Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ne apie tai, — atsakiau.

— Ar tu mane vis dar myli? — paklausė Franė.

— Taip, negaliu nemylėti.

— Vargšelis.

— Tu irgi vargšelė.

Bent jau vienu atžvilgiu įsimylėjėlių santykiai iš tikrųjų būna pasibaisėtini — na, kalbu apie tikrus įsimylėjėlius: apie vienas kitą nuoširdžiai mylinčius žmones. Net kai jie, sakytum, labai nelaimingi, kai guodžia vienas kitą, netgi tada jie mėgaujasi kiekvienu prisilietimu; net kai turėtų raudoti, jie įsiaistrina. Mudu su Frane tiesiog negalėjom toliau taip sėdėti ant laiptų apsikabinę; vos prisilietę vienas prie kito, troškom liesti visą kūną.

Tikriausiai turėčiau jaustis dėkingas Jolantai — už tai, kad mus perskyrė. Jolanta ėjo į lauką ieškoti ko nors kito, ką galėtų užgaulioti ir mulkinti. Pamačiusi mane su Frane, sėdinčius ant laiptų, ji tyčia įspyrė man į blauzdą.

— Oi, atsiprašau! — pasakė. Ir, žiūrėdama į Franę, dar pridūrė: — Neprasidėk su juo. Jis negali baigti.

Mudu su Frane, netardami nė žodžio, nusekėm paskui Jolantą laiptais žemyn, tik apačioje Jolanta per vestibiulį išėjo į Kruger gatvę, o mudu sustojom žvilgtelėti į meškutę Suzę. Suzė miegojo ant pelenais apibertos sofos; jos veidas atrodė beveik giedras — Suzė anaiptol nebuvo tokia negraži, kokia manėsi esanti. Franė man buvo sakiusi, jog Suzės sąmojis, kad ji „atrodo neblogai, tik reikia ant galvos užmauti maišelį“, iš tiesų visai nejuokingas; du vyrai, kurie ją išprievartavo, buvo jai ant galvos užmovę maišelį. „Kad mums nereikėtų į tave žiūrėti“, — tada pasakė jie Suzei. Toks žiaurumas bet ką paverstų meška.

— Aš tiesiog nesuvokiu, kaip galima prievartauti, — vėliau prisipažinau meškutei Suzei, — nes tai, mano manymu, baisiausias žvėriškumas, kurį patyręs dar lieki gyvas; na, pavyzdžiui, mes juk neliekame gyvi, jeigu mus nužudo. Prievartavimas turbūt baisiausia, ką galiu įsivaizduoti, nes aš pats niekad niekam to nedaryčiau ; net neįsivaizduoju, kaip galėčiau to norėti. Man tai visiškai svetima; gal todėl ir manau, jog tai baisiausias žvėriškumas.

— O aš galiu įsivaizduoti, kad kai kam tai darau, — pasakė Suzė. — Įsivaizduoju, kaip tai padaryčiau tiems šunsnukiams, kurie taip pasielgė su manimi. Bet tik todėl, kad tai būtų tiesiog kerštas, — paaiškino. — Tačiau man vis tiek nepavyktų šitaip atkeršyti sušiktam vyrui. Nes vyrui tai tikriausiai patiktų. Kai kurie vyrai mano, kad mums patinka, kai mus prievartauja, — tarė Suzė. — Jie gali taip manyti todėl, kad yra įsitikinę, jog jiems patiktų.

Bet pilkame kaip pelenai antrojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulyje mudu su Frane tik stengėmės apraminti meškutę Suzę ir priversti ją eiti į savo kambarį miegoti. Pastatėm ją ant kojų, suradom galvą, nuvalėm nuorūkas (ant kurių ji gulėjo) nuo gauruotos jos nugaros.

— Eime, išlįsi iš savo kostiumo, Suze, — įkalbinėjo ją Franė.

— Kaip tu galėjai — su Ernstu? — sumurmėjo Franei Suzė. — Ir tu — su kekšėmis? — paklausė manęs. — Nesuprantu nė vieno iš jūsų, — pasakė Suzė. — Aš tam per sena.

— Ne, aš tam per senas, Suze, — švelniai tarė meškutei tėtis.

Mes iki tol nė nepastebėjom jo, stovinčio vestibiulyje už registratūros stalo; manėm, kad jis nuėjo gulti. Tėtis buvo ne vienas. Šalia jo stovėjo mūsų švelnioji, motiniškoji radikalė, mūsų mieloji Schlagobers, mieloji Švanger. Rankoje ji laikė pistoletą ir mostu liepė mums visiems grįžti prie sofos.

— Būk geras, — pasakė man Švanger, — atvesk čia Lili ir Franką. Pažadink gražiai, — pridūrė. — Nebūk šiurkštus, per daug neskubėk.

Frankas tysojo lovoje, pasiguldęs prie savęs manekeną. Jis nemiegojo, taigi man nereikėjo jo žadinti.

