Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Kai Čiperis Davas pabeldė į duris, mano bicepsai jau pūpsojo taip, kaip Lili ir norėjo; dilbiai irgi atrodė visai neblogai. Aliejumi ištepta oda jau buvo aptekusi prakaitu, o Liucija miegamajame kaip tik ėmė spiegti. Frankas šokinėjo ant lovos — taip kerėpliškai, kad man buvo net nesmagu į jį žiūrėti.

— Užeik! — riktelėjo Franė Čiperiui Davui.

Pamatęs, kad rankena pasisuko, aš čiupau duris iš savo pusės ir padėjau Čiperiui Davui užeiti — labai greitai. Trūktelėjau, ko gero, šiek tiek smarkiau, negu reikėjo, nes Čiperis Davas skriste įskrido į kambarį — ir nusileido ant visų keturių. Užkabinau ant rankenos kortelę su užrašu PRAŠOM NETRUKDYTI ir uždariau duris.

— Jūs tik pažiūrėkit, kas čia, — pasakė Franė, nutaisiusi ledinį balsą.

— Dievuliau aukštielninkas! — sušuko Frankas, ant lovos pašokdamas iki palubės.

Aš štanga užrėmiau duris, bet Čiperis Davas atsistojo gana ramiai. Šypsojosi ta savo neblėstančia šypsena; na, kol kas dar neišblėsusia.

— Ką visa tai reiškia, Frane? — paklausė, lyg tarp kitko, bet Franė jau buvo pasakiusi visus savo vaidmens žodžius. Jos dalyvavimas — pagal scenarijų — čia ir baigėsi. („Jūs tik pažiūrėkit, kas čia.“ Tik tai ji ir turėjo ištarti.)

— Mes tave išprievartausim, — pasakiau Čiperiui Davui.

— Ei, klausykit, — tarė Davas. — Iš tikrųjų tai nesakyčiau, kad ten buvo išprievartavimas. Na, juk aš tau tikrai patikau, Frane, — kreipėsi į ją, bet Franė tylėjo. — Atsiprašau dėl kitų vaikinų, Frane, — pridūrė Davas, tačiau vos įžiūrimų, kaip smeigtukų skylutės, Franės akių žvilgsnis buvo bereikšmis. — Velniai griebtų! — nusikeikė Davas, pasisukdamas į mane. — Ir kas gi mane prievartaus?

— Tik jau ne aš! — iš miegamojo šūktelėjo Frankas, šokinėdamas vis aukščiau ir aukščiau. — Man patinka krušti purvynus. Nuolat tai darau!

Čiperis Davas dar išspaudė šypseną.

— Tai tikriausiai ta, sėdinti ant sofos? — šelmiškai paklausė jis manęs ir įsistebeilijo į milžinę Ruti, kuri netardama nė žodžio žiūrėjo į jį; Ruti Čiperiui Davui tikrai turėjo priminti Jaunėlį Džounsą, bet jis nesutriko, netgi sugebėjo kvailai išsišiepti. — Nesu nusiteikęs prieš juodaodės, — tarė Čiperis Davas, žvilgčiodamas tai į Ruti, tai į mane. — Tiesą sakant, mėgstu kartkarčiais paturėti kokią juodukę.

Ruti kilstelėjo vieną didžiulio užpakalio pusę ir garsiai pagadino orą.

— Manęs tu nedulkinsi, — pasakė Čiperiui Davui.

Tada Davas visą dėmesį sutelkė į mane. Beveik nebesišypsojo, nes, kaip suprantu, jau ėmė manyti, kad jį išprievartauti pavesta man, ir jam ta mintis nelabai patiko.

— Ne, ne jis, asile! — iš miegamojo sušuko Frankas, jau pridusęs, bet tebešokinėjantis — vis aukščiau ir aukščiau. — Jam patinka merginos, taip pat kaip ir tau! — surėkė Davui Frankas. — Šlykščios, šlykščios, šlykščios mergos ! — Berėkaudamas Frankas nusivertė nuo lovos, bet tuoj pat vėl užlipo ir įnirtingai šokinėjo toliau. Liucijos balse skambėjo tikra beprotystė.

— Nori pasakyti, kad tas šuo? — paklausė manęs Čiperis Davas. — Negi manai, kad leisiuos patvarkomas sušikto šuns?

— Koks šuo, biče? — paklausė Čiperio Davo Ruti. Jos šypsena buvo tokia pat šiurpi kaip ir jo.

— Na, tas šuo, — tarė Davas, rodydamas į meškutę Suzę.

Suzė knarkė susisukusi į kamuolį, parietusi letenas, paslėpusi galvą, nusigręžusi nuo Davo, — jis matė tik gauruotą jos nugarą. Ruti įkišo didžiulę basą pėdą Suzei į tarpukojį ir ėmė zulinti. Suzė pradėjo unkščioti.

— Čia ne šuo, biče, — nusišypsojo Ruti ir toliau — nepadoriai — zulino Suzei tarpukojį.

