Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Ir gūžtelėjo pečiais. Toli gražu ne taip kaip mama, ir ne kaip Franė, ir netgi ne kaip Jolanta. Atrodė, kad tai ne žmogaus judesys; veikiau kažkoks elektros impulso sukeltas nevalingas įsitempusio kūnelio truktelėjimas, kažkoks ženklas. „Labai jau neaiškus“, — pagalvojau. Tai buvo ženklas, kad nieko nėra namie; tarytum telefono atsakiklio pranešimas: „Manęs nėra, neskambinkite man, aš pati jums paskambinsiu.“ Tarytum laikrodžio — arba delstinės bombos — tiksėjimas. Felgeburt pramerkė akis, pažvelgė į mane; paskui užmigo. Susirinkau drabužius. Dar pamačiau, kad ji nepasižymėjo „Mobi Diko“ vietos, iki kurios perskaitė; aš irgi nesivarginau.

Buvo jau po vidurnakčio, kai perėjau Ringo gatvę; nuo Rotušės aikštės žiedine Daktaro Karlo Renerio gatve žingsniavau į Folksgarteną. Lauko alinėje draugiškai šūkavo keli studentai; kai kuriuos iš jų tikriausiai pažinojau, bet nestabtelėjau išgerti alaus. Nejaučiau jokio noro šnekėtis apie vienokį ar kitokį meną. Nebuvau nusiteikęs veltis į eilinę diskusiją apie „Aleksandrijos kvartetą“ — kuris iš to ciklo romanų geriausias, kuris prasčiausias ir kodėl. Neketinau klausytis nuomonių apie tai, kuriam iš rašytojų — Henriui Mileriui ar Lorensui Darelui — jų susirašinėjimas buvo naudingesnis. Nenorėjau šnekėtis netgi apie Die Blechtrommel 12, nors tai gal visada buvo geriausia pokalbių tema. Ir juo labiau nenorėjau diskutuoti apie Rytų ir Vakarų santykius, apie socializmą ir demokratiją, apie prezidento Kenedžio nužudymo pasekmes, kurios dar ilgai bus juntamos, — ir apie tai, ką aš, amerikietis, manau apie rasių problemą. Buvo tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų vasaros pabaiga; Jungtinėse Valstijose nebuvau lankęsis nuo penkiasdešimt septintųjų ir apie savo gimtąją šalį žinojau mažiau negu kai kurie Vienos studentai. Ir apie Vieną žinojau tikrai mažiau negu bet kuris iš jų. Daug ką žinojau apie savo šeimą, apie mūsų prostitutes ir mūsų radikalus; gerai nusimaniau apie „Naujojo Hampšyro“ viešbučio reikalus, bet jei kalbėtume apie visa kita, buvau visiškas diletantas.

Perėjau visą Heldenplatz — Didvyrių aikštę — ir pastovėjau ten, kur kadaise tūkstančiai džiūgaujančių fašistų sveikino Hitlerį. Man į galvą atėjo mintis, kad fanatikai visada turės auditoriją; ir čia nieko daugiau negali tikėtis pakeisti, tik tos auditorijos dydį. Pamaniau, kad reikėtų įsidėmėti šitą mintį ir patikrinti kalbantis su Franku, kuris ją arba pasisavins, arba patikslins, arba mane pataisys. Gailėjausi, kad nesu toks apsiskaitęs kaip Frankas; kad taip nuoširdžiai nesistengiau paaugti, kaip stengėsi Lili. Tiesą sakant, Lili savo pastangų rezultatą nusiuntė kažkokiam Niujorko leidėjui. Ji net neketino mums apie tai pasakoti, tačiau turėjo iš Franės pasiskolinti pinigų pašto išlaidoms.

— Tai romanas, — droviai pasakė Lili. — Jame yra šiek tiek autobiografinių elementų.

— Kiek? — paklausė Frankas.

— Na, iš tikrųjų tai meninė autobiografija, — tarė Lili.

— Kaip suprantu, nori pasakyti, kad tavo romane daug autobiografinių elementų, — padarė išvadą Franė. — Oho!

— Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu paskaityti, — tarė Frankas. — Lažinuosi, kad aš ten pavaizduotas kaip visiškas beprotis.

— Ne, — pasakė Lili. — Visi ten tikri didvyriai.

— Mes visi — didvyriai? — nustebau.

— Na, man jūs visi — tikri didvyriai, — patikino mus Lili. — Tokie pat esate ir knygoje.

— Netgi tėtis? — paklausė Franė.

— Na, apie jį turėjau daugiausia visko išgalvoti, — atsakė Lili.

Man dingtelėjo, jog tai savaime suprantama, nes tėtis labiausiai (iš mūsų visų) atitrūkęs nuo tikrovės. Kartais atrodydavo, kad jis dar labiau nutolęs nuo mūsų negu Egas.

— Ir koks gi tavo knygos pavadinimas, mieloji? — paklausė Lili tėtis.

— „Mėginimas paaugti“, — neslėpė Lili.

— Koks dar galėtų būti? — tarstelėjo Franė.

