Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Niekas manęs neves! — sušuko Froidas. — Pats žinau, kur eiti! Čia mano viešbutis — žinau, kur durys, — pasakė, su savo lazda jau šlubuodamas durų link. — O jūs jau šitiek metų tą nelemtą kledarą statot toj pačioj vietoj!

— Eik su juo, Šraubenšliuseli, — įsakė Veržliarakčiui Arbaiteris. — Laikyk šitą bezdžių už parankės.

— Apsieisiu ir be jūsų pagalbos, — žvaliai tarė Froidas. — Sudie, Lili, širdele! — šūktelėjo. — Nebevemk, mieloji. Ir auk toliau!

Lili vėl žiauktelėjo ir visa sudrebėjo; Arbaiteris šiek tiek atitraukė pistoletą nuo jos ausies. Jam, matyt, buvo šlykštu žiūrėti, kaip ji tąsosi, nors Lili ne ką teišvėmė; net jos vėmulys buvo labai jau mažas.

— Laikykis, Frankai! — sušuko Froidas — per visą vestibiulį. — Nesileisk vadinamas iškrypėliu! Tu tikras princas, Frankai! — šaukė. — Geresnis negu Rudolfas! Didingesnis už visus Habsburgus! — drąsino Franką Froidas.

Frankas negalėjo ištarti nė žodžio; jis springo ašaromis.

— Tu tokia graži, mano mieloji Frane, širdele, — švelniai tarė Froidas. — Ir aklam aišku, kad tu nuostabi.

— Auf Wiedersehen, Froidai, — pasakė Franė.

— Auf Wiedersehen, stipruoli! — sušuko Froidas man. — Apkabink mane, — paprašė, ištiesęs rankas, vienoje laikydamas Louisville Slugger lazdą, kaip kokį kardą. — Noriu pajusti, koks tu stiprus, — pasakė Froidas, ir aš priėjęs jį apkabinau. Tada jis pašnibždėjo man į ausį: — Kai išgirsi sprogimą, nužudyk Arbaiterį.

— Greičiau! — nervingai riktelėjo Šraubenšliuselis. Ir čiupo Froidą už parankės.

— Aš tave myliu, Vinai Beri! — sušuko Froidas, bet tėtis sėdėjo ant įdubusios sofos, abiem rankom susiėmęs galvą; jis nepakėlė akių. — Atleisk, kad įtraukiau tave į viešbučių verslą, — tarė tėčiui Froidas. — Ir meškų, — pridūrė. — Sudie, Suze! — dar pasakė.

Suzė pravirko. Šraubenšliuselis vedėsi Froidą pro duris. Mes matėm automobilį, tą mersedesą, kuris iš tikrųjų pasirodė esąs bomba; jis stovėjo prie šaligatvio krašto, beveik priešais „Naujojo Hampšyro“ viešbučio duris. Tai buvo sukamosios durys, ir Froidas su Šraubenšliuseliu pro jas išsisuko į lauką.

— Apsieisiu be tavo pagalbos! — piktinosi Froidas. — Tik leisk man paliesti automobilį, privesk prie buferio. Pats rasiu dureles, mulki, — pasakė Froidas Veržliarakčiui. — Tik leisk pačiupinėti buferį.

Arbaiteriui, pasilenkusiam prie Lili, turbūt nutirpo nugara. Jis atsitiesė; žvilgtelėjo, kur aš. Paskui pažvelgė į Franę. Jo pistoleto vamzdis krypo tai vienur, tai kitur.

— Va! Radau! — išgirdom linksmai šaukiant Froidą. — Čia priekinis žibintas, ar ne? — paklausė jis Šraubenšliuselio.

Tėtis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane.

— Žinoma, kad priekinis žibintas, asile! — užrėkė ant Froido Šraubenšliuselis. — Gal jau lipsi ?

— Froidai! — garsiai sušuko tėtis. Jis tikriausiai jau suprato. Pripuolė prie sukamųjų durų. — Auf Wiedersehen, Froidai! — šaukė tėtis.

Stovėdamas prie durų, tėtis viską matė. Froidas, ranka perbraukęs per žibintą, staiga žengė ne prie mersedeso durų, o prie priekyje esančių apsauginių grotelių.

— Ne į tą pusę, mulki! — riktelėjo Šraubenšliuselis.

Bet Froidas puikiai žinojo, kur stovi. Jis ištraukė ranką iš Veržliarakčio gniaužtų; pakėlė Louisville Slugger lazdą ir ėmė ja mojuoti. Savaime suprantama, ieškojo priekinės numerio lentelės. Akli žmonės kažkaip jaučia, kur yra daiktai, kurie visada ten buvo. Tėtis niekad nepamirš, kad Froidui pakako triskart užsimoti, ir jis pataikė į tą numerį. Pirmas smūgis buvo truputį per aukštas — virš radiatoriaus grotelių.

— Žemiau! — surėkė tėtis pro sukamąsias duris. — Auf Wiedersehen!

Antrąkart lazda barkštelėjo per buferį, bet šiek tiek į kairę nuo numerio lentelės, ir tėtis sušuko:

— Dešiniau! Auf Wiedersehen, Froidai!

