Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Šiaip ar taip, — pasakė Frankas, — pirmieji du irgi nebuvo tikri.

Tiesą sakant, tėtis visada buvo aklas, arba Froido aklumas pasirodė esąs užkrečiamas.

Mes pasisamdėm žmonių, kad išrinktų iš paplūdimio visokias lūženas. Daugmaž sutvarkėm teritoriją — na, vėl pjaudavom pievelės žolę, netgi pasistengėm atnaujinti vieną iš teniso aikštelių. Vėliau, po daugelio metų, įsirengėm plaukymo baseiną, nes tėtis mėgo paplaukioti, o aš baisiai nervindavausi žiūrėdamas, kaip jis plaukioja vandenyne; visada bijodavau, kad jis pasuks ne į tą pusę ir nuplauks tolyn — į atvirą jūrą. O tie pastatai, buvę viešbučio darbuotojų bendrabučiai, kuriuose kadaise gyveno mama, tėtis ir Froidas? Na, mes juos tiesiog nugriovėm; ir paprašėm, kad griovėjai viską išvežtų. Žemę toje vietoje išlyginom ir išgrindėm. Tėčiui pasakėm, kad ten automobilių stovėjimo aikštelė, nors pas mus niekad neprivažiuodavo daug automobilių.

Visą širdį įdėjom pertvarkydami pagrindinį pastatą. Ten, kur buvo registratūra, įsirengėm barą; o vestibiulį pavertėm didžiuliu žaidimų kambariu. Prisiminėm „Kaffee Mowatt“ smiginio taikinį ir biliardo stalus, taigi manau, kad Franė neklysta sakydama, jog mūsų vestibiulis pavirto Vienos kavine. Už vestibiulio seniau buvo viešbučio restoranas ir virtuvė; mes tiesiog išgriovėm kelias sienas ir įsirengėm, pasak architekto, „tarsi kokią kaimišką virtuvę“.

— Didžiulę kaimišką virtuvę, — tarė Lili.

— Labai jau keistą virtuvę, — pasakė Frankas.

Atstatyti šokių salę sumanė Frankas.

— Na, jei kartais surengtume didelį pobūvį, — šnekėjo jis, bet pas mus niekada nesusirenka tiek žmonių, kad netilptų mūsų „kaimiškoje virtuvėje“.

Netgi dabar, panaikinę daugelį vonios kambarių, antrą aukštą pavertę biblioteka, o viršutinį — sandėliu, be vargo galėtume apnakvindinti daugiau negu trisdešimt svečių, atskiruose kambariuose, — na, jei mums to reikėtų ir jei nusipirktume tiek lovų.

Iš pradžių tėtis stebėjosi, kad čia taip ramu.

— Kur poilsiautojai? — vis klausė, ypač vasarą, kai langai būdavo atviri ir iš paplūdimio turėjo sklisti skardūs vaikų balsai, sumišę su kirų ir žuvėdrų klykavimu.

Aš tėčiui paaiškinau, jog mes vasarą taip gerai pasipelnom, kad žiemą galim išvis nedirbti, bet kartais, atėjus vasarai, jis imdavo mane klausinėti, kodėl tylą aplinkui drumsčia tik ritminga bangų mūša.

— Mano skaičiavimu, pas mus apsistoję tik du ar trys poilsiautojai, — sakydavo tėtis. — Na, nebent aš dar ir prikurtau, — pridurdavo.

Bet mes visi jį įtikinėdavom, jog toks pirmaklasis kurorto viešbutis, koks yra mūsiškis, nebūtinai turi būti pilnutėlis; mūsų numerio kaina tokia didelė, jog tikrai nereikia užkimšti visų kambarių, kad užkaltume gražaus pinigo.

— Juk tai nuostabu, ar ne? — džiūgavo tėtis. — Žinojau, kad šitas viešbutis gali toks būti, — primindavo mums. — Reikėjo tik tinkamo aukštos klasės ir demokratijos derinio. Visada žinojau, kad šitas viešbutis gali būti ypatingas.

Mūsų šeima, be abejo, buvo sektinas demokratijos pavyzdys; iš pradžių Lili uždirbo pinigų, paskui tais pinigais rūpinosi Frankas, taigi trečiajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje dažnai būdavo nemokamai poilsiaujančių svečių. Mes norėjom, kad aplinkui būtų kuo daugiau žmonių, nes jų sukiojimasis netoliese, jų linksmi pokalbiai ir barniai padėdavo mums puoselėti tėčiui sukurtą iliuziją, kad mes pagaliau turime gerai žinomą ir pelningą viešbutį. Kartais atvažiuodavo Lili ir pabūdavo pas mus, kiek tik ištverdavo. Ji niekada nemėgo dirbti bibliotekoje, nors mes jai pasiūlėm iš esmės visą antrą aukštą. „Bibliotekoje per daug knygų“, — sakydavo Lili; rašydama ji jausdavo, kad daugybė kitų knygų užgožia mažytes jos pastangas. Kartą Lili netgi mėgino rašyti šokių salėje — toje muzikos ir grakščių kojų laukiančioje didžiulėje erdvėje. Lili ten rašė ir rašė, tačiau tylus jos rašomosios mašinėlės stuksėjimas negalėjo pripildyti tuščios šokių aikštelės, nors ji ir labai stengėsi. Kaip Lili stengėsi!

