai“.

Keturiasdešimtmečiai vyrai

Išmoksta uždaryti tyliai

Duris tų kambarių ,

Į kuriuos nebesugrįš.

Frankas man iškart atrašė, kad toliau to nelemto eilėraščio ir nebeskaitė. „Pats užsidaryk savo suknistas duris! — niršo Frankas. — Ir tau tuoj bus keturiasdešimt. O dėl manęs, tai aš duris užtrenkiu ir, velniai griebtų, nuolat vėl sugrįžtu!“

„Bravo, Frankai!“ — pagalvojau. Jis visada praeidavo pro atdarus langus neparodydamas nė šešėlio baimės. Kaip tik taip ir elgiasi visi didieji agentai: jie kalba taip, kad net keisčiausi, nelogiški jų patarimai atrodo protingi, jie priverčia tave drąsiai žengti į priekį, ir tu pasieki tikslą — gauni daugmaž tai, ko nori; na, šį tą vis tiek gauni; bent jau nelieki tuščiomis rankomis, kai be baimės žengi pirmyn, neri į tamsą, lyg paklausęs geriausio patarimo, kokį tik kas gali duoti. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad Frankas taps tokiu mielu žmogumi? (Jis buvo toks bjaurus vaikas.) Aš tikrai nekaltinu Franko dėl to, kad jis per daug spaudė Lili. Pati Lili, kaip sako Franė, visada per daug spaudėsi.

Kai tiems nelemtiems kritikams taip patiko jos „Mėginimas paaugti“, kai jie teikėsi ją išgirti, — atseit nors ji, Lili Beri, ir yra ta mažylė iš garsiosios operą išgelbėjusios šeimos, galima sakyti, kad ji iš tikrųjų „nebloga rašytoja“, neabejotinai „teikianti vilčių“, — kai jie kažką vis skiedė apie jos balso naujumą, Lili pasijuto turinti dar rimčiau imtis darbo.

Bet mūsų mažoji Lili savo pirmąją knygą parašė beveik atsitiktinai; ta knyga buvo tik savotiškas mėginimo paaugti eufemizmas, tačiau ją parašiusi Lili įtikėjo esanti rašytoja, nors iš tikrųjų ji gal buvo tik gera, jautri skaitytoja, mėgstanti literatūrą ir mananti, kad norėtų rašyti. Man atrodo, kad Lili pražudė rašymas, nes jis kartais tikrai būna pražūtingas. Rašydama ji tiesiog sudegė; ji buvo per maža, kad galėtų taip save prievartauti, nuolatos draskyti save į gabalėlius. Po to, kai „Mėginimo paaugti“ ekranizacija išgarsino Franę, kai buvo pradėtas rodyti televizijos serialas — „Pirmasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis“ — ir visi įsiminė Lili Beri vardą, Lili tikriausiai norėjo „tiesiog rašyti“, kaip nuolat girdime sakant rašytojus. Ji turbūt netroško nieko daugiau, tik būti laisva ir pagaliau parašyti savo knygą. Didžiausia nelaimė buvo ta, kad antroji knyga jai nenusisekė. „Proto sutemos“ — taip Lili ją pavadino, nugvelbusi porą žodžių iš savo guru, Donaldo Džastiso, eilėraščio.

Jau ateina proto sutemos.

Ir jonvabaliai sukirba kraujyje ;

ir taip toliau. Gal būtų buvę protingiau knygos pavadinimą išsirinkti iš kitos Donaldo Džastiso eilutės:

Laikas įtempė lanką tikrai nesėkmingai.

Lili knygos pavadinimas galėjo būti „Tikra nesėkmė“, nes ta knyga iš tiesų išėjo niekam tikusi. Lili per plačiai užsimojo; tai buvo ne jos galvai. Ji rašė apie svajonių žlugimą, apie tai, kaip skausmingai jos žlunga. Tai buvo drąsi knyga, nes ją rašydama Lili nutolo nuo savo mažytės autobiografijos, bet ji nuklydo ten, kur jai viskas buvo pernelyg svetima ir nelabai suvokiama; Lili parašė abstrakčią knygą, kurią skaitant buvo matyti, kad toks stilius jai išvis neįprastas. Kai rašai abstrakčiai, visada esi pažeidžiamas. Lili negalėjo atsilaikyti, kai nelemti kritikai — tie triūsius ir klastingi recenzentai bei knygų apžvalgininkai — užsipuolė ją iš visų pusių.

Anot Franko, kuris beveik niekada neklysdavo, kalbėdamas apie Lili, ją dar labiau trikdė tai, kad jos parašytą tikrai prastą knygą kai kurie nenuovokūs, bet gana įtakingi skaitytojai laikė didingu kūriniu. Kai kuriuos koledžų ir universitetų nemokšas sužavėjo „Proto sutemų“ abstraktumas; tokie studentai pajuto palengvėjimą, kai pamatė, kad visiškai nesuvokiamos narpalynės ne tik spausdinamos, bet ir, regis, tapatinamos su rimta literatūra. Frankas sakė, kad kai kuriuos studentus Lili knygoje itin žavi kaip tik tai, kas labiausiai nepatinka pačiai Lili: ta tuščia savianalizė, intrigos ir siužeto nebuvimas, blankūs veikėjai. Tam tikra universitetų publika akivaizdų nesugebėjimą rašyti aiškiai kažkodėl suvokia kaip įrodymą, jog didžiausią trūkumą, kurį pastebėtų kiekvienas kvailys, galima meniškai paversti pranašumu.

— Iš kur, po velnių, tie studentėliai ištraukė tokią mintį! — piktinosi Franė.

— Ne visi studentai taip mano, — pabrėžė Frankas.

— Jiems atrodo, jog tai, kas nenatūralu, iškreipta ir velnioniškai painu, yra geriau negu tai, kas paprasta, sklandu ir suprantama! — šaukė Franė. — Kas, po velnių, jiems visiems pasidarė?

— Tik kai kurie iš jų tokie, Frane, — pasakė Frankas.

— Tik tie, kurie garbina Lili nesėkmę? — paklausė Franė.

— Tik tie, kurie klauso savo dėstytojų, — tarė Frankas, labai patenkintas savimi, vėl grįžęs į senas vėžes — nusiteikęs prieš visus ir viską. — Na, kaip manai, iš ko studentai išmoksta taip mąstyti, Frane? — šnekėjo Frankas. — Iš savo dėstytojų.

— Dieve mano, — atsiduso Franė.

Ji neprašė vaidmens „Proto sutemose“; šiaip ar taip, ta knyga ir negalėjo būti ekranizuojama. Franė kino žvaigžde tapo daug lengviau negu Lili — rašytoja.

— Būti kino žvaigžde paprasčiau, — sakė Franė. — Nieko nereikia daryti; tiesiog atsipalaiduoji, būni savimi ir tikiesi, kad patiksi žmonėms, kad jie įžvelgs tavo esybę. Paprasčiausiai atsipalaiduoji ir tikiesi, kad ta tavo esybė bus matoma.