Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Nepamirškit: šiek tiek dar gausim už šitų skylę, — lyg teisindamasis tarė Froidas.

— Vargu ar ką gausim, kai įskųsim tuos sušiktus sprogdintojus, — suabejojo meškutė Suzė.

— Bus baisus skandalas, — pritarėjai Frankas, — nerasim pirkėjo.

— Juk sakiau: policija prisikabins prie mūsų , jeigu juos įskųsim, — pasakė Froidas. — Jūs nepažįstat mūsų policijos, nė neįsivaizduojat jų gestapo taktikos. Jie būtinai dar išknis, kad čia kažkas negerai ir dėl prostitučių.

— Na, čia daug kas negerai, — pareiškė Franė.

Mudu negalėjom žiūrėti vienas į kitą; kai Franė kalbėjo, aš žiūrėjau pro langą. Mačiau Seną Pigmeną, radikalą, einantį per gatvę, ir namo išslenkančią Rėksnę Anę.

— Nėra kitos išeities, turim juos įskųsti, — šnekėjo tėtis. — Jeigu jie iš tikrųjų sumanė išsprogdinti Operos teatrą, su jais nesusikalbėsim.

— Mes su jais niekada ir nesikalbėjom, — tarė Franė. — Tik klausėmės, ką jie sako.

— Jie visada buvo kažkokie kuoktelėję, — pasakiau tėčiui.

— Negi pats nematei, tėti? — paklausė Lili.

Tėtis nunarino galvą. Jam buvo keturiasdešimt ketveri; tankūs kaštoniniai jo plaukai prie ausų jau pastebimai žilo; jis niekad nenešiojo žandenų ir kirpdavosi visada vienodai: kad plaukai iki pusės dengtų ausis, kaktą ir šiek tiek užeitų ant sprando; niekad jų neiškarpydavo. Su karčiukais tėtis atrodė kaip mažas berniukas, be to, jo plaukai buvo taip prigludę prie galvos, kad mes, žiūrėdami iš tolo, kartais pamanydavom, jog tėtis užsidėjęs kažkokį šalmą.

— Atsiprašau, vaikai, — pasakė tėtis, purtydamas galvą. — Žinau, jog tai nelabai malonu, bet jaučiu, kad artėja persilaužimo akimirka.

Jis vėl papurtė galvą; atrodė visiškai pasimetęs, ir tik vėliau, kai jį prisimindavau, sėdintį ant Franko lovos, tame siuvėjos manekeno kambaryje, aš supratau, kad iš pažiūros jis buvo gana gražus ir nusiteikęs viskuo pasirūpinti. Tėtis visada mokėdavo sukurti iliuziją, kad jis viskuo rūpinasi: pavyzdžiui, Erlu. Jis niekad nekilnojo štangos, kaip Ajovos Bobas arba aš, bet jam pavyko išlaikyti sportišką figūrą, be to, jis išliko kažkoks vaikiškas — „pernelyg vaikiškas, velniai griebtų“, kaip sakydavo Franė. Man dingtelėjo, kad jis turbūt jaučiasi vienišas; juk per visus septynerius metus nė karto nėjo į pasimatymą su jokia moterimi! Jei ir naudojosi prostitučių paslaugomis, tai labai diskretiškai, — bet kas gi tame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje galėjo būti toks diskretiškas?

— Jis pas jas turbūt nesilanko, — kartą pasakė Franė. — Aš žinočiau, jei lankytųsi.

— Vyrai — tikri žalčiai, — tarė meškutė Suzė. — Netgi tie, kurie atrodo malonūs.

— Jis pas jas nesilanko; tai aišku kaip dieną, — kirste nukirto Franė. Meškutė Suzė gūžtelėjo pečiais, ir Franė jai kaip reikiant užvožė.

Tačiau tąkart, Franko kambaryje, kaip tik tėtis prašneko apie prostitutes.

— Turėtume pasakyti joms, kaip ketinam pasielgti su tais puspročiais radikalais, — tarė tėtis, — prieš pranešdami policijai.

— Kokių galų? — nustebo meškutė Suzė. — Kuri nors gali įskųsti mus.

— O kam joms reikėtų tai daryti? — paklausiau Suzės.

— Turėtume jas perspėti, kad ir jos pagalvotų, kur dėsis po to, — tarė tėtis.

— Joms reikės persikelti į kitą viešbutį, — pasakė Froidas. — Ta prakeikta policija mūsiškį uždarys. Šioje šalyje žmonės apkaltinami laisvųjų asociacijų metodu! — sušuko Froidas. — Paklauskit bet kurio žydo!

„Paklauskit kito Froido“, — pagalvojau.

— O gal būtume didvyriai, — garsiai mąstė tėtis. Visi sužiurom į jį.

