Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Šiandien valgiau priešpiečius, — tarė Lili. — Tiesiog nežmoniškus priešpiečius, — pridūrė. — Na, maistas buvo geras, bet porcijos baisiai didelės. Man pakanka pavalgyti vieną kartą per dieną, — pasakė Lili, tačiau prisėdo prie staliuko ir žiūrėjo, kaip mes kemšam. Paskui iš Franės salotų išsitraukė vieną ypač liauną šparaginių pupelių ankštį, pusę sukramsnojo, o kitą pusę padėjo ant mano sviesto lėkštelės krašto; paėmusi šakutę, paknebinėjo mano varlių šlauneles, bet aš mačiau, kad jai tiesiog neramu, o valgyti ji tikrai nenori.

— Tai ką tu šiandien parašei, Frane? — paklausė Lili.

Franės burna buvo pilna, tačiau ji atsakė nė nemirktelėjusi.

— Visą romaną, — tarė Franė. — Jis tikrai pasibaisėtinas, bet aš turėjau tai padaryti. Užbaigusi iškart išmečiau.

— Išmetei? — nustebo Lili. — Gal kai ką vertėjo pasilikti?

— Ne, ten buvo visiškas šlamštas, — pasakė Franė. — Nuo pradžios iki galo. Džonas šiek tiek paskaitė, bet aš viską iš jo atsiėmiau, kad galėčiau atsikratyti. Paskambinau kambarių tarnybai ir paprašiau, kad jie išmestų.

— Paprašei kambarių tarnybos, kad išmestų tavo romaną? — stebėjosi Lili.

— Nebegalėjau prie jo net prisiliesti, — pasakė Franė.

— Kiek ten buvo puslapių? — pasidomėjo Lili.

— Per daug, — atsakė Franė.

— O ką tu manai apie tai, ką perskaitei? — paklausė manęs Lili.

— Visiškas šlamštas, — tariau. — Mūsų šeimoje yra tik viena rašytoja.

Lili nusišypsojo, bet Franė po stalu įspyrė man į blauzdą; aš praliejau šiek tiek vyno, ir Franė ėmė juoktis.

— Labai malonu, kad manimi pasitikite, — tarė Lili, — bet kiekvieną kartą, kai skaitau „Didžiojo Getsbio“ pabaigą, mane apima abejonės. Na, ta pabaiga tokia graži. Man atrodo, jei niekada nesugebėsiu parašyti tokios tobulos pabaigos, tai net neverta pradėti knygos. Kam išvis rašyti knygą, jei nesitiki, kad ji bus tokia pat gera kaip „Didysis Getsbis“? Na, nieko tokio, jei nepavyksta... jei paaiškėja, kad knyga, kurią ką tik užbaigei, ne tokia jau gera... bet kai pradedi knygą, turi tikėtis, kad ji bus labai gera. Kartais ta nelemta „Didžiojo Getsbio“ pabaiga tiesiog sugniuždo mane, dar net nepradėjusią rašyti, — pasakė Lili; ji kalbėjo sugniaužusi kumštukus, ir mudu su Frane staiga pamatėm, kad viename iš jų Lili spaudžia tai, kas likę iš bandelės. Lili nemėgo valgyti, bet kažkaip sugebėdavo sudarkyti visus patiekalus nė kąsnelio neįsidėdama į burną.

— Mūsų Lili kaip visada susirūpinusi, — šyptelėjo Franė. — Turėtum tiesiog daryti tai, ką gali, Lili, — pasakė; tardama „daryti“, Franė vėl įspyrė man po stalu.

Į du šimtai dvidešimt antrą Centrinio Parko Pietinės gatvės namą grįžau gerokai nukentėjęs. Tiesą sakant, tik po tos mūsų nežmoniškai gausios vakarienės suvokiau, kad tikrai nebeperbėgsiu dvidešimties kvartalų ir zoologijos sodo; net suabejojau, ar išvis galėsiu paeiti. Man baisiai skaudėjo lyties organus. Mačiau, kad ir Franė susiraukė, kai atsistojo nuo stalo paimti rankinės; ir ją kankino skaudūs mūsų persistengimo padariniai, — viskas, žinoma, buvo taip, kaip ji norėjo: besaikio mylėjimosi skausmą jautėm keletą dienų. Ir tas skausmas neleido mums prarasti sveiko proto; tas skausmas mus abu įtikino, kad siekdami vienas kito mudu tiesiog susinaikintume.

Franė savo rankinėje surado man pinigų sumokėti už taksi; duodama tuos pinigus, ji mane kuo tyriausiai, seseriškai pabučiavo. Mudviejų su Frane bučiniai iki šiol tik tokie ir būna. Manau, jog dabar mudu bučiuojamės kaip dauguma brolių ir seserų. Gal tai ir nuobodu, tačiau taip elgdamiesi mes ramiai praeiname pro atdarus langus.

