Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tikriausiai būčiau apsidžiaugęs, jei būtų paaiškėję, jog tai buvo sapnas. Niekaip negalėjau nurimti — vis galvojau, kaip Franė į tai reaguos, kaip ji, Suzės žodžiais tariant, galėtų su tuo „susidoroti“. Net nežinojau, ar išvis reikia Franei pasakyti, kad mačiau Čiperį Davą. Kaip ji jausis, pavyzdžiui, jei Davas taip ir nepaskambins? Tai atrodė baisiai neteisinga — kad kaip tik tą mudviejų su Frane triumfo vakarą aš sutikau jos prievartautoją ir jam pasakiau, kur ji gyvena. Jaučiau, kad susimoviau, kad visa tai ne mano galvai, — aš nė nenutuokiau, ko Franė nori. Man tikrai reikėjo žmogaus, nusimanančio apie išprievartavimus, patarimo.

Frankas miegojo; be to, jis, šiaip ar taip, ne ką teišmanė apie išprievartavimus. Tėtis irgi miegojo (mudviejų kambaryje); žvilgtelėjau į Louisville Slugger lazdą, gulinčią ant grindų prie tėčio lovos, ir iškart supratau, koks būtų tėčio patarimas, — jeigu jau kalbame apie išprievartavimus, tai tėtis pirmiausia patartų kaip reikiant užsimoti ta lazda. Netyčia pažadinau tėtį nusiaudamas sportbačius.

— Atsiprašau, — sušnibždėjau. — Miegok.

— Na ir ilgai tu bėgiojai, — atsidusęs sumurmėjo tėtis. — Turbūt visai nusivarei.

Savaime suprantama, jaučiausi nusivaręs, bet nė kiek nenorėjau miego. Nuėjęs atsisėdau prie rašomojo stalo, priešais visus šešis Franko telefonus. Supratau, kad galiu pasitarti su etatine išprievaitavimų eksperte (iš antrojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio), tereikia jai paskambinti; ta ekspertė dabar buvo Niujorke. Meškutė Suzė gyveno Grinvič Vilidže. Nors buvo jau pirma valanda nakties, aš pakėliau ragelį. Štai ir atėjo laikas nuspręsti, ką reikėtų daryti. Tai, kad buvo jau beveik Kalėdos, tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtų metų, neatrodė labai svarbu, nes mes grįžom į penkiasdešimt šeštųjų Heloviną. Reikėjo pagaliau gauti atsakymą į visus Franės laiškus. Po kelerių metų Jaunėlio Džounso „Juodoji įstatymo ranka“ Niujorkui ėmė teikti tikrai puikias paslaugas, tačiau tą naktį prieš Kalėdas Jaunėlis dar nebuvo atsigavęs po futbolo šiurkštybių; paskui jis trejus metus studijavo teisę, ir dar šešeri metai praėjo, kol įkūrė „Juodąją įstatymo ranką“. Jaunėlis, be abejo, būtų gelbėjęs Franę, bet aš žinojau, kad jis gali pavėluoti. Sunkumų dėl Čiperio Davo iškilo dabar; kadaise Haroldas Svolou jo taip ir nerado, o dabar Davas nustojo slapstytis. Supratau, jog tam, kad susidorotų su Čiperiu Davu, Franei reikės protingos meškos pagalbos.

Mūsų mieloji meškutė Suzė — tikra pasaka.

Pirmą valandą nakties pakėlusi telefono ragelį, ji elgėsi kaip nuo ringą atitveriančių virvių atšokusi boksininke.

— Mulki! Lunatike tu neraliuotas! Iškrypėli! Žinai, kiek dabar valandų?! — suriaumojo meškutė Suzė.

— Čia aš, — pasakiau.

— Dieve mano, — burbtelėjo Suzė. — Jau maniau, kad kažkas paskambinęs šnekės visokias šlykštybes. — Kai papasakojau apie Čiperį Davą, ji pareiškė, jog tai tikrai šlykštu. — Vargu ar Franė apsidžiaugs, kai sužinos, kad jam pasakei, kur ji gyvena, — tarė Suzė. — Manau, ji tuos laiškus rašė tikėdamasi, kad niekada jo nebepamatys.

Suzės būstas Grinvič Vilidže buvo tiesiog pasibaisėtinas. Franė mėgdavo pas ją nuvažiuoti, kartais užsukdavo ir Frankas, kai būdavo netoliese (prie pat tos vietos, kur Suzė gyveno, buvo vienas Franko labai mėgstamas baras), bet mudviem su Lili Vilidžas nepatiko. Norėdama pasimatyti, Suzė turėdavo atvažiuoti pas mus.