— Žinojau, kad negalima delsti, — pasakė Frankas. — Turėjom įskųsti iškart.

Lili irgi nemiegojo. Lili rašė.

— Štai tau dar vienas nuotykis, apie kurį galėsi rašyti, Lili, — pajuokavau, paėmęs ją už rankos ir vesdamasis į vestibiulį.

— Tikiuosi, tai bus nedidelis nuotykis, — tarė Lili.

Jie visi laukė mūsų vestibiulyje. Šraubenšliuselis vilkėjo tramvajaus konduktoriaus uniforma; atrodė labai „oficialiai“. Arbaiteris atėjo pasirengęs darbui; tiesą sakant, buvo taip išsipustęs, kad tikrai galėjo eiti į Operos teatrą. Jis vilkėjo smokingu — juodu. Be to, ten buvo ir įžaidėjas, kuris tuoj turėjo duoti signalą ir vesti juos į kovą: širdžių ėdikas Ernstas, pornografas Ernstas, to vakaro žvaigždė. Nebuvo tik Senos Pigmenos, radikalo. Jis matė, į kurią pusę vėjas pučia, į tą ir linko, kaip seniau sakė Arbaiteris: Sena Pigmena buvo pakankamai protingas, kad prieš pat pabaigą nusišalintų nuo šio revoliucinio judėjimo. Jis dar pasirodys scenoje, kitą kartą; o Ernstui ir Arbaiteriui, ir Šraubenšliuseliui, ir Švanger šis spektaklis turėjo būti pats svarbiausias (ir gal paskutinis).

— Lili, mieloji, — tarė Švanger, — nueik atvesti Froido. Reikia, kad ir Froidas būtų čia.

Ir Lili, kuriai vėl teko Froido vedlės vaidmuo, atvedė tą seną, aklą svajotoją — jis ėjo stuksėdamas priešais save Louisville Slugger lazda; vilkėjo tik ryškiai raudonu šilkiniu chalatu su juodu drakonu ant nugaros („Kinų kvartalas, Niujorkas, trisdešimt devintieji!“ — kartą pasakė mums).

— Kas čia per sapnas? — tarė senukas. — Kur demokratija?

Lili pasodino Froidą ant sofos šalia tėčio; Froidas tuoj stuktelėjo tėčiui į blauzdą beisbolo lazda.

— Oi, atsiprašau! — sušuko. — Ir kieno gi čia kūnas?

— Vino Bėrio, — tyliai atsakė tėtis; labai keista, tačiau tai buvo vienintelis kartas, kai mes, vaikai, girdėjom tėtį ištariant savo vardą ir pavardę.

— Vino Bėrio! — šūktelėjo Froidas. — Na, nieko blogo negali nutikti, kai čia yra Vinas Beris!

Daugiau niekas neatrodė tuo įsitikinęs.

— Paaiškinkit, ką čia darot! — sušuko Froidas tamsai, kurią matė prieš akis. — Jūs visi čia, — pridūrė senukas. — Užuodžiu jus, girdžiu jūsų kvėpavimą.

— Paaiškinti visai nesunku, — ramiai tarė Ernstas.

— Elementaru, — linktelėjo Arbaiteris. — Viskas tiesiog elementaru.

— Mums reikia vairuotojo, — tyliai pasakė Ernstas, — ko nors, kas galėtų vairuoti automobilį...

— ...kuris važiuoja kuo puikiausiai, — žavėdamasis pareiškė Šraubenšliuselis. — Variklis murkia kaip kačiukas.

— Tai pats jį ir vairuok, Veržliarakti, — pasiūliau.

— Nurimk, mielasis, — tarė man Švanger; dirstelėjęs į jos pistoletą įsitikinau, kad jis atkreiptas į mane.

— Ramiau, stipruoli, — įspėjo mane Veržliaraktis; jam iš priekinės tramvajaus konduktoriaus uniformos kelnių kišenės kyšojo kažkoks neilgas, bet iš pažiūros sunkus įrankis; dabar jis uždėjo plaštaką ant to įrankio, lyg tai būtų buvusi pistoleto rankena.

— Felgeburt kankino abejonės, — pasakė Ernstas.

— Felgeburt negyva, — tarė Lili — mūsų šeimos realistė, mūsų rašytoja.

— Felgeburt pražudė romantizmas, — pareiškė Ernstas. — Ji visada abejojo dėl priemonių.

— Tikslai pateisina priemones, juk žinot, — įsiterpė Arbaiteris. — Tai elementaru, tiesiog elementaru.

— Tu tikras mulkis, Arbaiteri, — tarė Franė.

— Negana to, taip pat įsitikinęs savo teisumu kaip bet kuris kapitalistas! — pasakė Arbaiteriui Froidas.

— Bet svarbiausia, kad mulkis, Arbaiteri, — prisidėjo ir meškutė Suzė. — Elementariausias mulkis.