Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Kaip mes galėjom taip greitai pamiršti Pelių Karaliaus pamoką? Kaip galėjom tiesiog padėti į kažkurią atminties kertelę senąjį savo vaikystės šunį, mieląjį Bėdą, — taip pat tvarkingai, kaip Suzė sulankstė savo meškos kostiumą, sakydama: „Štai ir viskas. Baigta. Dabar pradėsim naują žaidimą“?

Yra tokia vieniečių daina — viena iš vadinamųjų Heurigen dainų, kurias jie dainuoja per jauno vyno šventę. Tų žmonių, kuriuos Froidas kiaurai permatė, dainoms būdinga tai, kad jos, kaip ir galima tikėtis, persmelktos mirties troškimo. Ir pats Pelių Karalius, be abejo, kadaise dainavo šią dainelę:

Verkaufts mei Gwand, ifahr in Himmel.

Parduok mano senus drabužius, aš iškeliauju į dangų.

Kai meškutė Suzė išsivedė drauges atgal į Vilidžą, mes su Franku, Frane ir Lili paskambinom savo mielajai kambarių tarnybai ir užsisakėm šampano. Tada, kai, susidoroję su Čiperiu Davu, pajutom salsvą keršto skonį, mums atrodė, kad mūsų vaikystė — tarsi skaidrus ežeras, tyvuliuojantis už nugarų. Jautėmės atsikratę bėdos. Tačiau netgi tada vienas iš mūsų tikriausiai dainavo tą dainą. Vienas iš mūsų slapčia niūniavo tą melodiją.

GYVENIMAS — RIMTAS DALYKAS, O MENAS — PRAMOGA!

Pelių Karalius buvo negyvas, bet vienas iš mūsų jo nepamiršo.

Aš ne poetas. Mūsų šeimoje netgi nebuvau rašytojas. Vėliau Lili didvyriu, literatūros pasaulyje, tapo Donaldas Džastisas: jis nurungė netgi tą nuostabią „Didžiojo Getsbio“ pabaigą, kurią Lili mums taip dažnai skaitydavo. Donaldas Džastisas iškalbingiausiai pateikė klausimą, kuris viešbučiuose gyvenančiai mūsų šeimai turbūt pats skaudžiausias. Ponas Džastisas klausia:

Kaip dar galėčiau kalbėt apie sunkią lemtį, ir ypač mūsų,

Jeigu ne kaip apie įprastą dalyką?

Taigi nepamirškime ir lemties. Sunki lemtis, ypač šeimose, dažnai būna „įprastas dalykas“. Bėda iškyla į paviršių; meilė irgi; ir — galiausiai — lemtis. Ji taip pat iškyla į paviršių.

12 Pelių Karaliaus sindromas; paskutinis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

Štai ir epilogas; visada būna koks nors epilogas. Pasaulyje, kur meilė ir bėda iškyla į paviršių, epilogų būna daug — ir kai kurie iš jų niekad nesibaigia. Pasaulyje, kuriame sunki lemtis visada prasiskina kelią, epilogai kartais būna labai trumpi.

— Sapnas yra užmaskuotas užgniaužto troškimo išsipildymas, — pareiškė mums tėtis prie Velykų pietų stalo Franko bute, Niujorke, tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt penktais metais.

— Vėl cituoji Froidą, tėtuk, — tarė Lili.

— Kurį Froidą? — iš įpratimo paklausė Franė.

— Zigmundą, — atsakė Frankas. — Čia iš „Sapnų aiškinimo“ ketvirto skyriaus.

Aš irgi turėjau žinoti, iš kur ta citata, nes mudu su Franku vakarais paeiliui skaitydavom tėčiui. Tėtis buvo mūsų paprašęs perskaityti jam visas Froido knygas.

— Tai ką gi tu sapnavai, tėtuk? — paklausė Franė.

— „Arbutnotą prie jūros“, — atsakė tėtis.

Šuo vedlys, — tiksliau sakant, vedlė, nes tai buvo patelė, — kiekvieną kartą, kai valgydavom, tupėdavo prie tėčio, padėjusi galvą jam ant kelių; tėtis kaskart, kai tik siekdavo servetėlės, įdėdavo kokį kąsnelį kalei į nasrus, ir ši kilstelėdavo galvą — leisdavo tėčiui pasiimti servetėlę.

„Neturėtum jos šerti prie stalo“, — priekaištaudavo tėčiui Lili, bet mums visiems patiko ta kalė. Ji buvo vokiečių aviganė, sodrios gelsvai rudos spalvos, laipsniškai pereinančios į juodą, dailaus rudo snukio; tas jos snukutis buvo ypač ilgas, skruostikauliai aukšti, taigi iš pažiūros ji nė kiek nepriminė labradoro retriverio. Iš pradžių tėtis norėjo savo šunį pavadinti Froidu, bet mes pagalvojom, kad ir taip jau nuolat painiojamės, nežinodami, apie kurį Froidą kalbama. Mums pavyko tėtį įtikinti, kad trečias Froidas visus išvarytų iš proto.

