Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kam čia dabar vėl skambinat? Žiūrėkit, kad daugiau niekam neskambintumėt!

Tai pasakiusi Lili padėjo ragelį, ir mes susėdom laukti.

Franė nubėgo į vonios kambarį ir ten susivėmė. Bet kai grįžo, jautėsi visai neblogai. Atrodė baisiai, tačiau taip ir turėjo atrodyti.

Tos dvi iš „Vest Vilidžo studijos“ atsivestos moterys Franę nugrimavo; tos moterys daro stebuklus. Jos tiesiog subjaurojo gražią merginą; Franės veidas pasidarė lyg negyvas, kreidos baltumo; lūpos — kaip žaizda, o akys — kaip vinutės. Negana to, tiedvi moterys aprengė mano seserį baltai, tarsi nuotaką. Mes visi nerimavom, kad Lili scenarijus gal pernelyg teatriškas.

Frankas žiūrėjo pro langą, apsitempęs juodu triko, ant jo apsivilkęs gelsvai žalią kaftaną ir šiek tiek pasidažęs lūpas.

— Nežinau... — susirūpinęs tarė Frankas. — O jeigu jis neateis?

Su mumis laukė ir tos dvi Suzės draugės — traumuotos moterys iš „Vest Vilidžo studijos“. Jas traumavo vyrai, kaip mums pasakojo Suzė. Juodaodė buvo vardu Ruti: ji atrodė kaip beveik tiksli Jaunėlio Džounso kopija. Ruti vilkėjo avikailio liemene — ant nuogo kūno — ir mūvėjo ryškiai žaliomis į apačią platėjančiomis kelnėmis, virš kurių juosmens tirtėjo didžiulis jos pilvas. Į tankius, susivėlusius plaukus ji buvo įsismeigusi ilgą sidabrinį smeigtą, kone bėgvinės storumo. Vienoje stambioje, juodoje rankoje Ruti laikė ilgą odinį pavadį; kitas to pavadžio galas buvo pririštas prie meškutės Suzės antkaklio.

Tas meškos kostiumas buvo tikras žvėrių kostiumų meistro šedevras. Ypač snukis, kaip Frankas ir pasakojo; ir iltys. Irgi tarytum drėgnos. Ir tos liūdnos, pamišėliškos akys! (Iš tikrųjų Suzė žiūrėjo pro snukį.)

Ir nagai tiesiog puikūs; Suzė išdidžiai atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad jie tikri, — apskritai visos letenos buvo tikros. Dar tikroviškiau viskas atrodė ir todėl, kad Suzė buvo su antsnukiu. Mes tą antsnukį nusipirkom šunų vedlių priežiūros reikmenų parduotuvėje; taigi antsnukis irgi buvo tikras.

Radiatoriaus termostatą atsukom iki galo, nes Franė vis skundėsi, kad jai šalta. Suzė sakė, kad karštis jai patinka, kad prakaituodama jaučiasi kaip tikra meška, ir mes įsivaizdavom, kad tame meškos kostiume ji tiesiog aptekusi prakaitu.

— Dar niekada nesijaučiau tokia tikra meška, — pasakė mums Suzė, vaikštinėdama po kambarį keturpėsčia.

— Šiandien tu meškų meška, Suze, — pagyriau.

— Tavyje slypinti meška šiandien išlįs, Suze, — tarė Lili.

Franė, apvilkta nuotakos suknele, sėdėjo ant sofos; šalia jos ant staliuko degė šiurpiai atrodanti žvakė. Degančių žvakių buvo pristatyta visame numeryje, ir visur užtrauktos naktinės užuolaidos. Frankas dar uždegė smilkalų lazdelę, taigi visuose kambariuose šlykščiai dvokė.

Antroji „Vest Vilidžo studijos“ aktorė buvo išblyškusi, nelabai graži mergaitiškos išvaizdos moteris šiaudų spalvos plaukais. Ji vilkėjo įprasta viešbučio kambarinės uniforma, kokias dėvi visos „Stanhopo“ kambarinės, ir iš veido atrodė nusinuobodžiavusi, kaip ir derėjo atrodyti tokį nuobodų darbą dirbančiai moteriai. Ji buvo vardu Elizabeta, pavardės neprisimenu, bet Vilidže ją visi vadino Suske. Suskė — geriausia iš visų „Vest Vilidžo studijos“ mokyklą kada nors baigusių aktorių — buvo Vašingtono skvere spektaklius rengiančių artistų karalienė. Ji net kurmius kokiame nors darže būtų galėjusi mokyti riksmo terapijos; būtų galėjusi išmokyti kurmius rėkti taip, kad sliekai patys iššoktų iš žemės. Pasak Suzės, Suskė buvo „neprilygstama, pirmarūšė isterikė“. „Niekas isterijos nesuvaidina geriau negu Suskė“, — pasakojo mums meškutė Suzė; taigi Lili Suskei sukūrė pirmarūšį isterikės vaidmenį. Bet kol kas Suskė tiesiog sėdėjo kambaryje, rūkė cigaretę ir atrodė apsnūdusi kaip kokia valkata ant parko suoliuko.

