Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Atsišliejau į sieną ir užsimerkiau.

— Jolanta, — pasakiau. — Jie nejuokauja. Felgeburt negyva. Ir tie pamišėliai turi bombą, didelę bombą.

— Felgeburt jau gimė negyva, — tarė Jolanta; ji atsiklaupė ir ėmė mane čiulpti. Paskui užmovė man sargį.

Stengiausi susikaupti, bet Jolanta — atsistojusi priešais mane, įsikišusi mano galą ir priplojusi mane prie sienos — tuoj pat pareiškė, jog aš per žemas, kad galėčiau smagintis stovėdamas. Sumokėjau jai dar šimtą šilingų, ir pamėginom lovoje.

— Dabar tavo per minkštas , — pasiskundė Jolanta, ir aš pagalvojau, jog tai, kad mano per minkštas, man, ko gero, kainuos dar šimtą šilingų.

— Būk gera, neprasitark radikalams, kad žinai, ką jie rezga, — paprašiau Jolantos. — Ir tikriausiai būtų geriau tau pačiai, jei kurį laiką čia nesirodytum. Nežinia, kas nutiks šitam viešbučiui. Mes grįžtam į Ameriką, — pridūriau.

— Gerai, gerai, — tarė Jolanta, nustumdama mane nuo savęs. Ji atsisėdo lovoje, paskui perėjo per kambarį ir vėl įsitaisė ant bidė. — Auf Wiedersehen, — atsisveikino.

— Bet aš nebaigiau, — pasakiau.

— Ir kas gi dėl to kaltas? — paklausė ji, plaudamasi ir plaudamasi, labai ilgai.

Manau, kad jei būčiau baigęs, man tai būtų kainavę dar šimtą šilingų. Žiūrėjau į plačią Jolantos nugarą, linguojančią virš bidė; dabar Jolanta sūpavosi šiek tiek guviau negu pirma, kai gulėjo po manimi. Kadangi buvo nusigręžusi, paėmiau nuo naktinio stalelio jos rankinę ir pažiūrėjau, ką ji ten turi. Galėjai pamanyti, kad tvarka toje rankinėje rūpinasi meškutė Suzė. Ten buvo kažkokio tepalo tūbelė, neužsukta; apskritai visas Jolantos rankinės vidus atrodė lipnus, tarytum nuo kokio kremo. Ir dar ten, žinoma, buvo lūpų dažų tūbelė, cigarečių pakelis, ir prezervatyvų (susigriebiau, kad pamiršau nusimauti savąjį), ir kažkokių tablečių, ir popierinių nosinių, ir kvepalų buteliukas, ir nemažai monetų, ir išsipūtusi piniginė, ir keli stikliniai indeliai, pilni visokio šlamšto. Jokio peilio, ką jau kalbėti apie pistoletą. Ta rankinė buvo tarsi tuščias grasinimas, gryniausias blefas; Jolanta sukčiavo teikdama sekso paslaugas; negana to, kaip dabar supratau, sukčiavo ir smurtaudama. Staiga užčiuopiau stiklinį indą, kuris buvo gerokai didesnis už kitus; man dingtelėjo, kad labai nepatogu tokį nešiotis. Ištraukiau jį iš rankinės, norėdamas apžiūrėti; Jolanta atsisuko ir suklykė:

— Mano kūdikis ! Padėk mano kūdikį!

Vos neišleidau to stiklainio iš rankų. Drumzliame skystyje plūduriavo žmogaus gemalas, mažytis embrionas sugniaužtais kumštukais: tai buvo vienintelė Jolantos atžala, nugnybta vos užsimezgusi. Gal Jolanta įsivaizdavo, — kaip strutis, slepiantis galvą smėlyje, — kad šis embrionas — jos ginklas? Ar ne šitą stiklainį ji laikydavo suėmusi rankinėje, kai jausdavosi nesaugi? Ir kaip ją tai galėjo nuraminti?

— Padėk mano kūdikį! — rėkė Jolanta eidama prie manęs, nuoga; nuo jos lašėjo vanduo. Aš atsargiai padėjau tą konservuotą gemalą ant pagalvės ir sprukau lauk.

Užverdamas Jolantos kambario duris girdėjau, kaip rėkia Rėksnė Anė: atseit jau baigia. Tėtis turbūt pranešė jai blogą žinią. Prisėdau laiptų aikštelėje, antrame aukšte; nenorėjau matyti vestibiulyje verkiančios meškutės Suzės ir nedrįsau lipti į trečią aukštą ieškoti Franės. Tėtis išėjo iš Rėksnės Anės kambario; jis pasakė man „labanakt“, uždėjęs ranką ant peties, ir nulipo žemyn miegoti.

— Ar pranešei jai? — dar šūktelėjau jam iš paskos.

— Atrodė, kad jai nerūpi, — atsakė tėtis.

Priėjau prie Rėksnės Anės durų ir pasibeldžiau.