Lili pasiūlė šuniui duoti Jungo vardą.

— Ką? To išdaviko! To antisemito! — pasipiktino Frankas. — Ir apskritai... Kur girdėta, kad moteriškosios lyties padarą kas vadintų Jungu ? Tik pats Jungas ir būtų galėjęs sugalvoti tokią nesąmonę, — putojo Frankas.

Paskui Lili pasiūlė kalę pavadinti Stanhop — tikriausiai todėl, kad nuoširdžiai mėgo savo keturioliktą aukštą; tėtį tas sumanymas — pirmajam šuniui vedliui duoti viešbučio vardą — sudomino, bet jis pasakė, kad savo šunį norėtų pavadinti viešbučio, kuris jam tikrai patinka, vardu. Tada visi sutarėm, kad tėčio kalę vadinsim Zacher. Frau Zacher, „Sacher“ viešbučio savininkė, šiaip ar taip, buvo moteris.

Zacher turėjo tik tą vieną blogą įprotį: kaskart, kai tėtis prisėsdavo pavalgyti, ji padėdavo galvą jam ant kelių; tačiau pats tėtis ją ir įpratino taip elgtis — taigi iš tikrųjų tai buvo tėčio blogas įprotis. Visais kitais atžvilgiais Zacher elgėsi kaip pavyzdinga vedlė. Ji niekad nepuldavo ir nesivaikydavo kitų gyvūnų — netempdavo tėčio paskui juos galai žino kur; ypač apdairi būdavo liftuose: savo kūnu blokuodavo duris, kad jos neužsidarytų, kol tėtis neįėjo arba neišėjo. Na, Zacher aplodavo „St. Moritz“ durininką, bet šiaip buvo draugiška, nors vaikščiodama su tėčiu nuo kitų pėsčiųjų stengdavosi laikytis nuošaliai. Tais laikais Niujorke dar nebūdavo reikalaujama, kad savininkai susemtų savo šunų išmatas, taigi tėčiui nė karto nereikėjo atlikti to žeminančio darbo, kurio jis, kaip pats suprato, tikriausiai ir nebūtų galėjęs atlikti. Tiesą sakant, tėtis jau tada, prieš daug metų, baiminosi, kad bus išleistas toks potvarkis, nors niekas apie tai dar net nešnekėjo. „Na, — sakydavo tėtis, — jei Zacher pašiks vidury Centrinio Parko Pietinės, tai kaip aš tą jos krūvelę surasiu ? Ir šiaip jau nelabai malonu semti šuns šūdą, o jeigu jo dar ir nematai , tai jau išvis tarsi pasityčiojimas. Aš to nedarysiu! — sušukdavo. — Ir jei koks teisuolis mėgins man ką nors sakyti, jei kaip nors užsimins , jog aš atsakingas už tai, kad mano šuo kažkur pridirbo, manau, kaip reikiant trinktelėsiu beisbolo lazda!“ Tačiau tėtis galėjo jaustis saugus — dar kurį laiką. (O kai galiausiai buvo priimtas tas „šunų kakučių įstatymas“, mes jau nebegyvenom Niujorke.) Kai atšilo ir oras būdavo gražus, Zacher su tėčiu, be jokios kitos palydos, vaikštinėdavo tarp „Stanhopo“ viešbučio ir Centrinio Parko Pietinės gatvės, ir tėtis drąsiai leisdavo sau nematyti Zacher kakučių.

Franko bute kalė miegodavo ant kilimėlio tarp tėčio ir mano lovų, ir aš kartais gerai net nepabudęs galvodavau, ar ten Zacher girdėjau kažką sapnuojant, ar tėtį.

— Taigi tu sapnavai“ Arbutnotą prie jūros“, — pasakė tėčiui Franė. — Kas dar naujo?

— Ne, — tarė tėtis. — Tai nebuvo vienas iš tų senų sapnų. Na, ten nebuvo jūsų mamos. Mes nebuvom jauni, nieko panašaus.

— Nebuvo jokio baltu smokingu vilkinčio vyriškio, tėti? — paklausė Lili.

— Ne, ne, — papurtė galvą tėtis. — Aš buvau senas. Sapne buvau netgi senesnis, negu esu dabar, — pasakė; jam buvo keturiasdešimt penkeri. — Tame sapne, — pasakojo, — tiesiog ėjau paplūdimiu su Zacher; mudu tiesiog vaikštinėjom po teritoriją — aplink viešbutį.

— Nori pasakyti, aplink griuvėsius? — paklausė Franė.

— Na, — gudriai tarė tėtis, — aš, žinoma, iš tikrųjų nemačiau, ar ten tebėra tik griuvėsiai, ar ne, bet kažkaip jaučiau, kad „Arbutnotas“ atstatytas. Jaučiau, kad viskas ten sutvarkyta, — pasakė, kasdamas maistą iš lėkštės sau ant kelių — tiesiai į pražiotus Zacher nasrus. — Tai buvo visiškai naujas viešbutis, — šelmiškai pridūrė tėtis.