Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Liaukis, po velnių, šnibždėjęs, — pyktelėjo Franė. — Na, man irgi nemalonu įsivaizduoti tave su Jolanta.

— Taigi mes to nedarysim, — pasakiau.

— Deja, darysim, — tarė Franė.

— Kam, Frane? — paklausiau ir žingtelėjau prie jos.

— Ne, sustok! — sušuko ji ir užlindo už rašomojo stalo; dabar tarp mūsų stovėjo trapi stalinė lempa.

Po daugelio metų Lili mums abiem atsiuntė eilėraštį. Jį perskaitęs paskambinau Franei — paklausiau, ar ir ji gavo tą eilėraštį iš Lili; žinoma, kad gavo. Tai buvo labai gero poeto, Donaldo Džastiso, eilėraštis, ir aš kartą, vėliau, klausiausi pono Džastiso, kai jis skaitė savo eilėraščius Niujorke. Man jie visi labai patiko, bet sėdėjau sulaikęs kvapą: tikėjausi, kad jis perskaitys ir tą, kurį Lili atsiuntė mudviem su Frane, tačiau kartu ir bijojau jį išgirsti. Ponas Džastisas jo neperskaitė, ir aš po to skaitymo nežinojau, ką daryti. Žmonės kalbėjosi su juo, bet atrodė, kad tai jo draugai, — o gal ten buvo kiti poetai. Lili man sakė, kad poetai tarpusavyje visada elgiasi taip, lyg būtų artimi draugai. Bet aš nežinojau, ką daryti; jei su manimi būtų buvusi Franė, mudu būtume tiesiog priėję prie Donaldo Džastiso, ir jis tikriausiai būtų susižavėjęs Frane — visi ja susižavi. Ponas Džastisas atrodė kaip tikras džentelmenas, taigi jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad jis būtų mėginęs kabinti Franę. Neabejojau, kad jis, kaip ir jo eilėraščiai, tiesus ir santūrus, rimtas, netgi niūrokas, — bet nuoširdus ir kilnus. Jis atrodė kaip žmogus, kurio norėtum paprašyti, kad perskaitytų elegiją kieno nors, ką tu mylėjai, atminimui; manau, jis būtų galėjęs sukurti širdį draskančią elegiją Ajovos Bobui; ir tada — matydamas jį, apsuptą iš pažiūros protingų garbintojų, po to skaitymo Niujorke — galvojau, kaip būtų buvę malonu, jeigu jis būtų sukūręs ir perskaitęs kokią nors elegiją mamai ir Egui. Tam tikra prasme jis ir sukūrė elegiją Egui; Donaldas Džastisas parašė eilėraštį „Apie draugų mirtį vaikystėje“, kurį aš suprantu asmeniškai — kaip elegiją Egui. Mudviem su Franku šis eilėraštis labai patinka, o Franė sako, kad jis ją pernelyg liūdina.

APIE DRAUGŲ MIRTĮ VAIKYSTĖJE

Mes niekad nesutiksim jų barzdotų rojuj

Nei svylančių tarp plikių pragare;

Jei ir matysim juos, tai tik tuščioj aikštelėj prie mokyklos temstant,

Galbūt sustojusius ratu ar susiėmusius už rankų

Seniai jau mūsų pamirštam vaikystės žaidime.

Na, ką gi, atmintie, ieškokim jų tenai, šešėliuos.

Tačiau tąkart, Niujorke, žiūrėdamas į poną Džastisą aš daugiausia galvojau apie Franę ir apie „Meilės gudrybes“ — apie tą eilėraštį, kurį mudviem su Frane atsiuntė Lili. Net nežinojau, ką galėčiau pasakyti ponui Džastisui. Buvau toks sutrikęs, kad net neišdrįsau paspausti jam rankos. Tikriausiai būčiau pasakęs, jog man labai gaila, kad neperskaičiau eilėraščio „Meilės gudrybės“ tada, kai buvau Vienoje, atsidūręs aklavietėje su Frane, tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų vasaros pabaigoje.

— Argi kas nors būtų pasikeitę? — vėliau paklausė manęs Franė. — Ar mes būtume tuo patikėję — tada?

Aš net nežinau, ar Donaldas Džastisas tada, šešiasdešimt ketvirtaisiais, jau buvo parašęs „Meilės gudrybes“. Tikriausiai; atrodo, kad tas eilėraštis parašytas mudviem su Frane.

Na, tai nesvarbu, kaip pasakytų Frankas.

Šiaip ar taip, po daugelio metų abu — ir Franė, ir aš — gavom mažosios Lili paštu pasiųstą eilėraštį „Meilės gudrybės“ ir vieną vakarą telefonu perskaitėm jį vienas kitam. Tai, ką reikia rėkte išrėkti, man — kaip visada — norėjosi ištarti pašnibždomis, o Franė skaitė garsiai ir aiškiai:

MEILĖS GUDRYBĖS

Visi šitie manevrai,

Mėginimai išvengt prisilietimų,

Ir pastangos žiūrėti tik į tai,

Kas jiems nežadina jausmų

(Kaip reikia, bent kol kas, nes bijo jie netekt garbės) ,

Jiems nuopuolio išvengti nepadės.