Šraubenšliuselis, kaip vėliau pasakojo tėtis, jau bėgo šalin. Bet nespėjo nuskuosti pakankamai toli. Trečiąkart užsimojęs Froidas pataikė tiesiai į dešimtuką; trečias Froido smūgis buvo griausmingas. Kiek daug visko ta vargšė lazda iškentėjo per vieną vakarą! Tos Louisville Slugger lazdos niekas taip ir nerado. Viso Froido irgi nepavyko rasti, o Šraubenšliuselio negalėjo atpažinti net motina. Mūsų tėtį sprogimo banga nubloškė nuo sukamųjų durų, akinanti balta šviesa su stiklo duženomis plykstelėjo jam į veidą. Franė su Franku prišoko jam padėti, o aš, kai tik sprogo bomba, abiem rankom apkabinau Arbaiterį, — kaip man buvo liepęs Froidas.

Juodu smokingu pasipuošęs Arbaiteris, pasirengęs eiti į Operos teatrą, buvo šiek tiek aukštesnis ir truputį sunkesnis už mane; tvirtai įrėmiau smakrą jam tarp menčių ir apglėbiau per krūtinę, prispausdamas jo rankas prie šonų. Jis vienąkart iššovė — į grindis. Supratau, kad gali peršauti man pėdą, bet žinojau, kad tikrai neleisiu jam pakelti pistoleto aukščiau. Žinojau, kad Lili Arbaiteris jau nenušaus. Jis dar du kartus pykštelėjo į grindis. Laikiau jį taip smarkiai suspaudęs, kad jis net negalėjo nusitaikyti į mano pėdą, kuri buvo už jo pėdos. Dar kartą šaudamas pataikė į savo pėdą ir ėmė rėkti. Pistoletas iškrito jam iš rankos. Girdėjau, kaip jis atsitrenkė į grindis, ir mačiau, kaip Lili jį pačiupo, bet dabar pistoletas man neberūpėjo. Susikaupęs spaudžiau Arbaiterį. Kaip žmogus, ką tik persišovęs pėdą, jis labai jau greitai nustojo bliauti. Frankas man vėliau pasakė, jog Arbaiteris liovėsi rėkęs, nes nebegalėjo kvėpuoti. Man nelabai rūpėjo ir Arbaiterio rėksmas. Aš tik spaudžiau ir spaudžiau. Įsivaizdavau didžiausią pasaulyje štangą. Gerai net nežinau, ką vaizdavausi su ta štanga darąs: ar kėliau ją ant pečių, ar spaudžiau gulėdamas ant suoliuko, ar roviau, ar tiesiog laikiau prie krūtinės. Tai nebuvo svarbu; visą dėmesį sutelkiau į jos svorį. Iš tikrųjų susikaupiau. Priverčiau rankas pasitikėti savo jėgomis. Jei būčiau taip stipriai apkabinęs Jolantą, tikriausiai būčiau perspaudęs ją perpus. O Rėksnė Anė taip spaudžiama būtų nė necyptelėjusi. Kadaise svajojau šitaip apglėbti Franę. Kilnojau sunkumus nuo tada, kai Ajovos Bobas man parodė, kaip tai daroma, — nuo tada, kai Franė buvo išprievartauta, — ir dabar, spausdamas Arbaiterį, jaučiausi esąs stipriausias žmogus pasaulyje.

— Solidarioji bomba! — išgirdau šaukiant tėtį. Žinojau, kad jam baisiai skauda. — Dieve mano! Ar galit patikėti? Sušikta solidarioji bomba!

Vėliau Franė man sakė, jog iškart suprato: tėtis aklas. Ne tik todėl, kad matė, kur jis buvo, kai sprogo automobilis, ir kad jam, stovinčiam prie sukamųjų durų, į veidą pažiro stiklo šukės; ir ne todėl, kad tėčio akys buvo pasruvusios krauju, kai Franė apšluostė jam veidą, kad matytų, kur žaizdos. „Aš kažkaip supratau, — sakė Franė. — Na, prieš pažvelgdama į jo akis. Visada žinojau, kad jis toks pat aklas kaip Froidas, arba netrukus toks bus. Žinojau, kad jis apaks.“

— Auf Wiedersehen, Froidai! — šaukė tėtis.

— Nejudėk, tėti, — išgirdau sakant Lili.

— Taip, nejudėk, tėtuk, — tarė Franė.

Frankas nubėgo Kruger gatve į Kėrntnerio ir dar už kampo, iki Operos teatro. Jis, be abejo, turėjo pažiūrėti, ar neatsiliepė solidarioji bomba; bet Froidas, nors ir aklas, buvo labai įžvalgus: jis suprato, kad mersedesas, pastatytas priešais „Naujojo Hampšyro“ viešbutį, yra per toli nuo solidariosios, todėl Operos teatras tikrai nesprogs. O Švanger turbūt ėjo ir ėjo tolyn. Arba nusprendė pasilikti teatre ir pasigrožėti operos pabaiga; gal ta opera jai patiko. Gal ji norėjo pažiūrėti, kaip, nusileidus uždangai, artistai nusilenks virš nesprogusios bombos.