Aš vidury svetainės truputį pakilnojau didžiąją štangą. Frankas su Lili mane buvo ištepę aliejumi — nuo galvos iki kojų; visas blizgėjau ir atsidaviau tarsi kokiomis salotomis, tačiau taip išryškėjo mano raumenys. Vilkėjau tokiu į senamadį maudymosi kostiumą panašiu vientisu drabužėliu, kokiais paprastai vilki imtynininkai ir sunkumų kilnotojai.

— Tu čia apšilinėk, — mokė mane Lili, — po truputį kilnok, kad iššoktų gyslos. Noriu, kad jos būtų išpampusios, kai jis įeis pro duris.

— Jeigu išvis įeis, — nervinosi Frankas.

— Įeis, — tyliai pasakė Franė. — Jis jau labai arti, — pridūrė užsimerkdama. — Jaučiu, kad labai arti, — pakartojo.

Kai suskambo telefonas, visi net pašokom — visi, išskyrus Franę ir tą pirmarūšę isterikę, vadinamą Suske; jiedvi nė nemirktelėjo. Franė kurį laiką laukė. Lili, apsivilkusi švarutėle slaugytojos uniforma, išėjo iš miegamojo; po kokio ketvirto signalo ji linktelėjo Franei, ir ši pakėlė ragelį. Bet nieko nesakė.

— Alio? — tarė Čiperis Davas. — Frane? — išgirdom jį klausiant.

Franė krūptelėjo, bet Lili jai vis linkčiojo.

— Užvažiuok liftu į viršų, dabar pat, — sušnibždėjo Franė į ragelį. — Ateik čia, kol nėra mano slaugytojos! — dar sušnypštė.

Padėjusi ragelį, Franė keliskart žiauktelėjo, ir aš jau maniau, kad vėl bėgs į vonią vemti, bet ji kažkaip susivaldė; apskritai jautėsi neblogai.

Lili pasitaisė žilą peruką — tvirtai susuktų pelės pilkumo plaukų kuodelį. Ji atrodė kaip sena slaugytoja amžių baigiančių neūžaugų globos namuose; tų moterų iš „Vest Vilidžo studijos“ nugrimuotas jos veidelis panėšėjo į džiovintą slyvą. Lili įėjusi užsidarė arčiausiai pagrindinių numerio durų esančioje sieninėje spintoje. Žiūrint iš svetainės, tikrai buvo sunku atskirti spintos duris nuo durų į koridorių.

Suskė persimetė per ranką nemažą švarių skalbinių pluoštą ir išėjo iš numerio.

— Luktelėk kokias penkias ar septynias minutes po to, kai jis įeis, — pasakiau jai.

— Gali man nepriminti, — piktai atšovė Suskė. — Paklausysiu už durų ir įeisiu, kai reikės, — niekinamai pridūrė. — Aš gi profė, po velnių.

Suzė man buvo papasakojusi, kad tos „Vest Vilidžo studijos“ moterys turi kai ką bendra. Jos abi buvo išprievartautos.

Aš ėmiausi štangos. Kelis kartus greitai ją iškėliau, kad į raumenis priplūstų daugiau kraujo. Meškutė Suzė susirietė prie sofos, toliau nuo Franės, ir dėjosi mieganti. Gulėjo taip, kad nebuvo matyti nei jos letenų, nei snukio su antsnukiu; iš užpakalio ji atrodė kaip snaudžiantis šuo. Juodaodė milžinė, vardu Ruti, — ta beveik tiksli Jaunėlio Džounso kopija — atsidrėbė pačiame sofos viduryje, greta Franės. Kai tarytum į žiemos miegą nugrimzdusi meška užknarkė, Frankas nusivilko kaftaną ir pakabino jį ant durų rankenos; tada, likęs tik su juodu triko, nuėjo į Lili miegamąjį ir įjungė muziką. Pro atviras miegamojo duris iš svetainės buvo matyti lova. Kai tik pasigirdo pirmi muzikos garsai, Frankas ėmė šokinėti ant lovos. Muziką rinkosi jis pats. Frankui tikrai nebuvo sunku apsispręsti: skambėjo beprotystės arija iš Donicečio „Liucijos“.

Pažvelgiau į Franę ir pamačiau, kad iš tų smeigtukų skylučių, kuriomis grimuotojos pavertė jos akis, sunkiasi ašaros ir, palikdamos purvinus dryžius, rieda per storai nupudruotus skruostus. Rankas Franė laikė ant kelių, sunėrusi pirštus; aš tyliai pabarbenau į sieninės spintos duris ir pašnibždėjau:

— Tikras šedevras, Lili. Tikrų tikriausias šedevras.

— Tik nepamiršk savo žodžių, — pašnibždomis atsakė Lili.