— Jau žinau, — pasakė ji, kai pamatė, kad čia aš.

Bet aš juk nebaigiau su Jolanta; prie Rėksnės Anės durų mane tarytum kas užvaldė.

— Na, tai reikėjo iš karto taip ir sakyti, — šyptelėjo Rėksnė Anė, nors dar nebuvau prataręs nė žodžio. Ji įsivedė mane į kambarį ir uždarė duris. — Obuolys nuo obels netoli krenta, — sumurmėjo.

Paskui padėjo man nusirengti; pati jau buvo nusirengusi. Supratau, jog nieko keista, kad jai tenka tiek daug dirbti: ji, matyt, nieko nežinojo apie „priemokas“, kurių reikalavo Jolanta. Rėksnė Anė viską darė už keturis šimtus šilingų.

— Ir jei tu nebaigsi, — pasakė ji man, — tai bus mano kaltė. Bet tu baigsi, — patikino.

— Būk gera, — tariau, — jeigu tau tas pats, norėčiau, kad tu nebaigtum. Na, kad neapsimestum, jog baigi. Būčiau dėkingas, jei baigtume tyliai, — prašiau, bet ji po manimi jau labai erotiškai dūsavo.

Netrukus išgirdau garsą, kuris mane išgąsdino. Jis nebuvo panašus nei į daug kartų girdėtą Rėksnės Anės riksmą, nei į tą dainą, kurią iš Franės išgaudavo meškutė Suzė. Tame garse buvo tiek daug skausmo, kad vieną siaubingą akimirką net pamaniau, jog taip dejuoja Franė — pornografo Ernsto glėbyje; bet paskui supratau, kad čia aš, kad čia šiurpus mano paties balsas. Rėksnė Anė man pritarė, o po kurio laiko, virpančioje tyloje, kai nebebuvo girdėti stulbinančio mūsų dueto, jau aiškiai išgirdau Franės šauksmą — taip arti, jog supratau, kad ji tikriausiai stovi antro aukšto aikštelėje.

— O Dieve, gal galėtum greičiau baigti? — šaukė Franė.

— Kam tu tai darei? — pašnibždomis paklausiau Rėksnės Anės, šnopuojančios po manimi.

— Ką dariau? — nesuprato ji.

— Kam vaidinai orgazmą? Juk prašiau nevaidinti.

— Nevaidinau, — sušnibždėjo Rėksnė Anė. Gal būčiau pamanęs, jog tai komplimentas, bet ji tuoj pat pridūrė: — Niekada nevaidinu. Visi mano orgazmai tikri. Kaip manai, po velnių, kodėl aš tokia nusibaigusi? — paklausė manęs.

Ir kaip aš anksčiau nesupratau, kodėl ji taip nenori, kad jos juočkė dukrelė imtųsi šio „verslo“?

— Atsiprašau, — sušnibždėjau.

— Tikiuosi, jie išsprogdins Operos teatrą, — pasakė Rėksnė Anė. — Tikiuosi, kad ir „Sacher“ viešbutį, — pridūrė. — Tikiuosi, kad nušluos visą Kėrntnerio gatvę. Ir Ringo, ir visus, kas tik pasipainios. Visus vyrus, — šnibždėjo.

Franė manęs laukė antro aukšto laiptų aikštelėje. Neatrodė prasčiau negu aš. Prisėdau prie jos, ir mudu vienas kito paklausėm, ar „viskas gerai“. Nei vienas, nei kitas nesugebėjom įtikinamai atsakyti į šį klausimą. Paskui aš Franės dar paklausiau, ką ji sužinojo iš Ernsto; ji visa sudrebėjo. Apkabinau ją viena ranka, ir mudu drauge atsirėmėm į laiptų turėklus. Pakartojau klausimą.

— Turbūt sužinojau viską, — sušnibždėjo Franė. — O ką tu nori žinoti?

— Viską, — atsakiau, ir Franė, užsimerkusi ir padėjusi galvą man ant peties, įsikniaubė veidu man į kaklą.

— Tu mane tebemyli? — paklausė.

— Taip, žinoma, — sušnibždėjau.

— Ir nori žinoti viską? — paklausė Franė. Aš sulaikiau kvėpavimą, ir ji tarė: — Apie karvės pozą? Nori, kad apie tai papasakočiau? — Aš tiesiog laikiau ją apkabinęs; negalėjau ištarti nė žodžio. — Ir apie dramblio pozą? — dar paklausė Franė. Jaučiau, kaip ji dreba, iš paskutiniųjų stengdamasi nepravirkti. — Štai ką tau pasakysiu apie dramblio pozą, — tarė Franė. — Svarbiausia tai, kad skauda, — pasakė — ir pravirko.

— Jis tave kankino? — atsargiai paklausiau.

— Ta dramblio poza skausminga, — atsakė Franė. Kurį laiką patylėjom, kol ji nustojo drebėti. — Nori, kad pasakočiau toliau? — paklausė.