„Taigi, būtų puiku“, — pagalvojau.

— Kaip Lili knygoje? — paklausė tėčio Frankas.

— Gal policija sakytų, jog mes tikri didvyriai, atskleidėm sprogdintojų sąmokslą? — šnekėjo tėtis.

— Policija taip nemąsto, — paprieštaravo Froidas.

— Galėtume, kaip amerikiečiai, — tarė tėtis, — pranešti Amerikos konsulatui arba ambasadai, ir kas nors iš ten perduotų tą informaciją Austrijos valdžiai, tarytum tai būtų buvusi aukščiausio lygio, itin slapta operacija.

— Štai kodėl aš tave taip myliu, Vinai Beri! — sušuko Froidas, stuksėdamas beisbolo lazda į kažkokios jo galvoje turbūt skambančios melodijos taktą. — Tu tikras svajotojas, — pasakė tėčiui. — Jokia čia ne aukščiausio lygio operacija! Čia žemo lygio viešbutis. Net aš tai matau, — tarė, — o aš, žinok, jei pats nepastebėjai, esu aklas. Ir jie ten jokie ne aukščiausio lygio teroristai, — šnekėjo Froidas. — Nesugeba prižiūrėti šitokio puikaus automobilio, kad važiuotų! — riktelėjo. — Aš, pavyzdžiui, netikiu, kad jie mokėtų susprogdinti Operos teatrą! Iš tikrųjų manau, kad mes visiškai saugūs. Jeigu jie turėtų bombą, turbūt nusiristų laiptais drauge su ja!

— Visas jų automobilis yra bomba, — pasakiau, — arba pagrindinė bomba, kad ir ką tai reiškia. Taip sakė Felgeburt.

— Pasišnekėkim su Felgeburt, — pasiūlė Lili. — Aš pasitikiu Felgeburt, — pridūrė, tikriausiai negalėdama suvokti, kaip mergina, kuri septynerius metus iš esmės buvo jos mokytoja, leidosi įkalbinama šitaip susinaikinti. Be to, jeigu jau sakom, kad Felgeburt buvo Lili mokytoja, tai Švanger buvo Lili auklė.

Bet mes Felgeburt daugiau nebematėm. Aš maniau, kad ji vengia manęs; maniau, kad su visais kitais susitinka. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų vasaros pabaigoje, grėsmingai artėjant „rudens sezonui“, aš kaip galėdamas stengiausi niekur nebūti dviese su Frane, o Franė visaip įtikinėjo meškutę Suzę, kad, nors niekas tarp jų nepasikeitė, būtų geriausia, jos manymu, jeigu jiedvi toliau bendrautų „tiesiog kaip geros draugės“.

— Suzė jaučiasi nesaugi, — paaiškino man Franė. — Na, ji tikrai miela, kaip sakytų Lili, ir aš stengiuosi elgtis su ja kuo švelniau, kad nepakirsčiau šiokio tokio jos pasitikėjimo savimi, kurio jai įkvėpiau. Supranti, ji tik tik pradėjo patikti pati sau, šiek tiek. Man beveik pavyko ją įtikinti, kad ji nebjauri; o dabar, kai ją atstumiu, ji vėl virsta meška.

— Aš tave myliu, — pasakiau Franei, nuleidęs galvą, — bet ką mes darysim ?

— Mylėsim vienas kitą, — atsakė Franė. — Bet nieko nedarysim.

— Niekada, Frane? — paklausiau.

— Bent jau ne dabar, — tarė Franė, tačiau jos ranka ėmė slinkti per šlaunis, per tvirtai suglaustus kelius — ir atsidūrė man ant kelių. Ji taip spustelėjo man šlaunį, kad aš net pašokau. — Ne čia, šiaip ar taip, — piktai sušnibždėjo Franė, paskui mane paleido. — Gal čia tik geismas, — pridūrė. — Nori pamėginti patenkinti geismą su kuo nors kitu ir pažiūrėti, gal mums visa tai praeis?

— Su kuo? — paklausiau. Buvo jau pavakarys; mudu kalbėjomės Franės kambaryje. Aš nedrįsdavau pasilikti Franės kambaryje sutemus.

— Apie kurią tu galvoji? — pasidomėjo Franė. Supratau, kad ji turi omeny prostitutes.

— Apie Jolantą, — atsakiau ir, nevalingai mostelėjęs ranka, užkliudžiau lempą; jos gaubtas pakrypo į šoną. Franė nusisuko nuo manęs.

— Na, turbūt žinai, apie ką galvoju aš, ar ne? — paklausė.

— Apie Ernstą, — tariau kalendamas dantimis — man staiga pasidarė šalta.

— Tau patinka ta mintis? — paklausė Franė.

— Dieve mano, ne, — sušnibždėjau.