Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tai neišvengiama, — tarė Arbaiteris.

— Bomba, esanti Operos teatre, — meiliai pasakojo Šraubenšliuselis, — daug sudėtingesnė negu kontaktinė. Ji cheminė, tačiau tam, kad sprogtų, reikia labai švelnaus elektros impulso. Operos teatre esančios bombos sprogdiklis preciziškai jautriai reaguoja į tam tikrą sprogimą tam tikru atstumu. Tarsi ta Operos teatre padėta bomba turėtų ausis, — juokdamasis pasakė Veržliaraktis.

Mes pirmą kartą girdėjom Veržliarakčio juoką; jis buvo šlykštus. Lili ėmė žiaukčioti; atrodė, kad tuoj susivems.

— Tau nieko nenutiks, mieloji, — ramino ją Švanger.

— Man reikia tik nuvairuoti automobilį, su Froidu, Ringo gatve iki Operos teatro, — šnekėjo Šraubenšliuselis. — Savaime suprantama, turiu žiūrėti, kad į nieką neatsitrenkčiau, turiu rasti saugią vietą ir pastatyti automobilį prie šaligatvio, o tada išlipsiu, — tarė. — Kai jau būsiu išlipęs, prie vairo sės Froidas. Niekas mums nelieps pasitraukti iš tos vietos, kol nebūsime pasirengę; Vienoje niekas nesikabinėja prie tramvajaus konduktorių.

— Žinom, kad moki vairuoti, Froidai, — pasakė senukui Ernstas. — Juk seniau dirbai mechaniku, ar ne?

— Taip, — atsakė Froidas; jis buvo sužavėtas.

— Stovėsiu prie Froido, kalbėsiuosi su juo pro šoninį vairuotojo langą, — toliau pasakojo Veržliaraktis. — Palauksiu, kol Arbaiteris išeis iš Operos teatro ir pereis į kitą Kėrntnerio gatvės pusę.

— Į saugią pusę! — pridūrė Arbaiteris.

— O tada tiesiog liepsiu Froidui suskaičiuoti iki dešimties ir nuspausti akceleratorių! — pasakė Šraubenšliuselis. — Automobilį jau būsiu nutaikęs, kur reikia. Froidas tik nuspaus pedalą „iki dugno“, kad važiuotų kuo greičiau, ir į ką nors atsitrenks — beveik iš karto, kad ir kur pasuktų. Juk jis aklas! — entuziastingai sušuko Veržliaraktis. — Turi į ką nors įsirėžti. Ir kai įsirėš, į orą išlėks visas Operos teatras. Atsilieps solidarioji bomba.

— Solidarioji bomba, — ironiškai pakartojo tėtis. Tą pasakojimo dalį — apie solidarumą — suprato netgi jis.

— Ji kaip tik tinkamoje vietoje, — tarė Arbaiteris. — Padėta ten jau seniai, taigi žinom, kad niekas nė neįtaria, kur ji. Labai didelė, bet jos neįmanoma rasti, — pridūrė. — Ji po scena.

— Tiesiog įmontuota į sceną, — patikslino Šraubenšliuselis.

— Kaip tik ten, kur tie sumauti artistai išeina nusilenkti! — pasakė Arbaiteris.

— Visų, žinoma, neužmuš, — labai paprastai tarė Ernstas. — Bet žus visi tie, kurie bus ant scenos, ir tikriausiai dauguma orkestro muzikantų, ir gal dauguma žiūrovų pirmose eilėse. Užtat kiti, saugiai sėdintys salės gale, išvys tikrai dramatišką operą, — šnekėjo Ernstas. — Tai bus itin įspūdingas reginys.

— Schlagobers ir kraujas, — paerzino Švanger Arbaiteris, bet ji tik nusišypsojo — tebelaikydama rankoje pistoletą.

Lili susivėmė. Kai Švanger pasilenkė jos raminti, aš gal ir galėjau pagriebti pistoletą. Bet laiku nesusivokiau. Arbaiteris paėmė ginklą iš Švanger, tarsi jis — didžiausiai mano gėdai — būtų mąstęs greičiau negu aš. Lili vis vėmė, jos raminti pripuolė ir Franė, bet Ernstas kalbėjo toliau.

— Kai Arbaiteris su Šraubenšliuseliu grįš čia ir praneš, jog viskas pavyko, tada žinosim, kad mums jau nereikės skriausti šitos nuostabios amerikiečių šeimos, — pasakė Ernstas.

— Amerikiečių šeima, — tarė Arbaiteris, — yra institucija, kurią amerikiečiai tiesiog dievina, taip pat sentimentaliai ir aklai, kaip dievina geriausius savo sportininkus ir kino žvaigždes; jie nuolat galvoja apie šeimą, kaip ir apie savo nesveiką maistą. Amerikiečiai iš proto kraustosi dėl šeimos.

