Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Čia, regis, gera kavinė. Iš pažiūros daug jaukesnė negu „Kaffee Mowatt“.

— Taip, — pritariau, stengdamasis nuslėpti nuostabą, kad jis niekada čia nebuvo.

— Kada nors reikės čia ateiti, — nusprendė tėtis.

Maniau, kad grįšim namo kitomis gatvėmis, bet galiausiai vis tiek atsidūrėm prie „Sacher“ viešbučio, kaip tik kai pradėjo temti — ir „Sacher“ bare ėmė žiebtis šviesos. Sustojom pažiūrėti, kaip nušvinta visas baras; mano manymu, tai pats gražiausias baras pasaulyje. In den ganzen Welt, kaip sako Frankas.

— Užsukim čia išgerti, — pasiūlė tėtis, ir mes įėjom į vidų.

Truputį nerimavau dėl tėčio aprangos. Aš pats tai atrodžiau neblogai; visada taip atrodau — neblogai. Tačiau man staiga dingtelėjo, kad tėtis kažkoks apšepęs. Supratau, kad jo kelnės seniai nelygintos: dukslios jų klešnės buvo išsipūtusios, todėl tėčio kojos atrodė apvalios kaip metaliniai dūmtraukiai; Vienoje tėtis numetė nemažai svorio. Nebemaitinamas naminiu maistu gerokai sulyso; be to, jo diržas buvo per ilgas, — tiesą sakant, pastebėjau, kad tai Franko diržas; tėtis jį tiesiog pasiskolino. Jis vilkėjo išblukusiais marškiniais su pilkais ir baltais ruoželiais; tie marškiniai atrodė visai neblogai — atpažinau, kad kadaise jie buvo mano; bet paskui, kadangi kilnojau vis sunkesnę štangą, labai pasikeitė viršutinė mano kūno dalis; dabar tie marškiniai man jau buvo per maži, tačiau vis tiek gana gražūs, tik išblukę ir kiek pasiglamžę. Blogiausia buvo tai, kad ant ruožuotų marškinių tėtis vilkėjo languotą švarką. Ačiū Dievui, jis nemėgo kaklaraiščių, — aš net nusipurčiau įsivaizduodamas, kokį kaklaraištį tėtis galėjo pasirišti. Bet tada supratau, kad niekas „Sacher“ bare nė neketina prieš mus pūstis, — pirmą kartą pamačiau, kaip iš tikrųjų atrodo mano tėvas. Jis atrodė kaip labai ekscentriškas milijonierius; kaip turtingiausias pasaulyje žmogus, kuriam į viską nusispjauti. Kaip dosnus ir nerūpestingas turtuolis. Jis galėjo vilkėti bet kuo ir vis tiek būtų atrodęs taip, lyg kišenėje turėtų milijoną dolerių, net jei ta kišenė būtų buvusi kiaura. „Sacher“ bare sėdėjo keli labai gražiai apsirengę ir tikrai turtingi žmonės, bet kai mudu įėjom, jie visi sužiuro į tėtį, apimti širdį veriančio pavydo. Manau, tėtis tai pastebėjo, nors šiaip jis tikro pasaulio beveik nematė; ir per savo naivumą niekad nesuvokdavo, kaip į jį žiūri moterys. Kai kurie iš tų „Sacher“ bare sėdėjusių žmonių turbūt rengėsi ilgiau negu valandą, o mano tėtis Vienoje išgyveno septynerius metus, bet nesugaišo nė penkiolikos minučių, kad nusipirktų drabužių. Jis vilkėjo tuo, ką jam buvo nupirkusi mama, ir kai ką dar pasiskolindavo iš Franko arba iš manęs.

— Labas vakaras, pone Beri, — pasisveikino baro padavėjas, ir aš supratau, kad tėtis dažnai čia užeina.

— Guten Abend, — atsakė tėtis.

Tai, ko gero, ir buvo beveik viskas, ką jis mokėjo pasakyti vokiškai. Na, gal dar Bitte, Danke ir Auf Wiedersehen. Be to, jis labai gražiai linktelėdavo.

Aš užsisakiau alaus, o tėtis — „kaip visada“. Tas jo „kaip visada“ pasirodė esąs pasibaisėtinas gėrimas — kažkokia buza su viskiu arba romu, panaši į grietininius ledus, užpiltus sirupu, vaisiais ir riešutais. Tėtis buvo menkas gėrėjas: porą kartų gurkštelėjo, o paskui tik makalavo taurėje tai, kas liko. Į „Sacher“ barą jis užeidavo ne tam, kad prisigertų.