— Iki ko ten viskas aprašyta? — pasidomėjo Frankas. — Na, kur tu sustojai ?

— Kai nukrinta lėktuvas, — atsakė Lili. — Tai pabaiga.

„Tikrovės pabaiga“, — pagalvojau: man atrodė, kad reikėjo sustoti anksčiau, prieš lėktuvo katastrofą.

— Tau reikės agento, — pasakė Lili Frankas. — Aš būsiu tavo agentas.

Frankas tikrai tapo Lili agentu; ir Franės, ir tėčio, ir netgi mano — vėliau. Jis ne veltui studijavo ekonomiką. Tačiau tą tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų vasaros pabaigos vakarą, kai ėjau namo, aš viso to dar nenujaučiau; palikau Felgeburt, vargšę panelę Persileidėlę, miegančią ir, be abejo, sapnuojančią sapną apie tai, kaip įspūdingai ji pasiaukos; ją, „pačią nereikalingiausią“, kurią galima paaukoti, ir mačiau prieš akis, kai stovėjau vienas Didvyrių aikštėje ir prisiminiau, kaip Hitleris visą savo garbintojų minią įtikino, kad daugybė žmonių iš tikrųjų visai nereikalingi. Tą ramų vakarą beveik girdėjau pamišėliškus šūksnius: Sieg Heil ! Aiškiai įsivaizdavau rimtą susikaupusio Šraubenšliuselio veidą; įsukęs kažkokį variklio bloko varžtą, jis priveržia veržlę ir tarpiklį. Ką dar jis ten priveržė? Mačiau blizgančias fanatiškai ištikimo Arbaiterio akis — jis, jau suimtas ir triumfuojantis, kaip tik daro pareiškimą spaudai; mačiau ir mūsų motiniškąją Švanger, siurbčiojančią Kaffee mit Schlagobers, su mielais plaktos grietinėlės ūsiukais ant pūkuotos viršutinės lūpos. Mačiau, kaip Švanger pina nuostabius Lili plaukus ir riša kaspiną — niūniuodama, kaip niūniuodavo mama; prisiminiau, kaip Švanger kartą pasakė Franei, kad jos oda — gražiausia pasaulyje; ne tik oda, bet ir rankos; o man ji vis sakydavo, kad mano akys kaip širdžių ėdiko, — ir perspėjo, kad aš būsiu pavojingas. (Ką tik palikęs Felgeburt, nesijaučiau labai pavojingas.) Švanger bučiniai visada būdavo su Schlagobers prieskoniu. O Frankas, sakė Švanger, tikras genijus; tik turėtų rimčiau žiūrėti į politiką. Štai kokia meile mus apgaubė Švanger — ir visą laiką rankinėje nešiojosi ginklą. Kaip aš norėjau pamatyti Ernstą santykiaujantį karvės poza — su karve! Ir dramblio poza! Patys suprantate, su kuo. Sena Pigmeną neklydo sakydamas, kad jie suvis pakvaišo ir mus visus pražudys.

Dorotėjergase žingsniavau Graben gatvės link. Užsukau į „Havelką“13 išgerti Kaffee mit Schlagobers. Prie gretimo staliuko kažkoks barzdočius su juo sėdinčiai jaunai merginai (jaunesnei už jį) kažką aiškino apie natūralistinės tapybos mirtį; pasakojo apie kažkokį paveikslą, kuriame atseit ir matyti viso žanro mirtis. Aš nebuvau matęs to paveikslo. Prisiminiau Šylės ir Klimto darbus, kuriuos man rodė Frankas — Albertinos muziejuje ir Aukštutiniame Belvederyje. Pagalvojau, jog būtų gerai, jei Klimtas ir Šylė galėtų pasišnekėti su šituo barzdočiumi, bet jis jau postringavo apie rimo ir metro mirtį poezijoje; nebuvau skaitęs jo cituojamo eilėraščio. O kai jis perėjo prie romano, nusprendžiau, kad bus geriau, jei tuoj pat sumokėsiu už kavą ir išeisiu. Mano padavėjas buvo užsiėmęs, taigi turėjau dar išklausyti paskaitą apie siužeto ir personažų mirtį. Tarp daugybės mirčių, apie kurias šnekėjo tas vyriškis, buvo ir užuojautos bei gailesčio mirtis. Aš jau jaučiau, kad mano širdyje miršta gailestis, kai padavėjas pagaliau priėjo prie mano staliuko. Paskui mirė demokratija — greičiau, negu mano padavėjas atnešė grąžą. O socializmas baigė dienas man dar nespėjus mintyse suskaičiuoti, kiek turėčiau palikti arbatpinigių. Žiūrėdamas į barzdočių įsinorėjau pakilnoti ką nors sunkaus; man dingtelėjo, kad radikalai, jeigu jau taip nori susprogdinti Operos teatrą, galėtų bent jau pasirinkti vakarą, kai ten bus tik šitas barzdočius. Be to, dar pagalvojau, kad būsiu radęs kaip tik tinkamą vairuotoją, kuris turėtų pakeisti Felgeburt.