Daug veiksmingesnių vaistų čia reikės.

Jau patys mato jie:

Negelbėjo gudrybės šios ,

Nėra jokios vilties ,

Kol niekas neužtemdė jiems akių Ir nenukirto rankų lig alkūnių.

Reikėjo daug veiksmingesnių vaistų, tikrai. Net jei mums kas būtų nukirtęs rankas iki alkūnių, mudu su Frane vis tiek būtume lietę vienas kitą — bigėmis, net ir apakinti.

Tačiau tą vėlyvą popietę, kai abu buvom Franės kambaryje, mus išgelbėjo meškutė Suzė.

— Kažkas negerai, — tarė Suzė, įtapsėjusi į kambarį. Mudu su Frane nustėrom; manėm, kad ji turi omenyje mus; nusmelkė mintis, kad ji žino.

Lili, be abejo, žinojo. Kažkaip, matyt, suprato. „Rašytojai viską žino, — kartą pareiškė Lili. — Bent jau turėtų žinoti. Privalo. Kitaip jiems reikėtų užsičiaupti“.

„Lili tikriausiai žinojo nuo pat pradžių“, — pasakė man Franė telefonu — tą vakarą, kai abu, žiūrinėdami paštą, radom „Meilės gudrybes“. Ryšys buvo prastas; linijoje kažkas traškėjo — atrodė, kad Lili slapta klausosi, ką mes šnekam. Arba Frankas; jis, kaip jau sakiau, iš prigimties buvo linkęs slapčiomis klausytis meilės pokalbių.

— Ei, judu, klausykit, kažkas negerai, — grėsmingai pakartojo meškutė Suzė. — Jie niekur neranda Felgeburt.

— Kas „jie“? — paklausiau.

— Tas pornografijos karalius ir visa sušikta jo šutvė, — atsakė Suzė. — Teiraujasi, ar mes nematėm Felgeburt. O vakar vakare klausinėjo prostitučių.

— Niekas jos nematė? — nustebau, ir man į kelnių klešnes vėl ėmė skverbtis jau pažįstamas žvarbus skersvėjis, mirtimi dvelkiančio oro gūsis iš beširdžių Habsburgų kriptos.

Kiek dienų mes laukėm, o tėtis su Froidu barėsi ir ieškojo, kam galėtų parduoti „Naujojo Hampšyro“ viešbutį prieš įskųsdami būsimus sprogdintojus? Kiek naktų sugaišom ginčydamiesi, ar turėtume pranešti Amerikos konsulatui arba ambasadai, kad jie perduotų informaciją Austrijos pareigūnams, — ar mums reikėtų patiems kreiptis į policiją? Kai esi įsimylėjęs savo seserį, nelabai pastebi, kas darosi tikrame pasaulyje. Šitame prakeiktame Welt, kaip sakytų Frankas.

Frankas manęs paklausė:

— Kelintame aukšte gyvena Felgeburt? Na, tu juk buvai pas ją. Ar aukštai?

Rašytoja Lili iškart suprato, kur Frankas suka, o aš iš pradžių nesusigaudžiau.

— Pirmame aukšte, — pasakiau Frankui. — Ten tik keli laipteliai į viršų.

— Per žemai, — tarė Lili; tada suvokiau.

Per žemai, kad galėtum tiesiog šokti ir užsimušti. Štai ką ji norėjo pasakyti. Jei Felgeburt pagaliau nusprendė nepraeiti pro atdarą langą, ji turėjo susigalvoti kitokį būdą.

— Taigi, — tarė Frankas, imdamas mane už parankės. — Jeigu ji žengė Pelių Karaliaus pėdomis, tai tikriausiai tebėra ten.

Skuosdamas per Didvyrių aikštę ir toliau, Ringo gatve rotušės link, jaučiau ne tik kad man šiek tiek trūksta oro; tai tikrai ne sprinto distancija, bet aš buvau geros formos. Truputį, be abejo, pridusau, tačiau labiausiai man kvapą gniaužė kaltė , — nors visa tai, žinoma, nutiko ne tik dėl manęs; aš turbūt netgi nebuvau pagrindinė priežastis, dėl kurios Felgeburt nebegalėjo ramiai praeiti pro atdarus langus. Ir nebuvo jokių požymių, kaip vėliau sužinojau, kad ji būtų dar ką nors nuveikusi po to, kai išėjau. Na, gal dar kurį laiką skaitė „Mobi Diką“; policininkai viską labai kruopščiai apžiūrėjo ir netgi rado pažymėtą knygos vietą, kur ji baigė skaityti. O aš, be abejo, žinau, kad ta vieta nebuvo pažymėta, kai išėjau. Keista, kad ji pažymėjo kaip tik tą vietą, iki kurios skaitė man, — tarytum būtų perskaičiusi to vakaro skyrius iš naujo, prieš griebdamasi „atviro lango strategijos“. Felgeburt pasirinktas atviro lango atitikmuo buvo nedidelis, dailus pistoletas, apie kurį nieko nežinojau. Jos priešmirtinis raštelis buvo labai paprastas ir niekam neadresuotas, bet aš supratau, kad jis parašytas man.