Franė irgi atvažiuodavo pabūti su mumis — toliau nuo smalsių žmonių žvilgsnių; trečiajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje Franė pailsėdavo ir susikaupdavo. Franė išgarsėjo; deja, labiau negu Lili. „Mėginimo paaugti“ ekranizacijoje Franė suvaidino save. Šiaip ar taip, ji ir yra svarbiausia pirmojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio veikėja. Filme, žinoma, tik ji ir atrodo tikroviškai. Frankas ten stereotipiškas homoseksualas, trinksintis cimbolais ir darantis iškamšas; Lili pavaizduota labai „miela“, bet Lili mažumas mums niekada nebuvo mielas. Nedidelis jos ūgis, deja, visada atrodė tarytum kokia nesėkmė — ir nei žūtbūtinėse jos pastangose paaugti, nei jų rezultate mes neįžvelgėm nieko „mielo“. O dėl Ego, tai jie persistengė: tiesiog širdis plyšo žiūrint į Egą — jis tikrai buvo „mielas“.

Ajovos Bobo vaidmenį gavo kažkoks vesternų veteranas (mes su Franku ir Frane prisiminėm tūkstančius kartų matę, kaip tas senas žioplys, pakirstas kulkų, krinta nuo žirgo); svarmenis jis kilnojo labai jau sparčiai, išpūtęs žandus — visiškai neįtikimai. Be to, filmo kūrėjai, žinoma, išmetė visus keiksmus. Kažkoks prodiuseris Franei netgi pasakė, kad nešvankybės rodo menką keikūno žodžių atsargą ir vaizduotės stoką. Kiekvieną kartą, kai Franė mums apie tai pasakodavo, mes visi — Frankas, Lili, tėtis ir aš — vienas kitą perrėkdami prašydavom, kad Franė pakartotų, ką atsakė tam prodiuseriui. „Neaiškink čia man, suski! Asile tu neraliuotas! — atrėžė ji. — Užčiaupk žabtus ir eik šikt!“

Bet nors Franei ir teko prilaikyti liežuvį, „Mėginime paaugti“ ji buvo įspūdinga. Nors Jaunėlio Džounso vaidmeniui parinktas aktorius atrodė kaip nevykęs klounas, sumanęs tapti džiazo orkestro muzikantu; nors vyras ir moteris, kuriems atiteko mamos ir tėčio vaidmenys, vaidino lėkštai ir neišraiškingai, o vaikinas, suvaidinęs mane, na... Dieve mano! Trūkumų buvo per akis, bet Franė vis tiek sublizgėjo. Kai jie suko tą filmą, Franė buvo jau dvidešimt kelerių metų, tačiau tokia dailutė, kad tikrai galėjo vaidinti šešiolikmetę.

— Tas mulkis, kuris vaidina tave, — pasakojo man Franė, — jų supratimu, turėjo atrodyti kaip kažkoks bedvasis meilumo ir kvailybės derinys.

— Na, nežinau, gal kartais tu iš tikrųjų taip atrodai, — erzino mane Frankas.

— Kaip kokią netekėjusią tetulę su štanga, — paaiškino man Lili. — Štai kaip jie tave pavaizdavo.

Bet pirmus kelerius metus, trečiajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje prižiūrėdamas tėtį, aš dažniausiai taip ir jausdavausi: kaip kokia netekėjusi tetulė su štanga. Turėdamas tik iš Vienos parsivežtą amerikiečių literatūros specialisto diplomą, supratau, jog man dar labai pasisekė, kad gavau tokį palyginti neblogą tėčio iliuzijų puoselėtojo darbą.

— Tau reikia mielos, gražios moters, — vis šnekėjo man Franė — telefonu, paskambinusi iš Niujorko, iš Los Andželo; tai buvo kylančios žvaigždės požiūris.

Frankas ginčydavosi su ja — sakydavo, kad man gal reikia mielo vyriškio. Bet aš buvau atsargus. Jaučiausi laimingas įgyvendindamas tėčio svajones. Laikydamasis pasmerktosios panelės Felgeburt įvestos tradicijos, vakarais tėčiui mielai skaitydavau knygas; skaityti kam nors balsu — vienas iš gyvenimo malonumų. Man netgi pavyko tėtį sudominti sunkumų kilnojimu. Juk tam, kad galėtum mankštintis su svarmenimis, nebūtina matyti. Taigi dabar mudu su tėčiu rytais puikiai leidžiam laiką senojoje šokių salėje. Visur prisitiesėm kilimėlių, pasistatėm specialų suoliuką, ant kurio gulėdami spaudžiam štangą. Turim visokių štangų ir hantelių — ir nuostabų vaizdą į Atlanto vandenyną, atsiveriantį iš šokių salės. Tėtis to vaizdo, žinoma, nemato, bet, kai atsigulęs ant suoliuko kilnoja štangą, jam malonu jausti visą kūną gaivinantį jūros vėjelį. Kaip jau sakiau, aš pats nuo tada, kai sutraiškiau Arbaiterį, su štanga nepersistengiu, ir tėtis, jau šį tą išmanantis apie sunkumų kilnojimą, tai supranta; kartais jis mane dėl to pabara, bet man patinka tik truputį su juo pasimankštinti. Dabar sunkesnius svarmenis kilnoja jis.