Vilidže Suzė galėdavo būti meška, kada tik panorėdavo; kai kurie ten gyvenantys žmonės iš pažiūros buvo baisesni už meškas. Bet kai važiuodavo pas mus, Suzė turėdavo atrodyti normaliai; juk niekas jos, vilkinčios meškos kostiumu, nebūtų įleidęs į „Stanhopą“, o Centrinio Parko Pietinėje gatvėje koks nors policininkas, ko gero, dar būtų pamanęs, kad ji pabėgo iš zoologijos sodo, ir nušovęs. Niujorkas — ne Viena, ir Suzė stengėsi mesti įprotį dėtis meška, bet Vilidže ji kartais dar įlįsdavo į meškos kailį, ir niekas to net nepastebėdavo. Suzė gyveno drauge su dviem kitomis moterimis — tokiame bute, kur buvo tik tualetas ir kriauklė su čiaupu, iš kurio bėgo tik šaltas vanduo. Išsimaudyti Suzė atvažiuodavo pas mus; Lili numeris „Stanhope“ jai patiko labiau negu prabangus Franko vonios kambarys du šimtai dvidešimt antrame Centrinio Parko Pietinės gatvės name; manau, kad Suzė mėgo jausti pavojų, kurį visada kelia klozetai, švirkštelintys vandenį iš apačios į viršų.

Tada Suzė mėgino tapti aktore. Tos dvi moterys, su kuriomis ji gyveno tame kraupiame bute, priklausė kažkokiai „Vest Vilidžo studijai“. Tai buvo aktorių studija, rengianti gatvės klounus. Frankas vis šnekėjo, kad Pelių Karalius, jei būtų buvęs dar gyvas, „Vest Vilidžo studijoje“ būtų galėjęs užimti etatines pareigas. O aš manau, kad jei Vienoje būtų buvusi tokia studija, Pelių Karalius gal ir dabar tebebūtų gyvas. Juk reikia mokyklų, kuriose žmonės galėtų mokytis gatvės šokių, pantomimos, gyvūnų mėgdžiojimo, riksmo terapijos, važinėti vienračiu ir visaip žemintis, bet tik juokais. Suzė mums sakė, kad „Vest Vilidžo studijoje“ iš esmės mokosi pasitikėti savimi ir be meškos kostiumo. Ji pripažino, jog tai bus ilgas procesas, ir — nenorėdama rizikuoti — dar nunešė savo meškos kostiumą vienam Vilidže dirbančiam žvėrių kostiumų meistrui, kad šis jį atnaujintų.

— Turėtum pamatyti, koks jis dabar, — vis šnekėjo man Suzė. — Na, jei manai, kad aš ir seniau atrodydavau kaip tikra meška, tai tu, vaikine... na, tu net neįsivaizduoji!

— Tai tikrai įspūdinga, — patikino mane Frankas. — Snukis sakytum drėgnas, ir kokios šiurpios akys! O iltys... — pasakojo Frankas — jis visada žavėjosi visokiais kostiumais ir uniformomis. — Iltys tiesiog nuostabios.

— Bet mes juk norim, kad Suzė liautųsi apsimetinėjusi meška, — pasakė Franė.

— Norim, kad joje slypinti meška išlįstų, — tarė Lili, ir mes visi ėmėm visaip, kuo šlykščiau, urgzti, niurnėti ir kriokti.

Tačiau kai aš tąnakt Suzei pasakiau, kad mudu su Frane išsigelbėjom vienas nuo kito, — ir kad kaip tik tada vėl pasirodė Čiperis Davas, — Suzė iškart surimtėjo; ji buvo tikra draugė, galinti akimirksniu tapti meška, jei tik iškyla koks pavojus.

— Tu pas Franką? — paklausė Suzė.

— Taip, — atsakiau.

— Lauk ten, mažiau, — tarė Suzė. — Tuoj atlėksiu. Įspėk durininką.

— Ką jam sakyti? Kad ateis meška, ar kad ateisi tu, Suze? — pasitikslinau.

— Kada nors, meiluti, — pasakė Suzė, — tu pamatysi mane, tikrą, ir labai nustebsi.

Vėliau Suzė mane iš tikrųjų nustebino. Tačiau tą naktį, Suzei dar nespėjus atlėkti į du šimtai dvidešimt antrą Centrinio Parko Pietinės gatvės namą, vienu iš šešių Franko telefonų man paskambino Lili.

— Kas atsitiko? — paklausiau. Buvo jau beveik antra valanda nakties.

— Čiperis Davas, — baimės kupinu balseliu sušnibždėjo Lili. — Paskambino čia! Norėjo pasišnekėti su Frane!

„Šunsnukis! — pagalvojau. — Skambina merginai, kurią išprievartavo, žinodamas, kad ji tikriausiai miegai Turbūt norėjo įsitikinti, kad Franė gyvena „Stanhope“. Taigi dabar jau tikrai žino.“

— Ir ką Franė jam pasakė? — paklausiau Lili.

— Franė su juo nekalbėjo, — tarė Lili. — Negalėjo kalbėti, — paaiškino. — Na, tik žiopčiojo — negalėjo ištarti nė žodžio. Aš jam pamelavau, kad Franė kažkur išėjusi, ir jis pasakė, kad paskambins dar kartą. Gal tu atvažiuok čia, — paprašė Lili. — Franė bijo, — sušnibždėjo. — Pirmąkart matau Franę išsigandusią, — pridūrė Lili. — Net neina atgal į lovą, tik žiūri pro langą. Tikriausiai mano, kad jis vėl ją išprievartaus, — sušnibždėjo Lili.