Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kuris Froidas, Suze? — erzindavo ją Franė.

— Abu, — atsakydavo meškutė Suzė. — Gali rinktis. Vienas nepaleisdavo iš rankų beisbolo lazdos, o kitam ant lūpos buvo tas daiktas.

— Ten buvo vėžys, Suze, — kartą išdidžiai paaiškino Frankas.

— Be abejo, — tarė meškutė Suzė, — bet Froidas apie jį kalbėdavo tik kaip apie „tą daiktą ant lūpos“. Jis vėžio nevadino vėžiu, tačiau tvirtino, kad visi kiti žmonės nuslopina savo jausmus.

— Tu pernelyg griežta Froidui, Suze, — pasakė Franė.

— Jis juk vyras, ar ne? — tarė Suzė.

— Tu pernelyg griežta vyrams, Suze, — šyptelėjo Franė.

— Tikrai, Suze, — įsikišo Frankas. — Tau reikėtų pamėginti su vyru!

— Gal su tavimi, Frankai? — paklausė Suzė, ir Frankas nuraudo.

— Na, — sumikčiojo, — atvirai kalbant, aš tam netinku.

— Aš manau, Suze, kad tavyje kažkas slypi, — pasakė Lili. — Tavyje yra kažkas, kas nori išsilaisvinti.

— To betrūko, — sudejavo Franė. — Gal joje yra meška, kuri nori išsiveržti!

— Gal joje pasislėpęs vyras! — spėjo Frankas.

— Gal tavyje slypi tiesiog žavi moteris, Suze, — tarė Lili. Ji, rašytoja, visada stengėsi mumyse įžvelgti didvyrius.

Tą naktį prieš pat tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų Kalėdas aš kankinamas skausmo slinkau Centrinio Parko Pietine gatve; ėmiau galvoti apie meškutę Suzę ir staiga prisiminiau kitą Froido — Zigmundo Froido — nuotrauką, kuri man labai patiko. Toje nuotraukoje Froidui jau aštuoniasdešimt; po trejų metų jis mirė. Nuotraukoje Froidas sėdi prie savo rašomojo stalo devynioliktame Bergo gatvelės name; jau tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštieji, naciai tuoj išguis jį iš jo senojo kabineto ir iš buto — iš jo senosios Vienos. Toje nuotraukoje Froido „genitalinės sandaros“ nosis pabalnota dalykiškai atrodančiais akiniais. Froidas nežiūri į objektyvą — jam jau aštuoniasdešimt metų, taigi laiko likę nedaug; jis įbedęs akis į savo darbą, nenori gaišti su mumis. Tačiau kažkas vis dėlto žvelgia į mus iš tos nuotraukos. Tai Froido čiau čiau veislės šuo, vardu Jofi. Čiau čiau iš pažiūros panašus į išsigimusį liūtą; ir Froido čiau čiau akys tokios pat stiklinės, kokiomis dauguma šunų kvailai spokso į objektyvą. Kartais taip spoksodavo ir Bėda; o vėliau, kai buvo iškimštas, Bėda į objektyvą šitaip, žinoma, spoksodavo kiekvieną kartą. Nuotraukoje matydami tą liūdną senojo daktaro Froido šunelį, galime suprasti, kas netrukus nutiks; bėdą galima įžvelgti ir daugybėje trapių niekučių, kurie tarytum stumia Froidą iš jo kabineto, iš devyniolikto Bergo gatvelės namo ir iš Vienos (iš miesto, kurio jis nekentė; iš miesto, kuris nekentė jo). Naciai prie Froido durų prismaigstė svastiką; tas nelemtas miestas niekada jo nemėgo. Taigi tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntųjų liepos ketvirtą dieną aštuoniasdešimt dvejų metų Froidas atvyko į Londoną; gyventi jam buvo likę tik vieneri metai — svetimoje šalyje. Mūsų Froidas tada jau paskutinę vasarą leido su Erlu, paskui Erlas jam įkyrėjo; Froidas grįžo į Vieną kaip tik tuomet, kai visi tie kompleksuoti ano Froido laikų savižudžiai virto žmogžudžiais. Frankas man rodė Vienos universiteto istorijos profesoriaus Fridricho Hero — labai protingo žmogaus — parašytą esė. Štai ką Heras rašo apie Froido laikų Vienos visuomenę (aš manau, kad tai galima pasakyti apie abiejų Froidų amžininkus): „Jie buvo savižudžiai, pasirengę tapti žudikais.“ Visi jie buvo tarsi panelės felgeburt, iš kailio besineriančios, kad pavirstų arbaiteriais; visi elgėsi kaip šraubenšliuseliai, besižavintys pornografu.

Jie buvo pasirengę vadovautis įsisvajojusio pornografo nurodymais.