Čia užsukdavo stilingiausi Vienos ponai ir ponios, ir „Sacher“ viešbučio svečiai kaip tik šiame bare aptardavo įvairius reikalus arba susitikdavo su draugais prieš vakarienę. Baro padavėjas, be abejo, nežinojo, kad mano tėtis gyvena tame siaubingame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, iki kurio tik penkios minutės kelio — neskubant — pėsčiomis. Įdomu, ką tas padavėjas įsivaizdavo, iš kur mano tėtis ateina? Gal manė, kad iš kokios nors jachtos; ar bent jau iš „Bristolio“, „Ambasadoriaus“ arba „Imperial“ viešbučio. Supratau, jog tėčiui iš tikrųjų niekada net nereikėjo balto smokingo, kad taip atrodytų.

— Ką gi, — tyliai tarė man tėtis „Sacher“ bare. — Ką gi, Džonai, aš — nevykėlis. Visus jus nuvyliau.

— Nenuvylei, — pasakiau.

— Dabar atgal į laisvą šalį, — toliau šnekėjo tėtis, maišydamas šlykštų savo gėrimą smiliumi ir paskui jį nučiulpdamas. — Daugiau jokių viešbučių, — kone sušnibždėjo. — Man reikės susirasti darbą.

Jis tai pasakė tokiu balsu, kokiu žmonės paprastai praneša, kad juos operuos. Man buvo skaudu matyti, kaip jį speičia tikrovė.

— O jūs, vaikai, turėsite lankyti mokyklą, — tarė tėtis. — Koledžą, — svajingai pridūrė.

Aš jam priminiau, kad mes visi jau baigėm ir mokyklą, ir koledžą. Frankas, Franė ir aš jau turim universiteto diplomus; o dėl Lili, tai kam jai dar baigti tas amerikiečių literatūros studijas, kai ji jau parašė romaną?

— O, — lyg atsitokėjo tėtis. — Na, tai gal mums visiems reikės susirasti kokius nors darbus.

— Žinoma, susirasim, — pasakiau.

Tėtis pažvelgė į mane ir nusišypsojo; palinkęs į priekį, pabučiavo mane į skruostą. Jis atrodė toks tobulas, kad niekam tame bare, žinoma, nė mintis negalėjo ateiti į galvą, kad aš — šito pusamžio vyriškio meilužis. Tai buvo tėviškas bučinys, ir žmonės į mano tėtį dabar žiūrėjo dar pavydžiau negu pirma, kai jis tik įžengė pro duris.

Atrodė, kad jis per amžius makaluos tą savo gėrimą. Aš išgėriau dar du bokalus alaus. Žinojau, ką tėtis daro. Jis norėjo suimti į save visą „Sacher“ barą; žiūrėdamas į jį paskutinį kartą, stengėsi viską įsiminti ir, be abejo, įsivaizdavo, kad šis baras priklauso jam, kad jis čia gyvena.

— Tavo mamai, — tarė tėtis, — čia viskas būtų labai patikę. — Jis vos pastebimai mostelėjo ranka ir vėl nuleido ją ant kelių.

Kas jai čia būtų patikę? — galvojau. „Sacher“ viešbutis ir baras — taip, tikrai. Tačiau kas dar jai galėjo patikti? Sūnus Frankas, kuris užsiaugino barzdą ir vis spokso į siuvėjos manekeną, stengdamasis iššifruoti kažkokią jos, mamos, siunčiamą žinią? Mažoji dukrelė Lili, mėginanti bent kiek paaugti? Vyresnioji duktė Franė, kuri nori išklausti, ką žino pornografas? O aš ar patikčiau mamai? — galvojau. Sūnus, kuris nebesikeikia, bet dega noru pasimylėti su savo seserimi. Ir Franė to nori! Todėl ji ir nuėjo pas Ernstą.

Tėtis negalėjo žinoti, kodėl aš pravirkau, tačiau jis pasakė kaip tik tai, ką reikėjo pasakyti.

— Nebus taip jau blogai, — ramino mane tėtis. — Žmonės — iš tiesų nuostabūs padarai, su viskuo apsipranta, — pasakė. — Jei netaptume stipresni ko nors netekę, arba kai ko nors ilgimės, arba norim turėti, bet negalim, — šnekėjo tėtis, — tai išvis niekada nebūtume stiprūs, ar ne? Kas dar padaro mus stiprius? — paklausė.

Visi „Sacher“ bare žiūrėjo, kaip aš verkiu ir kaip tėtis mane ramina. Turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl šis baras, mano manymu, geriausias pasaulyje: čia niekas nesidrovi liūdesio.

Pasijutau geriau, kai tėtis apkabino mane per pečius.

— Labanakt, pone Beri, — atsisveikino baro padavėjas.

— Auf Wiedersehen, — tarė tėtis: jis žinojo, kad niekada čia nebeateis.

Lauke viskas atrodė kitaip. Buvo tamsu. Ruduo. Pirmas vyriškis, su kuriuo prasilenkėm, labai skubėjo; jis vilkėjo baltu smokingu, juodomis laisvo kirpimo kelnėmis ir avėjo elegantiškais juodais batais.