— Kai susprogdinsim Operos teatrą, — kalbėjo Ernstas, — kai sunaikinsim tai, ką vieniečiai taip garbina, kad net šlykštu žiūrėti, taip pat kaip ir savo kavines, ir praeitį, na... kai jau būsim susprogdinę Operą, mes dar turėsim amerikiečių šeimą. Amerikiečių šeima bus mūsų įkaitė. Ir ne šiaip kokia nors, o tragediją patyrusi amerikiečių šeima. Motina ir mažiausias vaikas jau žuvo per katastrofą. Amerikiečiams patinka katastrofos. Jie grožisi nelaimėmis. Ir štai mes turim tėvą, kuris iš kailio nėrėsi, kad užaugintų keturis gyvus išlikusius vaikus, o dabar jie visi paimti į nelaisvę.

Tėtis nelabai suprato, ką Ernstas pasakė, o Franė Ernsto paklausė:

— Ir ko gi jūs reikalausite ? Jeigu mes — įkaitai, tai ko reikalausite?

— Nieko, mieloji, — tarė Švanger.

— Nepareikšime jokių reikalavimų, — kantriai atsakė Ernstas — labai kantriai. — Mes jau turėsime, ko norime. Kai susprogdinsime Operos teatrą, ir jūs būsite mūsų belaisviai, mes jau turėsime, ko norime.

— Auditoriją, — paaiškino Švanger, beveik pašnibždomis.

— Gana didelę auditoriją, — tarė Ernstas. — Tarptautinę. Ne tik europiečių, ne tik Schlagobers ir kraujo mėgėjų, bet amerikiečių auditoriją. Visas pasaulis klausysis, ką mes pasakysime.

— Apie ką ? — paklausė Froidas. Jis irgi kalbėjo pašnibždomis.

— Apie viską, — labai logiškai atsakė Ernstas. — Turėsime auditoriją, kuri išklausys viską, ką norime pasakyti — apie viską.

— Apie naują pasaulį, — sumurmėjo Frankas.

— Taip! — pritarė Arbaiteris.

— Daugumai teroristų nepasiseka, — samprotavo Ernstas, — nes jie paima žmones įkaitais ir grasina smurtu. O mes pradedame nuo smurto. Visiems jau aišku, kad galime smurtauti. Tada imame įkaitus. Todėl visi mūsų klausys.

Visi žiūrėjo į Ernstą, ir Ernstui tai, žinoma, patiko. Jis buvo pornografas, trokštantis žudyti ir luošinti, — ne dėl kokio nors kilnaus tikslo, kas būtų buvę gana kvaila, o dėl auditorijos.

— Tau visai pasimaišė protas, — pasakė Ernstui Franė.

— Tu mane nuvylei, — atrėžė jai Ernstas.

— Kas čia dabar?! — užriko ant jo tėtis. — Ką tu jai pasakei?

— Jis sako, kad aš jį nuvyliau, tėtuk, — tarė Franė.

— Ji tave nuvylė ! — pasipiktino tėtis. — Mano duktė nuvylė tave! — šaukė jis Ernstui.

— Nusiraminkite, — labai ramiai tarė tėčiui Ernstas.

— Tu dulkini mano dukterį ir paskui jai sakai, kad ji tave nuvylė!

Tėtis išplėšė Froidui iš rankų beisbolo lazdą. Niekas nespėjo nė mirktelėti. Pakėlė tą Louisville Slugger lazdą taip, lyg būtų visą gyvenimą ja mojavęs, ir užsimojo, pasukdamas pečius ir klubus, visu kūnu palinkdamas į šalį, — tai buvo puikus mostas, stiprus ir žemas smūgis, taip atmuštas kamuoliukas būtų perskriejęs vidinį lauką ir vis dar kilęs aukštyn. O pornografas Ernstas, per vėlai suvokęs, kad reikia pasilenkti, tėčiui smūgiuojant pakišo galvą kaip tik ten, kur turėjo būti kamuoliukas. Pokšt! Taip smarkiai mušto kamuoliuko, ko gero, nei Franė nebūtų sugavusi, nei aš. Tėtis pornografui Ernstui Louisville Slugger lazda tvieskė tiesiai į kaktą, tarp akių. Pirmiausia į grindis trenkėsi Ernsto pakaušis, paskui bumbtelėjo abu kulnai — ne kartu, o vienas po kito; atrodė, kad po to, kai galva atsitrenkė į grindis, praėjo kokia sekundė, kol nudribo visas kūnas. Ernstui tarpuakyje iššoko ryškiai raudonas beisbolo kamuoliuko didumo gumbas, o iš vienos ausies išbėgo šiek tiek kraujo, tarsi jo kūne būtų susprogęs kažkoks nedidelis, bet gyvybiškai svarbus organas — gal smegenys, gal širdis. Jo akys buvo plačiai atmerktos, ir mes supratom, jog dabar pornografas Ernstas mato tą patį, ką ir Froidas. Vienas žaibiškas smūgis lazda — ir jis išlėkė pro atdarą langą.