Išėjęs iš „Stanhopo“ — tą naktį prieš pat tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų Kalėdas — aš pirmą kartą pasijutau iš tikrųjų saugus. Nė kiek neabejojau, kad mes visi visada ramiai praeisime pro atdarus langus — kad visi išliksime gyvi. Dabar suprantu, kad mudu su Frane tada, ko gero, galvojom tik vienas apie kitą, kad mūsų mintys gal buvo pernelyg egoistiškos. Franei turbūt atrodė, kad jos nepažeidžiamumas kažkaip persiduoda ir kitiems, — na, taip mąsto dauguma žmonių, linkusių manyti, jog jie nepažeidžiami. O aš kaip galėdamas stengiausi jausti tą patį, ką jaučia Franė.

Maždaug vidurnaktį pasigavau į miesto centrą lekiantį taksi ir pavažiavau Penktąja aveniu iki Centrinio Parko Pietinės; nors tarpkojis degte degė, buvau įsitikinęs, kad iš ten jau kaip nors pėsčias pareisiu į Franko butą. Be to, norėjau žvilgtelėti į Kalėdų puošmenas priešais „Plazą“. Dar pagalvojau, kad reikėtų šiek tiek išsukti iš kelio ir pasigrožėti žaislais, išdėliotais F. A. O. Švarco parduotuvės vitrinose. Kaip Egui būtų patikusios tos vitrinos! Egas nė karto nebuvo Niujorke. Bet paskui man į galvą atėjo mintis, kad Egas tikriausiai nuolat įsivaizduodavo dar didesnes vitrinas, pilnas dar gražesnių žaislų.

Iš lėto vilkausi Centrinio Parko Pietine gatve. Du šimtai dvidešimt antras namas yra tarp Istsaido ir Vestsaido, tarp Rytų ir Vakarų, bet šiek tiek arčiau Vestsaido, — pagalvojau, kad ta vieta kaip tik tinkama Frankui; ir mums visiems, išlikusiems gyviems po to, ką surengė Rytų ir Vakarų santykių apžvalgininkai.

Yra tokia Froido — kito Froido — nuotrauka; jis nufotografuotas savo bute Vienoje, devynioliktame Bergo gatvelės name. Jam penkiasdešimt aštuoneri; nuotrauka daryta tūkstantis devyni šimtai keturioliktais metais. Froidas žiūri tuo savo įdėmiu „aš gi jums sakiau“ žvilgsniu; atrodo piktas ir susirūpinęs. Toks pat atkaklus kaip Frankas ir nerimastingas kaip Lili. Karas, prasidėsiantis rugpjūčio mėnesį, sugriaus Austrijos-Vengrijos imperiją; tas karas „poną daktarą profesorių“ Froidą įtikins, kad jo diagnozė, jog žmonės turi polinkį į agresiją ir susinaikinimą, visiškai teisinga. Pažvelgęs į tą nuotrauką supranti, iš kur Froidas ištraukė mintį apie žmogaus nosies „genitalinę sandarą“. Pasak Franko, Froidas tai išmąstė „žiūrėdamas į veidrodį“. Manau, kad Froidas nekentė Vienos; mūsų Froido garbei turiu pasakyti, kad jis irgi, kaip pirma pastebėjo Franė, nekentė Vienos. Jos nekentė ir Franė, kuri visada buvo Froido sekėja, jei turėtume omenyje, pavyzdžiui, jos panieką lytinei veidmainystei. Froido sekėju galima pavadinti ir Franką, bent jau todėl, kad jis buvo nusiteikęs prieš Štrausą — „tą kitę Štrausą“, kaip pats sakė; jis kalbėjo apie Johaną, Vienos išgarbintąjį Štrausą, kuris sukūrė tą kvailą dainelę: „Laimingas, kas pamiršta viską, ko negali pakeisti“ ( Die Fledermaus 15 ). Bet ir mūsų Froidui, ir tam kitam liguistai rūpėjo viskas, kas seniai pamiršta, — juos domino tai, kas nuslopinta, ką mes sapnuojam. Tuo požiūriu jie abu buvo tikrai netipiški vieniečiai. Mūsų Froidas Franką pavadino princu; Froidas sakė, kad niekas neturėtų Franko vadinti „iškrypėliu“; kitas Froidas irgi nusipelnė Franko palankumo: kai kažkokia motina gerajam daktarui atsiuntė laišką, kuriame maldavo išgydyti jos sūnų nuo homoseksualumo, Froidas jai gana šiurkščiai atsakė, kad homoseksualumas — ne liga; taigi nėra ko „gydyti“. Garsusis Froidas tai motinai dar parašė, kad daugelis garsių pasaulio vyrų buvo homoseksualūs.

— Kokia taikli pastaba! — vis šūkavo Frankas. — Jūs tik pažiūrėkit į mane!

— Ir į mane, — sakydavo meškutė Suzė. — Kodėl jis neužsiminė apie kai kurias garsias moteris ? Mano manymu, — pridurdavo Suzė, — Froidas šiek tiek įtartinas.