— Žinai, Hitleris paniškai bijojo sifilio, — vis primena man Frankas. — Tai atrodo tikrai ironiška, — kiekvieną kartą dar priduria, — kai prisimeni, kad Hitleris buvo kilęs iš šalies, kurioje visada klestėjo prostitucija.

Prostitucija, be abejo, klesti ir Niujorke. Tą žiemos naktį stovėjau prie Centrinio Parko Pietinės ir Septintosios aveniu sankryžos ir žiūrėjau į tamsų miesto centrą; žinojau, kad ten tyko prostitutės. Mano tarpkojis peršėjo nuo nuoširdžių Franės pastangų mane — mus abu — išgelbėti, ir aš suvokiau, kad pagaliau esu nuo jų apsaugotas; nuo abiejų kraštutinumų — nuo Franės ir nuo prostitučių.

Kažkoks automobilis gal per greitai iš Septintosios aveniu įsuko į Centrinio Parko Pietinę; buvo jau po vidurnakčio; abiejose gatvėse aš ir temačiau tik tą vieną skriejantį automobilį. Jis buvo sausakimšas žmonių, pritariančių per radiją skambančiai dainai. Radijas plyšavo taip garsiai, kad kuo aiškiausiai girdėjau dainos fragmentą, nors automobilio langai žiemos naktį buvo uždaryti. Supratau, jog tai tikrai ne Kalėdų giesmė, ir man dingtelėjo, kad ta daina kažkaip nedera prie Niujorko puošmenų; tačiau kalėdinės puošmenos juk laikinos, o daina, kurios fragmentą išgirdau, buvo viena iš tų visuomet už paširdžių tveriančių kaubojiško kantri stiliaus dainų. Banaliai, bet nuoširdžiai reiškiami banalūs, bet tikri jausmai. Nuo tada vis klausausi, gal kur nors vėl išgirsiu tą dainą, tačiau kiekvieną kartą, kai jau tariuosi ją girdįs, staiga suprantu, kad kažkas ne visai taip. Franė mane erzina — sako, kad aš tikriausiai girdėjau kaubojišką dainą „Tik per vieną nuodėmę nuo rojaus“. Iš tikrųjų, ta daina gal būtų kaip tik; tiktų beveik visos panašios dainos.

Nieko daugiau ir nebuvo, tik tas dainos fragmentas, Kalėdų puošmenos, vėsus žiemos oras, tarpkojo skausmas — ir nuostabus palengvėjimas: dabar aš galiu gyventi savo gyvenimų. Tik akimirka, ir tas automobilis pralėkė pro mane. Žengdamas nuo Septintosios aveniu šaligatvio, norėdamas pereiti per gatvę, kai jau atrodė, kad saugu, pakėliau akis ir pamačiau prie manęs artėjančią porelę. Tie žmonės žingsniavo Centrinio Parko Pietine gatve „Plazos“ link — iš vakarų į rytus — ir aš vėliau vis galvojau, kad tai buvo neišvengiama: mes turėjom susitikti vidury Septintosios aveniu kaip tik tą naktį, kai mudu su Frane išsilaisvinom. Man pasirodė, kad ta porelė šiek tiek įgėrusi, bent jau mergina, — ji rėmėsi į vyriškį, kuris irgi truputį svirduliavo. Mergina buvo jaunesnė už vyrą; tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtaisiais ji tikrai dar galėjo būti vadinama mergaite. Ji juokėsi, pakibusi vyresniam draugui ant rankos; jis atrodė maždaug mano amžiaus, — bet iš tikrųjų buvo šiek tiek vyresnis. Tą tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų naktį jam turėjo būti jau beveik trisdešimt metų. Šaižus merginos juokas šaltame nakties ore skambėjo kaip nuo apšalusio namo stogo krintančių ir dūžtančių plonyčių varveklių dzingsėjimas. Buvau tikrai geros nuotaikos, todėl, nors šaltas, per ausis spengiantis merginos juokas man pasirodė kažkoks pernelyg artistiškas, nelabai nuoširdus, — ir nors jaučiau įkyrų kiaušų maudulį bei aštrų pimpalo skausmą, — aš pažvelgiau į tą gražią porą ir nusišypsojau.

Mes iškart pažinom vienas kitą — tas vyriškis ir aš. Negalėjau pamiršti to tipiško įžaidėjo veido, nors nebuvau jo matęs nuo tada, kai Helovino naktį išsiskyrėm ant tako, kuriuo vaikščiodavo futbolininkai, — o visiems kitiems mokiniams būdavo patariama to tako vengti, nesipainioti jiems po kojomis. Kartais, kai kilnodavau svarmenis, dar girdėdavau tą įžaidėją sakant: „Ei, mažiau. Tavo sesers užpakalis — gražiausias šitoj mokykloj. Ar ji su kuo nors barškinasi?“