Paskui Ruti staiga pasuko pėdą; meškutė Suzė pabudusi suriaumojo, piktai atsigręžė į Ruti ir mėgino griebti dantimis. Davas matė, kad antsnukis vos sulaiko jos nasrus ir kad Ruti vos spėjo išsisukti nuo ilgų, aštrių meškos nagų. Ruti metė pavadį Suzei į snukį ir spruko į kitą kambario pusę. Suzė jau atrodė bepuolanti paskui ją, bet Franė ištiesė ranką. Ji tik palietė Suzę, ir Suzė iškart nurimo. Meška padėjo galvą Franei ant kelių ir taip laikė, tyliai niurzgėdama.

— Erl! Erl! — dejavo Suzė.

— Čia meška, — pasibaisėjo Davas.

— Taigi, biče, — tarė Ruti.

O Frankas, strykčiodamas vis aukščiau, pritardamas Liucijai ir sakytum jau pranokęs ją savo beprotyste, garsiai surėkė:

— Čia įkaitusi meška!

— Čia meška, kuri nori tavęs, — pasakiau Čiperiui Davui.

Vėl pažvelgęs į mešką, Davas pamatė, kad Franė laiko ranką kaip tik ten, kur turėtų būti meškos lyties organai. Franė meškai ten glostė, ir meška staiga pasidarė labai žaisminga: ji maskatavo galvą, skleidė kažkokius nemalonius garsus. „Vest Vilidžo studija“ meškutę Suzę paveikė tiesiog stebuklingai: seniau Suzė buvo tik šiaip protinga meška, o dabar — meška, su kuria reikėjo skaitytis.

— Šita meška tokia karšta, — pasakė Ruti. — Kartais nori dulkintis net su manim.

— Ei, klausyk... — tarė Čiperis Davas.

Jis tvirtai laikėsi iliuzijos, kad aš čia vienintelis žmogus, dar nepraradęs sveiko proto. Taip jam dabar atrodė; aš buvau jo paskutinė viltis. Davas jautėsi kaip tik taip, kaip Lili ir norėjo, kad jaustųsi, kai Suskė, kambarinė, pabeldė į duris. Aš nubloškiau štangą į šalį, tarsi ji būtų buvusi besvorė. Paskui taip trūktelėjau duris, kad Suskė įskriejo į kambarį dar labiau sutrikusi ir susitaršiusi negu Čiperis Davas. Meškutė Suzė suurzgė — ji nemėgo staigių judesių, — o persigandusi kambarinė įsistebeilijo į mane.

— Čia parašyta PRAŠOM NETRUKDYTI, vėpla! — sukriokiau. Paskui trūktelėjęs pastačiau ją ant kojų, vienu drykstelėjimu perplėšiau jos uniformos priekį. Ją iškart ištiko isterijos priepuolis. Tada pakėliau ją aukštyn kojom ir papurčiau. Frankas sustaugė iš džiaugsmo.

— Juodos kelnaitės, juodos kelnaitės! — rėkė Frankas, šokinėdamas ant lovos.

— Tu atleista, — pasakiau žliumbiančiai kambarinei. — Kai parašyta PRAŠOM NETRUKDYTI, tai ir nelįsk. Jei nesugebi šito įsikalti į galvą, pusprote, tai tu atleista. — Tai pasakęs aš ją — tebelaikydamas aukštyn kojom — perdaviau milžinei Ruti.

Suzė man pasakojo, kad Ruti su Suske ištisus metus mokėsi atlikti tą numerį. Tai buvo tarsi koks apašų šokis17. Tarsi moters, prievartaujančios kitą moterį, siautėjimas. Ruti Čiperio Davo akivaizdoje ėmė vanoti Suskei šonus.

— Na ir kas, kad jums priklauso šitas viešbutis! — žliumbė Suskė. — Jūs — baisūs žmonės, šlykštynės, ir aš nevalysiu, kai šita meška čia vėl priterš, nevalysiu, nevalysiu, — dejavo.

Paskui milžinės Ruti užgulta Suskė tiesiog stulbinamai suvaidino traukulius — ji springo, vėmė, kažką veblėjo. Galiausiai Ruti paliko ją susirietusią į kamuoliuką, bejėgę, inkščiančią — ir tarpais sutraukiamą šiurpaus mėšlungio.

Gūžtelėjusi pečiais, Ruti man tarė:

— Turėtumėt pasisamdyt kietesnių kambarinių negu šitos baltos ištižėlės, biče. Kiekvienąkart, kai tik meška ką nors išprievartauja, kambarinės ir suskysta. Jos tiesiog nesusitvarko.

Pažvelgęs į Čiperį Davą pamačiau, kad ledinė jo šypsena — pagaliau! — išblėso. Jis nustėręs spoksojo į mešką: Suzė vis labiau reagavo į Franės glamones. Ruti priėjo prie meškos ir numovė jai antsnukį; Suzė džiugiai išsišiepė, parodydama dantis. Ji buvo tikresnė už tikras meškas; vaidindama šitame vieninteliame pagal Lili scenarijų sukurtame spektaklyje meškutė Suzė netgi tikrą meškiną būtų galėjusi įtikinti, kad ji — meška. Įkaitusi meška.